Tūkstantis ir viena žuvis
Nusileidęs nuo laivo trapo suvoki, kiek mažai šios žemės žmogus paskelbė sava. Tai nuolankumo vaizdas: namai tokie maži šalia aukštai iškilusių dantytų kalnų viršūnių. Krante stūkso plikos uolos, apsuptos smėlio ruožų, veikiamos bangų ir srovių jėgos. Šiaurės Norvegijoje gamta nulemia daugelį dalykų. Į akis pirmiausia krito džiūstanti žuvis, iškabinta ant specialių medinių rėmų, išdėstytų žvejų kaimelių pakraščiuose.
Buvo matyti, kad vietos žuviai džiovinti pasirenkamos ne atsitiktinai: dažniausiai tai aukštumėlės ar nuožulnoki šlaitai, nestokojantys saulės šviesos. Tačiau džiovinamų žuvų išvydau ir ant virvių kiemuose, ir namų palėpėse. Tarsi didžiulės malkų stirtos jos buvo sukrautos žvejo kieme esančioje pašiūrėje.
Prisiminiau gidės prieš tai pateiktus duomenis: balandžio pabaigoje padžiautos ant stovų menkės salyne užima 400 tūkst. kv. metrų plotą, kasmet Lofotene pridžiovinama apie 16 mln. kg menkių (neužmirškime, kad išdžiūvusios žuvies svoris sumažėja net 80 proc.). Pasaulyje labiausiai vertinamos vienoje mažoje Lofoteno salelėje - Roste - sudžiovintos menkės.
Rostas - vėjų karalystė, ten palankiausias oras žuviai išdžiūti. Su bendrakeleiviais spėliojome: įdomu, koks gi šių žuvų skonis? Juk neprimena mūsų tradicinių džiovintų žuvelių, kurias vyrai taip mėgsta kramsnoti užgerdami alumi. Čia jos džiovinamos nesūdytos. Ši tradicija išlikusi dar nuo seniausių laikų, kai žvejai džiovinamoms žuvims sūdyti stokodavę druskos.
Gamtos ir minčių vienovė
Lofotene pasineri į tikrą nirvaną. Ak, tas džiovintos žuvies aromatas ir švelnus jūros kvapas! Tas bangų pliuškenimas į medinius žvejų namelių polius ir į pakrantę aptūpusius akmenis, tas ilgesingas žuvėdrų klyksmas! Pažvelgi į jūrą - akys gėrisi gausybe salų, salelių. Naktį nemiegi - bijai praleisti kažką labai svarbaus savo gyvenime.
Gal prasidedantį potvynį, kai sulig kiekvienu jūros atodūsiu salelės vis labiau nyra vandenin, o žuvėdros iš visų jėgų bando išsilaikyti jų viršūnėse? Gal rožines nakties spalvas, gal pasakiškai nerealų oro skaidrumą, o gal pro debesų properšas išnyrančią... vidurnakčio saulę? Jauti, kaip svaigsti nuo kiekvieną akimirką besimainančio uolų ir salelių peizažo, nuo oro gaivos, nuo nepaprasto skaidrumo ir žydrumo vandens.
Vidurnakčio tylos ir ramybės nesudrumsčia niekas: gali sutikti nebent panašius į save romantikus ir dar įsimylėjėlių poreles. Tylutėliai pasitrauki į šalį, neatsargių žingsnių aidu ar gilesniu kvėpavimu bijodama sudrumsti šią svaiginančią idilę. Į savą namelį - viešbutėlį grįžti visai paryčiui.
Pastebi, koks gražus tas medinukas, išdažytas raudonai ruda spalva, išpuoštas baltais langų, durų ir pastogių apvadais ir nutūpęs ant polių tiesiai į vandenį. Įėjusi į kambarį, atsidarai langą ir nustėrsti: ant medinės lentelės, prikaltos prie palangės, - kiro lizdas. Paukščiukai, jau ūgtelėję, miega, o jų tėvai, ko gero, čia pat supasi ant vandens.
