Turizmo agentūros mergaitė Tamara bandė atkalbėti, tačiau nevaisingai. Man teko pasikrapštyti piniginę, o jai susidėti lagaminą, nes turistams ten vykti savarankiškai griežtai nerekomenduojama.
Gegužės pirmos dienos taip pat nėra pats geriausias metas, nes vienintelis būdas pasiekti Svaneti yra maršrutinis autobusiukas, braškantis kalnų keliukais 12 valandų. Malūnsparniai skraido tik nuo birželio – 40 svaiginančių minučių ir esi ten tepridėjęs apie 20 Lt.
Kiek palamdytoje „maršrutkėje“ mane varstė smalsūs rūsčių veidų žvilgsniai. Nedžiugino ir statistika, kad kiekvieno sustojimo metu porai vyrų vidutiniškai tenka butelis degtinės troškuliui numalšinti. Stengiausi nesigilinti ir kaupti miego atsargas.
Atvykome į Mestia kaimą – Svaneti regiono centrą. „Laukinė“ svanų šeima pasitiko mus ramiai, bet šiltai. Pasijaučiau sava. Net pati nepajutau, kaip iš turistės tapau svečiu.
Ratiani šeima – senos ir didelės giminės atšaka, turinti net penkis bokštus! Namas didžiulis, nors šeimininkė pasiskundė, kad iš išorės atrodo mažesnis, nei yra iš tikrųjų. Gavau gražų kambarį – rožinės spalvos, su daug kutų, pagalvėlių ir beveik baldakimu. Būtų baisu, jei nebūtų linksma.
Vėliau išgirdau istoriją, kaip vienas svanas apgyvendino turistus bokšte. Turistai, paveikti viduramžių romantikos, prisižadėjo atvykti ir kitais metais. Svanas metėsi į verslo sūkurį ir prisiskolinęs pinigų padarė bokšte „euroremontą“. Turistai atvyko, kaip buvo žadėję, bet šio svano bokšte, deja, nesutiko apsistoti.
Apie bokštus
Seniai seniai, maždaug X amžiuje, kiekviena šeima statė sau po bokštą nuo priešų apsisaugoti. Atskriejus žiniai apie artėjančius nedraugus, dažniausiai iš Rytų, visa šeima, t.y. apie 40 žmonių, su gyvuliais susispausdavo keturiuose-penkiuose bokšto aukštuose. Ant angos į antrą aukštą užritindavo akmenį, kurio iš apačios lipantis net ir didžiausias stipruolis neįstengdavo pajudinti.
Bokštus statydavo kuo aukščiau ir tokiu kampu vienas nuo kito, kad galėtų susišūkauti, naujienomis apsikeisti. Prisipažinsiu, kiek nuliūdau, kad gyveno svanai vis tik namuose, prisišliejusiuose prie bokštų.
Pirmą vakarą užbaigėme pažiūrėję neseniai sukurtą meninį filmą apie svanus (vadinasi „Svani“, rež. Soso Jachvliani, labai norint galima atrasti interneto platybėse). Įspūdis: svanė motina gali net savo sūnų paaukoti, kad išsaugotų vienintelę išlikusią kitos giminės atžalą (kad giminė neišnyktų), o svanai vyrai gali net ir vaikus su moterimis išžudyti, jei tam, jų nuomone, yra svari priežastis.
Iki šiol kiekvienas svanas nešiojasi ginklą su savimi, o ginčus ir visus svarbius klausimus sprendžia visuotinių (tik vyrų) susirinkimų metu. Toks susirinkimas kaip tik vyko kaimynystėje: iš ryto paskerdė jautuką ir užtvirtino sprendimus namine. Moterų į tokius susirinkimus neleidžia, todėl beliko įvykį stebėti iš tolo.
Kitą rytą mes, keturi jaunuoliai: aš su Tamara ir pora Ratiani šeimos atžalų, buvome įbrukti į kaimyno sunkvežimį ir patraukėme į Ushguli, kuris laikomas aukščiausiai virš jūros lygio (apie 2200 metrų) apgyvendinta vietove Europoje.
