Šių metų vasarą beveik 90 lietuvių dalyvavo Vilniaus keliautojų klubo organizuotoje dviejų savaičių turiadoje į Bezengi rajoną. Apie pusei jų tai buvo pirmoji kelionė į kalnus. Per 12 dienų įveiktos trys perėjos ir įkopta į tris viršūnes, aukštesnes nei 4 000 m.
Jei niekuomet nebuvote kalnuose, turbūt sunku įsivaizduoti, kaip viskas ten... kur aukštai... kur neveikia mobilusis telefonas, nėra televizoriaus ar kompiuterio, o vietoj žadintuvo budina cyptelėjęs kalnų ožys.
Aš irgi buvau viena tų pirmakarčių. Prieš tai mačiau kalnus tik slovakiškų slidinėjimo trasų papėdėje, gurkšnodama karštą vyną. Na, Kaukazas. Na, nuvažiavau, grįžau. Tik... neįsivaizduoju, kaip įmanoma iš kalnų visiškai sugrįžti. Nes ir dabar užtenka mestelti akį į tada savo rašytą mini dienoraštį ar albume užslėptą nuotrauką, ir grįžta beprotiškas ilgesys lavinų papėdėje likusiai dalelei manęs.
Taigi, prieš jūsų akis - kalnai iš vienos mergiotės perspektyvos.
2007 liepos 19 d.
Na štai, “dienoraštis – ne dienoraštis“ sulaukė pirmosios eilutės. Kaip netikėtai čia prakaito lašus gali pakeisti žvarbus vėjukas. O kaip lengvai ir saldžiai burnoje tirpsta juodo šokolado plytelė... Tarsi visi pojūčiai sustiprėja. Iš skanu tampa „dievulėliau, kaip skanu“, iš gražu – „dėl tokio grožio galima numirti“, o kantrybė tiesiog privalo virsti tolerancija.
Tik tavo pasaulis kalnuose kažkaip susitraukia. Pajunti, kad turi net mažiau galios, negu kalnų upėje vilgomas akmuo. Čia taip paprasta ištirpti. Lyg tam medui imbierinės arbatos puodelyje... Puodukas susverdėja nuo praklystančios kojos ir arbata (medus drauge) susilieja su „čia ir dabar“. Su žole. Su akmeniu. Su uolų akrobatais kalnų ožiais. Su pro miglą prasiskverbusia viršukalne. Su bronziniu luitu, nuo kurio užsisvajojus mergiotė skaičiuoja žvaigždes. Ir viskas. Niekur nebedingsi. Lieki čia amžiams. Ta arbatoje tirpi dalelė tavęs.
„Kalnai kalnai...
Kas jūsų grožį apsakyti gali...
Šaukia toliai mėlyni kalnų...
Palypėt virš debesų...“
Liepos 21 d. (skola 20-ai, kelionei į Misės perėją)
Naujas lapas. Skolos raštas vakar dienai. Rytas – vakaras – naktis. Rytas – vakaras – naktis. Rytas – vakaras – naktis... Ir taip iki užmiegant. Para, kurioje užpūsta torto žvakutė naujai gimusiam susižavėjimui ir vos neužpūsta žvakė patyrusiai aistrai. Nuo žemės iki dangaus... Uolomis ir sniegu aprengti debesys... Lazda slysteli ir apsnūdęs akmuo lekia žemyn pusryčių pas slėnyje pakirdusį upelį.
Žingsnis kairėn – tegu akmuo papusryčiauja. Ledkirčio kotas pabučiuoja ledą (prancūziškai, su pasikandžiojimais) – vienas, kairė koja – du, dešinė – trys. Mažas žmogus ropščiasi į viršų. Kad susižavėjimas gautų dar vieną malką savo lauželiui. Kad kondensuotas pienas pajaustų sniego skonį. Kad ten aukštai pamestum plauką, ašarą ir blakstieną. Nes pamestų daiktų grįžtama. Dar ir dar... O mažasis žmogus juk toks išsiblaškęs. Pabučiuokit jį į kaktą prieš miegą...
Liepos 22 d.
Ir gyvenimas tęsiasi. Net ir debesyse verdama manų košė su uogiene, o po pusryčių turi susiplauti indus. Ir čia dantų šepetukas negauna laisvos, o miegant tvirtai suspaudžiamas miegmaišio kampas apkabinant įsivaizduojamą... Trys kilometrai arčiau dangaus, bet žvaigždės vis tiek nenukabinamos ranka. Tik kažkaip čia aukštai jų daugiau... Tik kažkaip jos ryškiau blyksi... Tik kažkaip... Tik labiau...
Liepos 23 d.
