Labai saugojausi uodų. Per pirmą mėnesį jie man įkando gal tik kokius 6 kartus. Taigi vasarą Lietuvos miškuose gerokai sunkiau nei Zimbabvės gilumoje apsiginti nuo kraugerių!
Tačiau vieną dieną mano maliarinė patirtis prasidėjo labai staiga. Bevaikštant Hararėje ėmė skaudėti nugaros raumenis, bet pamaniau, kad čia nuo vakare darytų atsilenkimų. Tą dieną per daug nevalgėme ir skysčių nedaug gėrėme, tad maniau, jog dėl to taip visai neturėjau jėgų, kai kokius 5 km teko eiti namo. Atrodo, kad šliaužte šliaužėme...
Pagaliau, pasiekusi savo kambarėlį, pasimatavau temperatūrą. 39,7! Buvo be galo karšta, už valandžiukės pradėjo krėsti siaubingas drebulys ir šaltis. Net pūkinis miegmaišis nepadėjo sušilti. Normaliomis sąlygomis būčiau važiavusi į ligoninę, nes kitą dieną temperatūra ir vėl pakilo į tas pačias aukštumas.
Tačiau čia artėjo Nauji Metai ir Mutoko ligoninė buvo uždaryta... Taip ir neturėjau progos pasidaryti kraujo testo ir įsitikinti, ar tikrai maliarija, bet rizikuoti ir laukti nenorėjau, nes laukimas galėjo atnešti nelaukiamų padarinių.
Vietinė seselė, dirbanti mūsų klinikoje, išklausė mano simptomus, ir užtikrino, kad čia, be abejonių, maliarija. Davė trijų rūšių antimaliarinių tablečių, nes, anot jos, maliarija atspari vienam vaistui, tai vietiniai visą laiką geria tris skirtingas tablečių krūveles.
Nežinau, ar taip iš tiesų yra, bet žmonės taip daro ir pasveiksta. Nepaisant šitų vaistų, daugybės paracetamolio, aukšta temperatūra laikėsi dar visą dieną. Tą dieną maistas, o ypač ryžiai, atrodė nevalgomi. Kitą dieną temperatūra svyravo apie 37 laipsnius, bet valgymas vis dar buvo kančia... Tikriausiai ir dėl pačios ligos, ir dėl išgertų vaistų kiekio.
Siaubinga savijauta tęsėsi tik kelias dienas. Tai buvo vienos košmariškiausių dienų mano gyvenime. Dėl to, kad kas savaitę gėriau antimaliarines tabletes, simptomai buvo silpnesni. Nei vėmiau, nei viduriavau, kas dažniausiai būna sergant maliarija.
Tada, kai visi linksmai sutikinėjo Naujuosius metus, gulėjau lovoje ir bandžiau mažais kąsneliais valgyti mangą, kad bent kiek pagerinčiau savo savijautą.
Po savaitėlės, kai jau praėjo šventės ir atsidarė ligoninė, paėmė kraujo. Maliarijos likučių mano kraujyje nerasta. Tokios patirties tikrai nebenorėčiau dar kartelį išgyventi.
Gegužės mėnesio "Kelionių ir pramogų“ žurnale skaitykite:
Verslininkas Rolandas Raudys: „Nėra blogo oro“
VU Žygeivių klubui – 50. Tado Šidiškio kelionės
Pažaislio vienuolynas
Drevinė bitininkystė Dzūkijoje
Latvijos trauka
Nykštukinis Monakas
Didysis Šilko kelias ir jo pakelės
Prancūzijos Polinezija
Keliaujame su vaikais po Suomiją
Po Tytuvėnų apylinkes dviračiu
Kur stovyklausime vasarą
Portugalijos atradimai
Gurmaniškos kelionės. Nepatirti pojūčiai – pievoje
Dienoraščio tęsinys. Gyvenimas Šiaurėje. Poliarinis Jenisiejus