Tik pradėjus važiuoti supratau, kodėl niekingiems 50 km įveikti reikia beveik 3 valandų. Kalnų keliukas išvarpytas kriokliais, skalūnais ir dar nenutirpusiomis sniego lavinomis.
Pakeliui stabtelėjome prie vienišo bokšto, nutūpusio ant didžiulio riedulio upės pakrantėje. Gražu. Legenda byloja, kad ant šio akmens nelaiminga mergina laukė savo sužadėtinio, išėjusio į gretimą kaimą, ten nužudyto ir įmesto į upę, kūno atplaukiant. Mergina budėjo ištisomis paromis. Susikrimtęs tėvas pastatė jai bokštą ant akmens, kuriame ir baigė savo dienas laukiančioji.
Privažiavome dar vieną kaimelį su tuzinu namų, iš kurių dauguma apleisti – šeimininkai išvykę lengvesnio gyvenimo ieškoti. Vairuotojas, išvydęs viename kieme porą moteraičių, suskubo teirautis, ar kelias pravažiuojamas.
Prisėlinusi prie jų, susižavėjau, nes įkopusios į 7-tą dešimtį damos buvo rimtai išsidabinusios: švysčiojantys auskarai, gražiausios skarelės ir ryškiai raudonai šviežiai nulakuoti nagučiai. Vėliau iškilo viešumon faktas, kad šis kaimas nuo seno garsėja gražuolėmis, todėl aukščiau kalnuose esančio Ushguli vaikinai buvo įjunkę jas grobti.
Sutiktos „merginos“ – matyt, vienintelės belikę - akivaizdžiai pasirengę bet kokiam netikėtumui būti pagrobtoms. Apie kelio būklę iš minėtų damų informacijos gauti nepavyko, tad teko rizikuoti. Mat, jei kelią užgriuvo akmenys, reikia atbuline pavara grįžti keletą kilometrų, nes ne tik apsisukti nėra kur, bet ir prasilenkti siaurame kely negalima: iš vienos pusės uola, iš kitos – praraja, kurios dugne srauni kalnų upė.
Už poros kilometrų paaiškėjo, kad toliau teks kulniuoti pėsčiomis. Penki kilometrai - ne bėda, o ir daugiau galimybių pasigrožėti kalnais. Tolumoje atsivėręs tarp snieguotų viršūnių paskendęs bokštų vaizdas pakerėjo. Šalimais ant artimiausio kalno viršūnės išniro karalienės Tamaros vasaros rezidencijos griuvėsiai.
Apie Tamarą
Anot vietinių pasakorių, ji buvo pirmoji moteris valdovė, siejama su šio regiono „aukso amžium“ – apie XII-XIII amžių. Karalienė Tamara garsėjo savo griežtumu ir tvirta ranka. Ją gerbė ir jos prisibijojo, nekentė ir vertino. Todėl mirus valdovei, dvylika karstų buvo išgabenta skirtingomis kryptimis ir palaidota neprieinamose vietose.
Nešikai laidojimo vietas nusinešė į nebūtį nusižudydami, kad niekas nesužinotų karalienės Tamaros amžino poilsio vietos ir joks priešas jos kapo neišniekintų. Sako, kad karalienės kapo ieškotojų atsiranda iki šiol. Dėl brangenybių, žinoma.
Ushguli: žemesnysis kaimas apleistas ir vaiduokliškas, aukštesnysis - vis dar gyvenamas. Kaimeliai maži, jų gatvės nuklotos daugiausiai mėšlu, vidury gatvės tekanti upė nebestebina, o prasilenkti dažniau tenka su karvių, ožkų ar pankiškų kiaulių vora nei kokia žmogysta.
Paklaidžioję, pažaidę su vaikais klases, patraukėme prie vienišos bažnyčios ant kalvos. Reginys įstabus, o bažnyčios kieme, pasirodo, ne vienas prezidentas ar kitas svarbus asmuo šokdintas ir girdytas.
Kitą dieną lijo. Aplankėme muziejų – tarybinės architektūros paminklą. Eksponatai byloja apie rūsčias vietinių gyvenimo sąlygas ir turtus: nuo buities rakandų iki aukso plokštelėmis padengtų ikonų ir kryžių. Išlindę iš muziejaus ir naudodamiesi keliomis saulėtomis minutėmis, nukėblinome prie netoliese esančio šaltinio.
