Štai ten tai žmonės geria!
Išvykęs žvejoti su penkiolikos pažįstamų kompanija J.Morkūnas ir jo bičiulis 30 kilometrų nuo Astrachanės nutolusioje bazėje „Nadežda“ ištvėrė tris dienas. Po dienos netekęs vilties namo į Lietuvą išvyko dar vienas kelionės dalyvis.
Prisimindamas Rusijos vaizdelius J.Morkūnas susiraukė: ne, tai – ne jam!
„Nėra tokių pinigų, kurie priverstų mus ten pasilikti dar ilgiau“, – nusprendė Jogaila su draugais. Kodėl jis ten važiavo? J.Morkūnas ironiškai šypsosi: „Čigonas dėl kompanijos net pasikorė.“ Todėl kompanijos žmogus Jogaila, nors ir tolimas žvejybai, laikėsi spalio mėnesį duoto žodžio ir išvažiavo į Astrachanę.
Lietuvoje vakarais išgerdavęs taurę vyno Jogaila save buvo apkaltinęs polinkiu į alkoholizmą. Tačiau kelionė į Rusiją privertė iš savo baimių tik smagiai nusikvatoti: „Jau buvau pamiršęs, kaip žmonės geria! Litrą degtinės ir tris litrus alaus. Vienas žmogus! Šlykštu. Baisu. Nyku! O aš, įsitikinau Rusijoje, iš viso negeriu. Ir nežvejoju! Niekaip nesuprantu: ko aš ten važiavau?!“
Už kavos puodelį – 35 litai
Jogailą nuo visiškos depresijos išgelbėjo tik fantazija, lietuviškas šaltakraujiškumas ir didelė saviškių kompanija. Tačiau apleistame mieste jį šokiravo kainos.
Gerdamas kavą Monte Karle su vaizdu į įspūdingą „Grand Casino“ arba Maskvoje su vaizdu į viešbutį „Ermitažas“ jis manė, kad moka labai brangiai. „Tačiau kai už kavos puodelį Astrachanėje taip pat sumokėjau 35 litus!..“ – skėstelėjo rankomis J.Morkūnas.
Žvejyba? J.Morkūnas dažniausiai fotografavo. Vis dėlto jį užplūdo pasididžiavimas, kartą ištraukus kelių kilogramų svorio laukinį karpį.
Iškrito iš valties
Užkietėjęs žvejys verslininkas, renginių vedėjas, prodiuseris Gintaras Ruplėnas taip pat jaučiasi nusivylęs kelione: „Lyginant su lietuviška žvejyba – normalu. Tačiau Volgos žemupyje plaukioja daugybė žuvų, tik mes, pasirodo, vykome ne sezono metu. Organizatoriai nesiteikė perspėti.“
Vis dėlto didžiausias lietuvių kompanijos laimikis gana įspūdingas – šešių kilogramų lydeka. Retkarčiais kibo ne tik nedidelės lydekos, bet ir nuo pusės iki kilogramo svorio ešeriai.
Į žvejybą lietuviai plaukdavo senais motoriniais laiveliais su japoniškais varikliais. G.Ruplėnas dabar tik šypsojosi prisiminęs nemalonų nuotykį. Kartą motorinę valtį užsimanė pavairuoti vienas jų kompanijos dalyvis.
„Ramiai sėdėjau valties gale, o jis įsivaizdavo, kad važiuoja vandens motociklu, – prisiminė šlapias akimirkas Gintaras. – Užgazavo ir staigiai suktelėjo. Atsidūriau, kaip sakoma, už borto. Net nemaniau, kad esu toks geras plaukikas... Vieni žmonės tokioje situacijoje sutrinka ir nieko nedaro, o aš išsikapanojau ir išplaukiau iki nendrių. Adrenalino užteko. Vieni juokėsi, o kaltininkui buvo labai gėda.“
Turistinio žygio dvasia
Priminus, kad J.Morkūnas pabėgo iš Rusijos, G.Ruplėnas šyptelėjo: „Tikiu, kad Morkūnui nepatiko, nors geresnė žvejyba prasidėjo, kai jis išvažiavo. O Rusija? Esu matęs sovietmetį, buvau tam nusiteikęs. Tačiau buvo dar blogiau nei tikėjomės. Ir išgirtoji rusiška degtinė man nepatiko, lietuviška – skanesnė.“
Kas šokiravo? Gražiausi Astrachanės pastatai – „Gazpromo“ ir pensijų fondo. Visa kita – lūženos. Kalbėta, kad Astrachanei V.Putinas buvo skyręs apie 600 milijonų dolerių, tad klaikus miestas neseniai buvo dar baisesnis: perkastas, perraustas.
Turistinės bazės komfortas? G.Ruplėnas šyptelėjo: viskas labai rusiška. „Laimė, patalynė – švari, daugumoje kambarių lovos – dviejų aukštų, – pasidžiaugė Gintaras. – Važiavome žvejoti ir pagyventi bazėje. Bet atvykome į turistinį žygį ir į žvejybą ne sezono metu.“
Stadione – nors šienauk
Kiekvienas žmogus už savaitę, praleistą Rusijoje, sumokėjo daugiau nei po 4000 litų. Vis dėlto lietuvius lydėjusiems jėgeriams reikėdavo mokėti po 50 litų arbatpinigių, o kai kartą jų paprašė išrūkyti žuvis, jėgeriai nepasikuklino paprašyti dar 150 litų.
O futbolas? Ar tiesa, kad kažkas iš Lietuvos vežėsi net sportinę aprangą? G.Ruplėnas nusijuokė. Futbolui buvo pasirengta, prie bazės, kaip ir žadėta, buvo futbolo stadionas. Tiesa, stadionas ne itin atitiko tarptautinius reikalavimus: vartai - surūdiję ir senokai nematę kamuolio, o žolė siekė lietuvių bambas.
Na, o karštosios Rusijos merginos? Jogaila prunkšteli: „Karštos?! Ten – krokodilų ferma!“
