„Ar bandėte sodinti mišką, kuris oš ir žaliuos, kai jūsų nebebus? Ne? Tai pabandykite, nes tai kilnus ir atsakingas darbas. O kitądien galėsite keliauti po Nemuno marių regioninį parką, direkcija jums suorganizuos ekskursiją. Susipažinsite su Dubravos miškų urėdija, jos veikla, sužinosite, kaip renkamos augalų sėklos, paruošiamos ir saugomos”, – rekomendavo Udrius.
Mums, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo nariams, kelionė prasideda vos išvykus iš miesto. Panerių aukščiausioje vietoje sustojame prie degalinės – turime palaukti kitų draugų.
Skubame apžiūrėti šalia išlikusios senojo kelio Kaunas–Vilnius atkarpos, kuri yra saugoma valstybės. Šiuo traktu, senovėje vadintu Jekaterinos ar Prūsijos keliu, žygiavo ne vienas valdovas ir karvedys. Daug priplėšto turto čia paliko besitraukianti Napoleono armija, nepajėgusi įveikti aukštą ir apledijusį Panerių kalną.
XIX a. aplinkiniuose miškuose siautėjo ir pakeleivius plėšdavo „razbaininkas“ Pekarskis.
Nedidukė XVII a. statyta Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčia ne kartą buvo perstatoma. Greta kapinėse palaidoti 1831 m. sukilėliai, čia vyko atkaklus jų mūšis su caro armija. Ant paminklo, skirto sukilėliams, užrašas: „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Girdime mašinų signalus – draugai jau čia pat, reikia skubėti į Kauną.
Kauno HES užtvanka yra puikus orientyras, tačiau pasukus į V forto pusę vienas ekipažas „nugrybauja“ kažkur į šoną. Visi važiuojame į Girionys ir turime susitikti prie Dubravos miškų urėdijos. Čia jau laukia urėdas Kęstutis Šakūnas, kuris mūsų kolegoms iš „Kauno dienos“ pasakoja apie eksperimentinės mokomosios urėdijos darbą.
Pagrindinis urėdijos tikslas – plėtoti ekologiškai ir visapusiškai subalansuotą miškų ūkį, didinant biologinę įvairovę, pritaikant juos miškų mokslo ir mokymo tikslams bei rekreacijai. Sužinome, kad arboretumu vadinama sumedėjusių krūmų ir medžių kolekcija.
Tokia kolekcija yra greta Vaišydavos gyvenvietės ir užima apie 50 hektarų plotą. Joje auginama daugiau kaip 800 rūšių ir porūšių sumedėjusių augalų. Įdomūs ir sėklų apdirbimo įrenginiai: aižykla, džiovykla ir saugykla-šaldytuvas. Čia optimaliomis sąlygomis saugoma apie 80 proc. visoje Lietuvoje paruošiamų miško sėklų. Pasirodo, pušų, eglių ir maumedžių kankorėžiai renkami tik nuo selekcinių medžių.
Kiekvieno lietuvio sena svajonė – pasodinti medį, dar kažkuris iš mūsų pašmaikštauja: „Ir kaimyną”... Vykstame į mišką, kur kirtimo suartoje laukymėje mūsų jau laukia paruošti 3–5 metų pušų sodinukai.
Miškininkai parodo, kaip reikia su atitinkamu įrankiu padaryti dirvoje skylę, įleisti šaknimis į apačią pušelę ir, užvertus žeme, tvirtai koja aplink apmindyti. Miško darbuotojai sako, kad tai atsakingas užsiėmimas, ir iš pagalbininkų daugiau žalos nei naudos, jei pušelės neprigyja.
Oras buvo šiltas, todėl ne vienam, vagai įpusėjus, ėmė žliaugti prakaitas. Vaikai, pradžioje buvę aktyvūs, nuvargo ir patraukė gilyn į mišką. Teko ir mums daryti pertraukėles, nes darbas visur reikalauja įgūdžių ir ištvermės. Kelios valandėlės ir mūsų visų sąskaitoje pasodinta apie 1000 pušelių.
„Iškirsk visą girią, ką nori daryk, tik mažą pušelę, maldauju, palik“, – kažkas niūniuoja žinomą dainą, nes darbas baigtas.
