Tualeto autobuse nėra. Reguliariai sustoja ir nebūtinai aikštelėje. Vyrai lekia į krūmus vienoje kelio pusėje, moterys - kitoje. Visai kaip pas mus prieš keletą metų. Gerai, kad autobusas su kondicionieriumi. Vieno sustojimo metu, išlipus iš autobuso, maniau, gausiu šilumos smūgį.
Pavažiavus gerokai į pietus, patenkam į labai neįprasto kraštovaizdžio zoną. Kažkas panašaus į mūsų Neringą, tik kopos daug didesnės. Atrodo, lyg važiuotume per dykumą. Autobusas sustoja Mui Ne miestelyje. Kažkiek primena Palangą, tik gal ramesnis kurortas. Jei kada nors pavyktų apsilankyti Vietname dar kartą, būtinai norėčiau kelias dienas praleisti Mui Ne.
Septintą vakaro išvykus iš Hoi An, lygiai po paros būnu Ho Chi Minh. Autobusas sustoja Pham Ngu Lao rajone prie kelionių agentūros. Gerai, kad ne kokioj stoty miesto pakrašty. Aplinkui daugybė viešbučių. Gaunu kambarį už 12 USD nakčiai be pusryčių. Kambarys bjaurus, aptarnavimas prastas, bet esu per daug pavargusi, kad ieškočiau geriau, o be to ketinu jame praleisti tik kelias naktis.
Šalia esančioje kelionių agentūroje nusiperku 2 dienų ekskursiją į Mekongo deltą. Į 26 USD ekskursijos kainą įskaičiuotas plaukimas laivu, nakvynė, gidas ir grįžimas atgal autobusu. Maitinimas į kainą neįeina.
Mekongas - viena didžiausių pasaulio upių. Prasidėjus Tibete, ji pratenka 4500 kilometrų per Kiniją, Mianmarą, Laosą, Kambodžą ir galiausiai Vietname įteka į Pietų Kinijos jūrą. Vietname Mekongas vadinamas Song Cuu Long – Devynių drakonų upė. Mekongo deltoje užauginama didžioji dalis Vietnamo ryžių.
Greitaeigiu laivu apie 5 valandas plaukiame iki Can Tho miestelio. Ten persėdame į kitą laivą ir tęsiame pasiplaukiojimą po Mekongo deltą. Pakrantės įvairios. Palyginti su šiaure, labai trūksta kalnų. Pakrančių architektūriniai „šedevrai“ - lūšnynai.
Kai kurios upės atšakos nesuvokiamo pločio, vos matyti kitas krantas, kai kur tarp salelių vanduo prateka kaip nedidelis upelis. Išlipam vienoje iš salelių, kur mums demonstruoja, kaip gaminamas medus, vaišina žaliają arbata, siūlo įsigyti vietos gaminių iš medaus. Labiau visus sudomina ne medus, o narve snaudžiantis nemažas pitonas.
Toliau keliaujam apžiūrėti vietinio saldainių „fabriko“. Technologija primena lauko virtuvę, tik puodai didesni ir tarkavimo įrenginys kokosui didesnis nei paprasta tarka. Kokosas tarkuojamas, verdamas, iš jo išgaunama tąsi masė, panaši į irisinių saldainių. Gidas parodė kažkokią žolę, kuria saldainiai nudažomi žaliai. Saldainius kelios moterėlės rankomis suvynioja į popierių ir supakuoja. Visiškas rankinis darbas ir panašu, kad jokių sintetinių dažiklių ir konservantų nededama.
Grįžtam į Can Tho. Apgyvendina viešbutyje, kurį paprastas turistas vargiai ar surastų. Kadangi nenoriu papildomai mokėti už vienvietį kambarį, tenka gyventi viename kambaryje su prancūzu ir vietnamiečiu. Nors viešbutis atrodo bjauriai, kambarys švarus ir erdvus. Vonios kambarys irgi labai švarus. Iš prancūzo sužinau, kad Saigonas jį šokiravo atvirai save siūlančių moterų gausa. Pastebėjau kavinėse daugiau nei įprasta porų: jauna vietnamietė ir pagyvenęs europietiškos išvaizdos vyras, bet apie prostitucijos mastą tame mieste nepagalvojau.