Natūralus šiek tiek gazuotas mineralinis vanduo čia liejasi visur. Paragavome vieno, pakeliui prie namų paskanavome kito, šeimos kiemo gilumoje išbandėme trečią ir susiginčijome, kuris skaniausias. Sutarėme tik dėl to, kad garsusis Borjomi nusileidžia skoniu visiems išragautiesiems.
Pasibaigus jau turbūt ketvirtai liūčiai ir nesėkmingai pabandžius melžti karvę, ryžomės pakilti į bokštą. Teko išbudinti tinkamiausio bokšto savininką, kuris trindamas akis kažką bambėjo apie tai, kad naktį dar niekas į bokštą kartis nebandė. Kopėčios stačios, o pakopos retos. Kopiant aukštyn, pakopos retėjo, kopėčių lentos plonėjo.
Pagaliau stogas. Pro kiaurymę jame atsivėrė vaiduokliškas vaizdas – grėsmingi bokštų atspindžiai apsiniaukusiame nakties danguje. Tai išdylantys, tai vėl atsirandantys. Nukrečia lengvas šiupas, kažkodėl į galvą lenda kvailos mintys apie Baskervilių šunį.
Kitą rytą planavome išvykti. Iš vakaro buvome kiek sunerimę, kad joks transportas mūsų neveš, nes šventė – Šv. Jurgio diena – svarbiausias metų įvykis. Maršrutinių autobusų operatorius užtikrino, kad transportas bus.
Rytą pabudau saulei jau patekėjus. Autobusiukas neišvažiavo – mat vairuotojas iš vakaro pradėjo švęsti. Likome dar vienai lietingai dienai. Nesigailiu, nes pavyko trumpam žvilgterti į šventę.
Ši diena minima šeimos rate. O šeimos čia didelės... Ratiani kitos atšakos galva mus sutiko labai draugiškai. Visų svečių (jų buvo daugiau nei 50) smalsūs žvilgsniai krypo į mane, tad ir aš nepasikuklinau pasižvalgyti: pusiau įrengta didelė patalpa, vienoje pusėje ilgas stalas apsėstas moterų, kitoje – vyrų. Viename gale kambario krosnis ir pulkas moteriškių, energingai kepančių, minkančių ir verdančių.
Mus pasodino tolimiausiame kambario gale – prie vaikų stalo. Manau, taip buvo patvarkyta, kad šeimininkas galėtų su viešniomis pabendrauti, o kartu ir tradicijų nemaišyti vyrų su moterimis nesulaužytų. Degtinė iš rankų į rankas perduodama ąsočiuose, geriama bokalais. Na, mažų mažiausia stiklinėmis. Kvapas toks, kad geriau nekvėpuoti, o pats gėrimas salsvas, nestiprus, gaminamas iš duonos.
Labiausiai mano žvilgsnį traukė vyrų stalas, kur vyresnysis, laikydamas trilitrinį su neskaidria namine, rėžė ilgą tostą, o kiti atsistoję kantriai linksėjo galvomis. Tostas buvo užbaigtas garsiu choru sušunkant „Amen“. Iškart po to trilitrinis iškeliavo iš rankų į rankas. Po kelių minučių ramaus murmesio ir šakučių skimbčiojimo, atakuojant gausiai nukrautus stalus, procedūra pasikartojo dar ir dar kartą.
Slapčia pamintijau, kad kartais moterų teisių apribojimas visai neblogas dalykas, nes toks disciplinuotas šventimas tikrai pabostų, o kur dar jėgos atsistoti po eilinio trilitrinio ir ištvermė tostą išklausyti. Deja, apie tostų sakytojo kūrybiškumą nuomonės neturiu, nes svanų kalba neįkandama ir patiems gruzinams.
Kitą ankstyvą rytą snigo. Sėdėjau apsimiegojusi Ratiani šeimos kaimyno sunkvežimy ir, kad neliūdėčiau, nardžiau šviežiuose prisiminimuose, ketvirtadaliu sąmonės suvokdama, kad pasiilgsiu šių vietų ir visai nelaukinių svanų.