Vaizdelis vertas milijono. Dar sapnuojančios akys žybteli palapinės prieangyje. Nėra žodžių junginio, ištiktuko ar jaustuko, kuriame tilptų akimirka, kai tau prieš akis iškyla aukščiausi Kaukazo Dievai... Ir išsiblaškęs visai neledyniškas ežeriukas (tikriausiai nusileido čia per klaidą su vakar lėkusiais lietaus lašais). Ir du kalnų ožiai. Vakar jie neleido būti pamaitinti iš delno...
Šiandien jie vis dar įtariai žvelgia palapinės pusėn. Bet gali pastebėti, jog dabar jų žvilgsnis kitoks... jame jau žaidžia smalsumo kibirkštėlės... „O kas jis toks, tas nuolat pro šalį lekiantis dvikojis? O kas būtų, jei paimčiau duoną iš jo rankos?“ Ir gal poryt iš tiesų paimtų. Tik poryt dvikojo čia nebebus. Su savo sraigtišku nameliu jis lėks ledynu į priekį. Iki kito ežero. Kitos viršūnės. Kad ištiestų delną kitam kalnų ožiui. Ir ten kitur jam bus ramu... Ir pakeliui jis šypsosis...
Liepos 24 d.
Dar turiu skolą užvakarykščiai dienai, bet tegu bus skolos grąžinimo terminas truputį atidėtas. Glaudžiant užpakaliuką ant keturtūkstantinės viršukalnės sunku galvoti apie vakar... apie užvakar... Kažkur horizonto debesyje skęsta Elbrusas. Visai šalia mano uolos nosį rodo Dych Tau (velnias, taip norėčiau ją pakasyti...). O ten toli... su sraigtasparnio sparnų aidu dvi akys tyliai užsimerkia...
Juodas taškas horizonte skyla į penkių dėmių punktyrą. Bezengi sieną lyžteli dar vienas lavinos liežuvis ir pavėluotas griaustinis priverčia pakelti akis: tegu tik niekam nieko... ne šiandien... tegu nebe šiemet... Kažkas sumoka auką ir tu toliau kabliuoji sutirštinto pieno ledus, užsikąsdamas mini griliažu ir džiovintais ananasais. Desertui atsispiri nuo viršūnės ir čiuoži žemyn. Per smėlį, per uolas, per sniegą.
„Atsargiai, akmuo!“ Manevras į dešinę, ir įsivaizduojama banglentė toliau skrodžia šlaitą. Koks nežmoniškai status jis atrodė kylant ir kaip greitai nusileidome... Tik... užkilčiau dar ir dar kartą, kad ta pati banglentė nuneštų mane žemyn. Atiduočiau kopimo kiekybę už tų akimirkų kokybę. Juk tai ir yra gyvenimas. Kilti, kad išmoktum skristi!
Liepos 25 d.
Sėdžiu beveik debesyje. Tiksliau, po mano kojomis esantis ledynas jame skęsta, o aš viską stebiu iš viršaus. Net nepagalvotum, kad egzistuoja tokia erdvė. Su joje įpaišytu palapinių miesteliu. Su sniegu, ant kurio išsidrebi vilkėdamas berankovius marškinėlius. Su pagal nuotaiką atsirandančiu ir dingstančiu kalnų upeliu (dabar jis pučia muilo burbulus, nes kažkas čia ką tik išsitrinko galvą).
Su akmeniu, ant kurio gali sėdėti mataruodama kojomis virš bedugnės. Taip, mielieji, čia kosmosas. Be toks, kuriame net gręžiamai šlapios kojinės neatima noro plėtoti kosmoso turizmo. Tuoj, Vyti, tuoj susitvarkysiu kuprinę... tuoj...
Liepos 26 d.
Paskutinis vakaras virš begalybės. Liga, kuria susirgau dar neprisilietusi prie jos židinio. Ir nesvarbu, ar ranka visada užčiups uolos atbrailą, o kūnas turės pagrindą po kojomis. Tegu pėdos slysta drauge su akmenų upe. Tegu kojinės būna gręžiamos ir kliuksi batai. Tegu panagės mirga nuo smėlio, o akis lipina dulkės.
Užtat žinau, kad radau vietą, kur galiu jausti amžinybę alsuojant į nugarą. Kur mastelis dingsta ir viskas tampa tik: „O man atrodo, šitas debesis yra slibinas!“ Kur pirmadienis galėtų būti penktadienis ir niekas to nepastebėtų. Kur tiesiog ištirpsti ir įsimyli. „Man atrodo tai meilė, nes logiškai paaiškinti būtų sunku...“. Ar ne, Gintarai?
