Tai pamėgta turtingų ir garsių žmonių poilsio vieta: Seišeliuose dažnai poilsiauja Michelis Douglas‘as ir Catherine Zeta-Johnes, o Bradas Pittas ir Jennifer Anniston čia praleido savo medaus mėnesį. Tačiau idiliškuose Seišeliuose galima rasti kur kas daugiau, nei tiesiog smėlį, saulę, jūrą ir nuošalumą.
Kiekviena Seišelių sala unikali
Pirmiausia galite pasijusti tikru „jūros kiaušinių“ rinkėju – taip Seišelių gyventojai vadina kokoso riešutus. Žymiųjų Seišelių palmių aukštis siekia 30 metrų. Praslin saloje yra vienintelis pasaulyje tikras tokių kokoso palmių miškas.
Ne tik galėsite patys rinkti ir ragauti kokosų, bet ir parsivežti namo Seišelių kokosą, savo forma primenantį širdį. Tačiau klajodami po šį mišką būkite atsargūs.
Protingiau būtų žiūrėti ne po kojomis, o virš galvos, kadangi, pasak Gineso rekordų knygos, šioje saloje buvo rastas didžiausias pasaulyje kokosas – daugiau nei 20 kg svorio. Vargu ar kam nors būtų malonu, jei toks gigantas nukristų ant galvos.
Lankydami salų sostinę Viktoriją, kuri įkurta didžiausioje Seišelių saloje Mae, būtinai pasivaikščiosite pagrindine miesto gatve Market Street. Čia, be gausybės parduotuvių, suvenyrų krautuvėlių ir turgelių, yra žymusis soboras, kurio laikrodis muša du kartus per dieną, ir amatininkų kaimelis, kur meistrai demonstruoja savo darbus.
Ant prekeivių prekystalių – papuošalai, drabužiai ir vietinės gamybos padirbiniai. Mažai kas iš turistų palieka Viktoriją tuščiomis rankomis.
Sostinėje yra vos 25 tūkstančiai gyventojų; ji nedaug skiriasi nuo paprastos pamario gyvenvietės. Čia beveik nėra aukštesnių nei 3 aukštų pastatų. Ir tai vienintelis miestas šalyje.
Seišeliai iš pradžių buvo prancūzų kolonija, ir nors galiausiai kolonijų valdžia perėjo anglams (iš čia ir pavadinimas Viktorija), prancūzų įtaka dar ryški. 1976 metais Seišeliai atgavo nepriklausomybę, ir nepaisant nedidelių sunkumų, nuo to laiko nusistovėjo stabilumas bei demokratija.
Vaikštant po nedideles kalvas, supančias Viktoriją, galima mėgautis pritrenkiančiu panoraminiu vaizdu į salas, o dar – rasti laukinių ananasų, drakono medžių, išskiriančių ryškiai raudonos spalvos dervą (drakono kraują), vabzdėdų ir kitų egzotiškų augalų. Artimiausiame Viktorijos Botanikos sode galima aptikti gardeniją, kurią savo rankomis pasodino eksbitlas Džordžas Harrisonas.
Jei ryšitės keliauti dar giliau į Mae salos gilumą, pateksite į „Karališkąjį sodą“. Tik dvidešimt minučių pavažiavę nuo sostinės, atsidursite 85 akrų prieskonių plantacijoje, kur apstu vanilės, kardamono, muskatinių riešutų ir praktiškai bet kokių kitų prieskoninių augalų, kokius tik galėjote įsivaizduoti.
Lankymasis ketvirtojoje pagal dydį saloje La Dig turistams tampa savotiška kelione į praeitį. Čia beveik nėra civilizacijos. Tai taip pat egzotiškų paukščių mylėtojų Meka: čia veisiasi itin reti paukščiai. O dar saloje buvo filmuotas filmas „Emanuelė“, garsus neįtikėtinai gražiais gamtos peizažais.
Tarp turistų labai populiari ir Muajen sala. Manoma, kad čia iki šiol galima rasti lobių. Turistai turi laiko išžvalgyti salą, apžiūrėti piratų kapines ir istorinius griuvėsius.
Kreolų kultūra
Pagrindiniai Seišelių salų gyventojai – kreolai, kruopščiai saugantys savo tradicijas. Daugybėje salų išlaikyta praktiškai unikali kultūra, iš kurios galima daug sužinoti apie vietinius žmones ir jų gyvenimo būdą. Seišeliai – neįsivaizduojamo rasių ir tautybių susimaišymo namai: afrikiečių, europiečių, azijatų.
Toks susimaišymas atsispindi ir architektūroje, primenančioje kolonijinę praeitį, ir vietinių amatininkų darbuose.
Kasmet spalį Seišeliuose rengiamas kreolų festivalis, kuris tęsiasi visą savaitę. Tai tikra šventė su kreolų dainomis, šokiais ir egzotiška nacionaline virtuve (į meniu įeina aštuonkojai, žuvies-papūgos filė, šikšnosparnio karis su vaisiais).
Nacionalinė muzika turi afrikietiškas, Madagaskaro ir europietiškas šaknis. O kai pavargsite nuo muzikos ir šokių, galėsite pailsėti viešbutyje, kurių šimtai išbarstyti po pačius gražiausius tropinius Seišelių paplūdimius.
