Gruziniškos pirties ypatumai
Seniausia Tbilisio gatvelė, kurioje susitelkusios dauguma miesto kavinių, Tbilisį mėgusio garsaus 18-to amžiaus prancūzų menininko Jean-Baptiste-Simeon Cardino garbei pavadinta Šardin.
Tai ne vienintelis su garsiais vardais susijęs objektas. Nuo 17-to amžiaus čia veikė natūralaus mineralinio vandens pirtys, kuriose lankėsi A. Puškinas, M. Lermontovas ir netgi garsusis A. Diuma. Nuo pirčių sklindantis sieros kvapas vilioja lankytojus ir šiandien.
Gruziniška pirtis – tai nedidelis kambarėlis su karštu mineralinio vandens baseinėliu. Kadaise gruzinės moterys siera garuojančiame vandenyje praleisdavo ištisas popietes – mirkdamos „grožio eliksyre“, gurkšnodamos arbatą bei plepėdamos.
Sieros poveikis odai ir bendrai savijautai iš tiesų stulbinamas. Tačiau norintiems tai patirti europiečiams teks „užsimerkti“ prieš komforto ir elementarios švaros stoką. Seną pirčių istoriją išduoda purvo apnašos ant sienų. Belieka pasikliauti dezinfekcinėmis sieros savybėmis.
Pusantros valandos malonumas pirtyje kainuoja apie 30 litų. Už perpus mažesnę sumą pirtyje galima užsisakyti masažą. Tiesa, Lietuvoje jis būtų vadinamas pylingu, tačiau procedūra vis tiek maloni. Jau vien kiek adrenalino sukelia faktas, kai putas nuo kūno darbuotoja nuplauna šliūkštelėjusi vandenį iš kibiro, kuris pagal vaizdą atrodo, lyg būtų naudojamas grindims plauti.
Vis dėlto būnant Tbilisyje apsilankyti šioje pirtyje būtina. Jei esate peršalęs, ir po vieno karto daugelis simptomų tikrai išnyks, nekalbant jau apie tai, kad oda bus tarsi aksominė.
Kultūros mylėtojams
Dar vienas su garsiais rusų poetais susijęs objektas Gruzijoje – netoli senosios šalies sostinės Mtskheta esantis buvęs Jvari vienuolynas.
Netoli Tbilisio esantis miestelis įsikūręs unikalioje vietoje – jį visą juosia kalnai, suteikiantys jam ypatingą aurą. Didžiulė lauko kavinė byloja apie tai, kad ši vieta mėgstama ne tik užsienio turistų, bet ir pačių gruzinų.
Pradžią miesteliui davusi kryžiaus formos Jvari vienuolyno bažnyčia ant sunkiai prieinamos uolos iškilo 6-to amžiaus pabaigoje. Tai buvo pirmasis krikščionybės paminklas Gruzijoje. Anot legendų, ant šios uolos meldėsi ir kryžiaus kultą į Gruziją atnešusi Nino. Esą iš tiesų kaip apaštalė į šią šalį turėjo vykti pati Dievo motina Marija, tačiau dėl prastos sveikatos misiją ji perdavė kitai moteriai.
Šiuo metu paminklas įrašytas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą ir yra restauruojamas. Beje, sugriūti jam nėra jokių šansų, nes jis pastatytas taikant pastatus apsaugančią technologiją – viršuje įspraustas pastato akmuo, metams bėgant, statinį tik dar labiau sutvirtina.
Nuo vienuolyno atsiveria viena gražiausių Gruzijos gamtos panoramų – ties vienu kalnu susijungia dvi upės: viena – žalsva, kita – melsva. Savo poemoje „Mcyri“ šį grožį apdainavo M. Lermontovas.
Tokių paminklų Dievui Gruzijos kalnuose galima rasti ne vieną. Aplink gali nebūti nė gyvos dvasios, tačiau bažnyčios durys norintiems atvertos. Štai Gruzijos karo kelyje stūksančioje Ananuri cerkvėje netgi galima pamatyti senosios gruzinų bažnyčių puošybos elementų. Gruzinai cerkvės sienas ištapydavo freskomis iš šventųjų gyvenimo. Sovietiniais laikais freskos buvo užtinkuotos, tačiau kai kurias jų pavyko atkurti.
Džiaugsmas liejasi per kraštus
Stovėdamas tokioje bažnyčioje imi suprasti, kodėl gruzinai, daugybę šimtmečių kovodami už savo išlikimą – su persais, turkais ar rusais, neprarado gyvenimo džiaugsmo.
Šį džiaugsmą galima pajusti visur. Netgi sendaikčių turgelyje namų santechniką išparduodanti senutė, nes namuose vis tiek nėra vyro, kuris ją pataisytų, apie savo gyvenimo vargus pasakoja su šypsena ir spindesiu, nes gyvenimo rūpesčius priima kaip mielą gyvenimo faktą.
„Jei ką nors nupirksite, padovanosiu mūsų vėliavą, - giriasi kita. – pajuokavau, net jeigu ir nepirksite, vis tiek padovanosiu“.
Įgudusi išmaldos prašytoja, kurių netrūksta turistų lankomose vietose, taip pat nebando apsimetinėti auka. Kad būtų pastebėta, nesibodi ir už kelnių klešnės patampyti. „Neturite mūsų pinigų? Tai nieko tokio, duokite savų“, - šypteli nelaimėlė.
Nors Tbilisio senamiestyje praktiškai nėra šviesoforų, o į kelio ženklus niekas daug dėmesio nekreipia, matyti besiriejančių vairuotojų neteko. Avarijų – taip pat, nors čia laikomasi tokio mažo atstumo tarp automobilių, kad net neįtikėtina, kaip jie nesusiduria. Bene geriausiai vairuotojai susikalba pypsėdami. Tačiau garsinis signalas, skirtingai nei Lietuvoje, visiškai nereiškia, kad vairuotojas – ant įsiūčio ribos. Gruzijoje tai reiškia savotišką pasveikinimą.