Kaimas maudosi saulėje
Tas kaimelis, apie kurį dabar rašau ir kurio vaizdai tebestovi akyse, įsikūręs paskutinėje Lofoteno salyno virtinėje. Jo vardas keistokas - A. Už A (čia burbuliukas turi būti ant A raidės) jau baigiasi salas jungiantis kelias ir uolingi šlaitai nusileidžia tiesiai į jūrą.
Salos pakraštį galima pasiekti nesunkiai: šokinėjant plokščiais, nugludintais akmenimis, laikantis už neaštrių uolų ir tipenant siaurais takučiais. Nuo romantikos ir taip apsalusi siela net virptelės išvydus pirmuosius vidurnakčio saulės spindulius.
Taip, kraštovaizdį nuo gegužės 25 iki liepos 17 dienos "maudo" vidurnakčio saulė. Aukso ir rausva spalva ji nudažo jūros platybėse plytinčias saleles, spalvotu taku nusidriekia per vandenį. Mačiusieji sako, jog rugpjūtį saulė gali būti dar gražesnė. Ji pakyla iš violetinės jūros, o leisdamasi vandenį nudažo tokiais atspalviais, kokių joks dailininkas negalėtų pavaizduoti.
Žmona - krante, vyras - laive
Ant polių esantys medinukai, kuriuose prisiglaudėme, - tai žvejų nameliai. Žiemą čia vietos nė su žiburiu nerastum: mat čionai apsigyvena į žiemos žūklę suplaukiantys žvejai. Žvejyba - pagrindinis Lofoteno gyventojų užsiėmimas. Kad ir kokia būtų jo profesija, kiekvienas lofotenietis žiemą gyvena žvejyba. Tuo metu į Norvegijos jūrą atplaukia neršti menkės. Iki 7-8 metų jos žaidžia Barenco jūroje.
Užaugusios žuvys pasileidžia į nuostabią kelionę iki gimtųjų vietų - Lofoteno. Kelionė prasideda lapkričio-gruodžio mėnesiais. Nors nemažai menkių sužvejojama pakeliui, vis dėlto ir salas pasiekia milžiniški jų būriai, nukeliavę per 800 kilometrų. Ne veltui Vestfiordas vadinamas didžiausia pasaulyje nerštaviete. Žvejai išplaukia ankstyvą rytą ir, jei laimikis geras, sugrįžę ilgai doroja žuvį. Turistai, norintys pajusti Lofoteno salų dvasią, dažniausiai išplaukia kartu su žvejais į jūrą.
Vasarą atvykėliams specialiai organizuojamos tokios žvejybinės kelių valandų ar visos dienos išvykos egzotiškais, praėjusiojo amžiaus pradžioje statytais laiveliais. Išplaukę turistai turi galimybę kartais išvysti ruonių ir net banginių. Kartais specialiai organizuojami banginių "safariai", nors toks 6 ar 7 valandas trunkantis plaukiojimas turistui kainuoja kelis šimtus litų.
Salos yra ir jūrinio erelio karalystė - jis sklando virš tų erdvių, kur kormoranai ir įvairių rūšių žuvėdros rūpestingai ieško maisto savo jaunikliams. Per išvykas į šias salas galima stebėti įspūdingą ornitologinį spektaklį - tai tiesiog paukščių mylėtojų Eldoradas. Lofoteno salos - tai ir vikingų istorija. Čia archeologai atkasė didžiausio kada nors rasto vikingų laikų namo liekanas.
Vieno iš galingiausių Šiaurės Norvegijos vikingų vadų ir Lofoteno savininko Torės Hjorto ūkis buvo rastas atliekant bendrus skandinavų tyrimus 1986-1989 metais. Ir dar. Lofotenas nėra vien kalnai ir akmenys. Vestvagojaus sala, pavyzdžiui, yra vienas svarbiausių žemdirbystės centrų visoje apygardoje. Mat jos viduryje driekiasi lygūs laukai su daugybe fermų, kurias supa aukštumos. Pastarąjį dešimtmetį vietos žmonės buvo skatinami laikyti avis, ir tai išties pasiteisino.