Iš ryto vėl plaukiam. Laukiu nekantraudama, kada išvysiu plaukiojantį turgų. Jei tikėti rašytiniu kelionių gidu, mes atvykstame gerokai per vėlai, kai turgus jau į pabaigą. Tenka persėsti į mažesnį laivą, kuriam lengviau manevruoti tarp daugybės laivų.
Pasak gido, didelis laivas – pardavėjas, maži laiveliai – pirkėjai. Didelis laivas atplaukia kelioms dienoms, kol parduoda savo prekes. Įdomu stebėti: vienas laivas prikrautas arbūzų, kitas - bulvių, dar kitas - ananasų…
Toj laivų makalynėj plaukioja maži laiveliai „restoranai“ su puodais. Išalkus galima nusipirkti šilto maisto. Palikus turgų, savo kailiu pajuntam, koks čia būna lietus. Laivui teko sustoti pakrantėje, nes dangus maišėsi su žeme. Tokios liūtys dažnos, bet jos trunka apie valandą.
Turėjom aplankyti ryžių makaronų „fabriką“. Šlapia, purvina ir dvokia mėšlu. Makaronams džiovinti reikia saulės. Per lietų „fabrikas“ nedirba. Ryžių miltų gamyba irgi nepadaro jokio įspūdžio, bet prie įėjimo vyriškis kepa labai skanius blynus.
Mano grupėje buvo pradedančių pažintį su Vietnamu ir jie nepatikliai žiūrėjo į vietinį maistą, bet man dorojant trečią blyną, įsidrasino ir jie. Greitai pusė grupės stovėjo prie fabriko, kimšdami blynus.
Mekongo upėje - pati potvynio pradžia. Iš Kambodžos į Vietnamą atplaukia daugiau žuvies. Mekongo deltos restoranuose galima užsisakyti žuvies ,,dramblio ausis’’. Patiekalo kaina - apie 6 USD ir atrodo įspūdingai. Keliautojai vokiečiai juokėsi, kad internete prisižiūrėjo nuotraukų su ta žuvimi, lyg visi čia atvykę tik ją ir valgytų. Gidas gyrė, kad ji čia pat pagaunama ir labai skani.
Grįžimas į Ho Chi Minh autobusu visai neįdomus, nieko įdomaus nepamatėm. Labai džiaugiausi, kad nepasirinkau ir į priekį keliauti autobusu. Ekskursija būtų pigesnė, bet Mekongo deltos grožio autobusu tikrai nepamatysi.
Mano bjaurusis viešbutis Ho Chi Minh iškrečia kiaulystę. Nors jame buvau palikus dalį daiktų, kad grįžusi apsistočiau dar vienai nakčiai, man jame vietos neatsirado. Laimei greitai ir nesunkiai radau kambarį Saigon Comfort hotel. 18 USD nakčiai, kiek brangiau, bet kambarys gražus, ramus, personalas labai paslaugus.
Viešbučiai panašūs kainomis, bet patys skiriasi labai. Abu buvau nusižiūrėjusi internete. Kiek pastebėjau, kelionės metu internete rasta informacija apie viešbutį ne visada atitiko realybę. Gerai, kad nebuvau rezervavusi viešbučių iš anksto. Galima atvykus į vietą labai nusivilti, nors kambariai visur buvo švarūs.
Ryt išskrendu į Tailandą. Lieka nepamatytas Saigonas ir dar daugybė vietų Vietname. Dar nežinau, ar tikrai norėčiau čia sugrįžti dar kartą, bet jau žinau, ką norėčiau pamatyti, jei dar kartą atvykčiau.
