Tačiau miegą gena įkyrus šaltukas, kuris, patekęs per kondicionavimo sistemą, kutena padus. Galų gale, po gerų trijų valandų „pingvinų“ autobusas pasiekia piečiausią kelionės po Egiptą tašką – Abu Simbel.
Einame visi vorele palei kalno šlaitą, o širdyje toks laukimo nerimas, kai žinai, kad akimirka – ir tu pamatysi kažką, ko tikiesi, bet kartu ir nesitiki. Įsitempiu ir sulaikiusi kvapą nedrąsiai žvelgiu už kalno šlaito...
Rytinė saulė šildo Nefertarę, Ramzį II ir prie jų kojų prisišliejusius vaikus. Atrodo jiems tai visai patinka ir jie jau ilgą laiką čia pasitinka saulėtekius... Ramiai sėdėdami ar stovėdami žvelgia į Nasero ežerą, o jų veiduose tokia rimtis ir pasitenkinimas. Nei viena matyta šventykla neprilygo savo didingumu šiai.
Ramzis II buvo vienas iš dviejų visų Egipto faraonų, kuris savo žmoną visur vaizdavo lygia ūgiu su savimi. Sakoma, kad tokiu būdu jis norėjo išreikšti meilę žmonai arba Nefertarė galėjo turėti didelę įtaką vyro valdymo laikotarpiu. Žingsnis po žingsnio artėjame prie abiejų šventyklų – viena skirta Nefertarei, kita –Ramziui II.
Su kiekvienu žingsniu šventyklos auga, o mes beviltiškai mažėjame kol pavirstame į skruzdėlytes, tokias pačias, kokios būreliais stoviniuoja prie įėjimo arba juokingai bando įsikomponuoti tarp Nefertarės kojų, tikėdamos, kad fotoobjektyvas apims ir jas, ir bent jau pusę galingosios moteriškės.
Akylais erelio žvilgsniais mūsų veiksmai yra stebimi šventyklų viduje – fotografuoti griežtai draudžiama. Tačiau lietuvaičiai randa išeitį iš bet kurios situacijos. Jie turbūt nufotografuotų net Tutanhamono mumiją, jei tik ji būtų savo kape, o sarkofage būtų bent menkiausia skylutė. Taigi, fotoblyksės išjungiamos ir prasideda medžioklė.
Mes medžiojame įspūdingiausius ir vertus įamžinti vaizdus sienose, medžiojame ir tuos, kurie medžioja mus, kurių medžioklės tikslas, – kad tie vaizdai liktų neįamžinti niekur kitur, išskyrus tas pačias sienas. Pastebiu, jog su kiekviena pamatyta šventykla tampame vis išrankesni: fotografuojame sienas, lubas ar kolonas, tačiau dabar tik tas, kurių raižiniai yra spalvoti.
Dabar, žiūrėdama į šias nuotraukas, stebiuosi jų puikia kokybe, kuri įtiktų ir prestižiniam kelionių žurnalui. Vos gelsvas ar vaiduokliškai pilkas apšvietimas, sekundės dalies sufokusavimas, fotografavimas ir dabar turiu agresyvumu bauginančią medžioklės sceną, triumfo akimirką iš karūnavimo apeigų ar keturių sustingusių sėdinčių žmogystų siluetus, apšviestus to „vienintelio“ saulės spindulio, kuris būtent mūsų apsilankymo dieną pateko į šventyklos tolimiausią kampą.
Klaidžiojame šventyklų labirintais ir geriame į save jų istoriją. Viena patalpa veda į kitą, iš jos įeini į trečią, grįžti atgal, tačiau nuo piešinių įvairovės, kuriuos visus beviltiškai trokšti apžiūrėti, susisuka galva.
Bandai kažką skaityti (gidas nuo pat pirmosios šventyklos aiškino kaip atpažinti koks faraonas yra vaizduojamas ir ką jis veikia), tačiau informacijos gausa kvikstepo šokio žingsneliu be pėdsakų tik praskriejo per mano atminties aparatą ir vienintelis dalykas užsifiksavęs tenai yra tas, kad Nefertarė – tai, ta moteris, kuri be ragų ant savo gražiosios galvos nešioja dar ir saulę.
Laikas negailestingas ir jis jau išgena mus iš šio pasaulio stebuklo. Skubame link laukiančio autobuso vis atsigręždami dar ir dar kartą. Negaliu patikėti, kad šis, taip ilgai lauktas susitikimas jau praėjo ir kito karto turbūt nebus. Liūdnu žvilgsniu seku nekintantį dykumos peizažą už lango... Ir manęs nepaguodžia net pamatytas miražas...
