Statėsi dvarus, rentė malūnus
Plaukti Nevėžiu siūloma trisdešimt kilometrų - būtent tiek nuplaukiama per dieną šia ne itin sraunia upe. Šis maršrutas driekiasi per Panevėžio ir Kėdainių rajonus, priklausančius Krekenavos regioninio parko teritorijai. Išsirengusieji juo plaukti neabejotinai nustebs pamatę, kiek daug didikų šalia Nevėžio statėsi dvarus, rentė vandens malūnus. Įdomu ir tai, kad šios upės supamose lygumose buvo supilti piliakalniai ir netgi alkakalniai. Visus juos aplankyti ir apžiūrėti galima laivus palikus pakrantėse.
Gamtos tyrinėtojai atrado keistą Nevėžio savybę - ši upė iš pradžių teka į kalną, paskui leidžiasi žemyn: tai matyti iš vis labiau aukštėjančių jos šlaitų ir gilyn grimztančios vagos.
Nevėžis turi nemažai senvagių, protakų ir užutekių. Tačiau juo plaukiant, kaip minėta, galima gėrėtis ne tik pačia gamta, bet ir šalia upės esančiomis mūsų kultūros vertybėmis.
Unikali pušis
Maršruto Nevėžiu rengėjai siūlo kelionę pradėti nuo Kalnelio miško, esančio netoli Naujamiesčio. Ten stovi orientyras - įspūdinga daugiakamienė pušis, turinti tris storus kamienus, apaugusius dar daugybe išsiraičiusių šakų. Šiek tiek paplaukus matyti buvusio Murmulių dvaro su gražiosiomis kolonomis liekanos. Tik tiek likę iš buvusio išpuoselėto, turtingo čia gyvenusių lenkų ponų gyvenimo.
Dar tolėliau keliautojai nustemba kairiajame upės krante išvydę Nevėžio upės atodangą. Paskui priplaukiama brasta, tad baidares ir kanojas teks pernešti. Kadaise toje vietoje stovėjo vandens malūnas, priklausęs žydui Šmuilai. Manoma, jog šio žmogaus tautybė lėmė, kad aplink malūną besidriekiančios žemės pradėtos vadinti ir iki šiol vadinamos Samarija.
Dvigubos svirno grindys
Praplaukus Samarijos žemes, netoli ir Vadaktėliai. Šis bažnytkaimis išgarsėjo tada, kai daugiau nei prieš šimtmetį į jį caro valdžios buvo ištremtas lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kunigas Vadaktėliuose pasižymėjo kaip knygnešys, slėpė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Nedidukė medinė bažnyčia dėl savo unikalumo pernai buvo įtraukta į Kultūros paveldo objektų sąrašą.
Sumaniusieji pamankštinti kojas turi galimybę nuo Vadaktėlių paėjėti pusantro kilometro iki Ustronės, kurioje knygnešys Kazimieras Ūdra buvo įkūręs Garšvių knygnešių draugiją. Spaudos draudimo metus mena išties puikus svirnas, po kurio dvigubomis grindimis knygnešiai slėpė draudžiamą literatūrą. Sovietmečiu kolūkio valdžia šiame svirne, puikiai jį sutvarkiusi, įrengė pirtelę. Dabar čia surinkta ekspozicija apie knygnešystę.
Stebuklingas paveikslas
Praplaukus Vadaktėlius, ir vėl - buvęs dvaras, šįsyk Leondravo, kurį valdė Leonardas Bitautas. Deja, iš dvaro nieko neliko, išskyrus vieną sukežusį statinį. Tačiau iki šiol vis dar išlikusi didžiausia šio dvaro vertybė - parkas. Jame panevėžietis skulptorius Alfridas Pajudis pradėjo kurti akmens skulptūrų parką, pavadinęs jį Mėnulio akmens skulptūrų parku.
Iriantis toliau susiduriama su Slabados malūno užtvanka, tiesa, jau sugriuvusia. Tačiau išlikę rieduliai vis dar užtvėrę vandens kelią, tad laivus tenka nešti. Jau nuo Slabados užtvankos matyti Krekenava. Aukštabokštė jos bažnyčia, kaip tikima, saugo stebuklingąjį Dievo Motinos paveikslą, be to, žinoma, kad joje praėjusio amžiaus pradžioje kunigavo ir poetas Maironis, apdainavęs susimąsčiusį, tykų Nevėžį.
Berno kerštas
Atvykusieji į Krekenavą būna itin sužavėti girnapusėmis išpuoštomis kapinaitėmis, kopia į Varnakalnį, ant kurio, kaip teigiama, mėgęs rymoti Maironis. Turint laiko galima paėjėti Krekenavos girininkijos įrengtu mokomuoju pažintiniu "Girinio taku".
Plaukiant toliau - ir vėl dvaras, vadinamas Linkavičių-Slabados dvaru. Paskutinieji jo valdytojai - Zavišos. Žinoma, kad šiame dvare yra buvusi vienintelė Lietuvoje vario liejykla. Dvaras dar ne visiškai sugriuvęs, išlikęs jo parkas. Kadangi už šio dvaro Nevėžis šakojasi į dvi atšakas, dar iki šiol sklando legenda, kad upės atšaka atsiradusi iš keršto. O keršijo nelaimingas kaimo bernas, kuriam dvaro ponas atsisakė į žmonas atiduoti savo dukterį. Tuomet nelaimingasis neva iškasęs griovį, kuriuo pasukęs tekėti Nevėžio vandenį.
Dar tolėliau yra archeologų ištyrinėtas X-XIV amžių Barinės kapinynas. Čia anuomet buvo laidojami kremuoti mirusiųjų palaikai kartu su papuošalais, ginklais, darbo ar buities reikmenimis.
Baigiant kelionę Nevėžiu, siūloma aplankyti Burvelių alkakalnį - protėvių aukojimų vietą. O pati kelionės pabaiga numatyta Surviliškyje. Šio miestelio kapinėse palaidotas garsusis dievadirbys Vincas Svirskis, prieš gerą šimtą metų netoli Nevėžio pristatęs medinių liaudies meno šedevrų.