Urėdijos darbuotojai rodo kelią į poilsiavietę, kur mūsų laukia pietūs. Dubravos urėdijos miškai yra šalia Kauno, todėl gausiai lankomi poilsiautojų. Pravažiuodami matome įrengtas stovyklavietes, poilsiavietes, atokvėpio vietas ir pažintinius takus, dalis šių vietų pritaikyta žmonėms, turintiems negalią.
Taigi vienoje iš poilsiaviečių mūsų laukia pietūs: Girionių plovas, dešrelės ant iešmo ir šaltų užkandžių gausa. Pasisotinę pradedame šnekučiuotis ir išsitraukę armoniką pradedame linksmybes.
Blindos polka visus išjudina ir suburia į nemažą ratą aplink laužą. Gera padirbėti, tačiau šokti kur kas smagiau. Atsisveikiname su kolegomis iš „Kauno dienos“ ir svetingais Dubravos miškininkais.
Nakvynė Pažaislio vienuolyne, svečių namuose, leido pasijusti tikrais piligrimais. Didžiojoje menėje kabantys fundatoriaus Paco ir jo žmonos portretai mus naktį saugojo nuo vėlių, todėl išsimiegojome ramiai. Nustebau ryte vienuolyno kieme aptikęs carinės Rusijos himno „Dieve, sergėk carą“ autoriaus kunigaikščio Aleksejaus Lvovo ir jo šeimos kapą.
Caro laikais, kai Pažaislis atiteko stačiatikiams, čia dažnai lankydavosi slaptasis patarėjas A. Lvovas su savo šeima ir gausiai vienuolynui aukodavo. Jo giminės šaknys glūdi XV a. Lietuvoje, todėl čia 1870 m. jis ir buvo palaidotas.
Ryte sesuo Lidija papasakoja unikalią vienuolyno istoriją, apžiūrime bažnyčią, kamaldulių ir Pacų kriptas. Pažaislio ansamblis laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Tai vienas iš dviejų Lietuvoje išlikusių vienuolyno ir bažnyčios ansamblis.
Keliaujame toliau po Kauno marių regioninį parką. Direktorė Nijolė Eidukaitienė papasakoja apie Kauno HES statybą ir Nemune nuskendusio slėnio kaimus, o rekreacijos vadybininkė Reda Kairienė palydi į pačias gražiausias parko vietas. Nuo Kadagių slėnio atsiveriantys vaizdai į Dabintos salą – nepakartojami.
Tolumoje, kitoje Kauno marių pusėje, matome smėlėtus skardžius. Parko įžymybė yra Kalniškių atodanga, kur formuojasi stalaktitai. Tai tokie varvekliai, susidarę iš kalcio junginių.
Smagiai pasivaikščiojame Girionių mokomuoju-pažintiniu taku ir pasidžiaugiame apie 50 metų žmogaus veiklos nepaliesta gira. Pabraidę po užlietą taką, skubame prie draugų užkurto laužo poilsiavietėje, diena eina į pabaigą, laikas pasistiprinti ir keliauti atgalios.
Grįžtant namo dvi dienas kartu praleidusio svečio iš Lenkijos klausiu, ar patiko išvyka.
„Nors kalbos dar gerai nesuprantu, tačiau čia svetimas nesijaučiau. Pati idėja sugretinti kelionės metu pažinimą ir naudingą talką mus suvienijo. Pasodinau Lietuvoje medį, gal teks man čia ir šaknis įleisti”, – žiūrėdamas į draugę nusišypso Jacekas.
Taip pat žurnale „Kelionės ir pramogos“ skaitykite:
Rytų tyrinėtojas. Pokalbis su VU Orientalistikos centro direktorium, indologijos ir budizmo studijų profesorium Audrium Beinorium
„Žemaitija – dainuojančių akmenų slėnis“
Rasos Verkiuose
Kaip latviai prausiasi ryto rasoje
Prie Azijos vartų. Kvala Lumpūras
Kubos miražai
Su jachta po Jonijos jūros salas
Tunisas ir... arabiška ramybė
Konkursas „Mano atostogos“. Trolių šalyje
Baltosios Ančios išdaigos
Kelionės dienoraščio „Gyvenimas šiaurėje. Poliarinis Jenisiejus“ tęsinys
Baidarininko dienoraštis „Fotoaparato ir dviejų kepurių upė“.
Daisukės Nakanishi dienoraštis „Dviračiu aplink pasaulį“
Renginiai. Festivaliai. Žygiai. Įdomybės.
