Ją pasiekę 11 val. randame besiilsinčią grupę, stebime, kaip grįžta pasiekę viršūnę. Pastebėjau, kad vieną grupelę lydėjęs gidas maišelyje nešėsi ratukus. Esu girdėjus, kad nepajėgiančius nulipti nuveža su ratukais.
Sakoma, kad kalnuose yra labai gerai palypėti aukščiau, o paskui nusileisti žemiau nakvynei. Nakvynės vietos mes laisvai pasirinkti negalime, bet pasitreniruoti palypėti aukščiau įdomu pabandyti, ypač žinant, kad naktį tuo pačiu taku trauksim link viršūnės.
Savijauta gera, oras geras, bet palipus 50 metrų nebelieka nei jėgų, nei noro toliau treniruotis. Aukštis vis dėlto yra labai apgaulingas. Kol sėdžiu, atrodo viskas puiku, bet jei užsimiršus kur esu, pabėgėju iki tualeto, kūnas labai greitai primena, kad skubėti tokiame aukštyje nevalia.
Nustebina netikėta šiluma. Nebėra drėgmės, kaitina saulutė. Palapinėje drybsau kaip šiltnamyje. Visą dieną tinginiaujam. Maitinu vietines peles riešutais, tikėdamasi jas nufotografuoti. Tai vieni iš nedaugelio sutiktų gyvūnų šitame maršrute.
Vakarienę gaunam anksčiau. Miegoti taip pat turime eiti anksčiau, nes vidurnaktį turime būti pasiruošę viršūnės šturmui.
Gidas atsargiai pasiteirauja, ką planuoju pasiimti su savimi, kad nepasiimčiau per daug daiktų. Eilinį kartą pagūžčioja pečiais išgirdęs, kad nesiruošiu pasiimti vandens, nes vis tiek negersiu. Prieštaravimų nebesusilaukiu, tik begalinės nuostabos.
Naktis pasitaiko pati šilčiausia per visą kopimą. Kadangi manęs kažkodėl nekankino galvos skausmas, kas tokiame aukštyje dažnai pasitaiko, tai būčiau sau ramiausiai miegojusi iki ryto.
Kaip vis dėlto gera atvykti į Afriką iš šalies, kur žinoma, kaip dėvėti žieminius drabužius, ir galimi -20 C viršūnėje bei sniegas nė kiek negąsdina. Susivelku viską, ką turiu šilčiausio ir dar pasiimam kaukes ant veido, jei būtų ypač šalta.
Naktis pasitaiko nevėjuota, giedra. Gaila, kad kopiant reikia nuolat pasišviesti kelią ir žiūrėti po kojomis. Labai norisi stabtelti pasigrožėti tolumoje slėnyje šviečiančiais Moshi miestelio žiburiais ir žvaigždėtu dangumi.
Žiopsojimui galiu skirti labai nedaug. Kopimui gidas numatęs 6 valandas. Vadinasi, 6 ryto mes jau turime būti Stella taške, 5700 m.
Pirmą valandą velkuosi paskui gidą ir laukiu nesulaukiu, kada sustosim pailsėti. Jei neišlaikau pastovaus ėjimo tempo ir tolygaus kvėpavimo, turiu kovoti su nerimo ir panikos priepuoliu. Traukiu sau mintyse vieną iš grupės ABBA dainų ir lipu, kartais atrodo, kad iš paskutinių jėgų. Poilsis visiškai nemalonus, nes greitai pasidaro šalta.
Paprašau gido keisti ėjimo taktiką. Geriau daryti trumpesnes pertraukėles, bet dažniau, nei eiti valandą iki nukritimo ir šalti 5 min. Kadangi tamsu, tai nei jaučiasi statumas, nei matosi viršūnė, į kurią lipam.
Nuo stovyklavietės iki viršūnės dar nemažas gabalas kelio. Kažkokiam aukšty prasideda sniegas. Pasitvirtina gido nuogąstavimai, kad nebus šviežiai pasnigę ir teks kopti sukietėjusiu sniegu, kuris yra gana slidus. Jokios įrangos neturime. Neturiu net lazdos, nes nemoku ja naudotis.
Iš pradžių sąžiningai einu paskui gidą. Labai slidu, todėl kopimas atima daugiau jėgų ir reikalauja didesnio atidumo. Galiausiai atrandu man patogų kopimo būdą. Nuo tos akimirkos baigiasi mano kančios. Atradau tokią kojų padėtį, kuria galėjau lipti tiesiog tiesiai, nedarydama zigzagų paskui gidą ir neslysdama.
Taip, neeikvodama per daug energijos, nebijodama, kad nučiuošiu sniegu žemyn, pasiekiau Stella tašką. Čia gidas privalo įvertinti mūsų būklę ir, pastebėjęs sutrikimus, neleisti toliau lipti, o mes privalom jo besąlygiškai klausyti.
Kadangi nenusišneku ir labai noriu pamatyti ledyną, o ir Stella tašką pasiekėme laiku, 6 ryto, gidas leidžia man lipti iki Uhuru viršūnės. Turime skubėti, nes prašvitus ir pašildžius saulei patižusiu sniegu nusileidimas nuo kalno tampa sudėtingas.
Iki viršūnės maždaug 45 minutės kelio. Jokio stataus kopimo, jokio vėjo ir šalčio, tik kokie -15 C. Saulei tekant ledynas, sniegas ir debesys keičia spalvą. Vaizdai tikrai įspūdingi.
Uhuru viršūnę, 5895 m., pasiekiu nesunkiai. Net nepastebiu, kaip prieinu, nes pakeliui bandau fotografuoti vaizdus. Atrodo, mačiusi aš tų ledynų ir didesnių, bet Kilimandžaro ledynas tekant saulei daro didžiulį įspūdį.
Na, o pati smagiausia viso kopimo dalis – nusileidimas nuo kalno sniegu ant užpakalio. Nemėgstu nei rogučių, nei slidžių ir čiuožti nuo kalnų man visai nepatinka, bet čia buvo taip smagu, kad klykiau kaip vaikas.
Į kalną kopėme 6 valandas, o nusileidom į Barafu stovyklą per 1 val. Pailsėjus dar laukė 3 val. nusileidimas Mweka taku iki Mweka stovyklavietės, 3110 m., paskutinės mūsų nakvynės vietos.
Mweka takas visiškai nestatus. Net pikta pasidarė beeinant, kad į priekį mes kilome stačiomis sienomis, vietomis tokiais sunkiais takais, o čia visai šalia yra puikus takutis, nei status, nei sunkus.
Gaila, kad nesusilažinau su gidu dėl vandens gėrimo. Pasak gido, tai pirmas jo sutiktas atvejis, kai negeriantis žmogus taip sėkmingai užlipa. Kad negėriau eidama, tai dar nereiškia, kad negėriau iš viso. Man nebuvo priimtina gerti ir valgyti fizinio krūvio metu, nes aš tiesiog taip įpratusi, bet tai negali būti rekomendacija kitiems.
Negaliu pasakyti, kad kopimas buvo labai sunkus fiziškai. Žymiai sunkiau save įtikinti, kad kai manai, jog daugiau nebegali, iš tikrųjų tik taip manai, nes iš tiesų gali ir daugiau.
