Čioperis, britva – kokie tai motociklai, atrodo, žino kiekvienas. Tačiau kas yra enduro motociklas, pasakytų nedaug kas. Jis yra sportinio tipo, turi krosinio motociklo bruožų. Skirtingai nuo šio, enduras pritaikytas važinėti ne tik sudėtingomis trasomis, bet ir ilgais atstumais, į kelionę pasiėmus bagažo.
Endurai gali būti klasifikuojami įvairiai: pagal svorį, maksimalų greitį, detalią paskirtį (sportui ar sudėtingoms kelionėms) ir, žinoma, kainą. Neoficialiai paplitusi enduro motociklų klasifikacija tokia:
Lengvieji (Husqvarna 510, Husaberg FE501, KTM …) – variklio darbo tūris 125–500 kub. cm, svoris iki 150 kg
Vidutiniai (Honda Dominator, Suzuki DR , Yamaha Tenere, Kawasaki KLR, KTM LC4 640) – variklio darbo tūris 500–650 kub.cm, svoris 150–190 kg
Sunkieji (Honda XRV-750 AfricaTwin, Yamaha SuperTenere, SuzukiDR800 Big, BMW 1200GS, KTM 950 Adventure) – variklio darbo tūris 650–1200 kub. cm, svoris 190 kg ir daugiau.
Trasa
Vilnius–Latvija–Maskva–Novosibirskas–Altajus–Mongolija–Baikalas–Irkustkas–Novosibirskas–Maskva–Latvija–Vilnius. Štai toks maršrutas iš Lietuvos išvijo devynis entuziastus. Išvijo ilgam, nes pusantro mėnesio trukusi kelionė vyko enduro motociklais. Tačiau parsivežti iš tolimų kraštų įspūdžiai nuplovė nuovargį ir kelio dulkes.
Apie kelionę per Rusiją iki Baikalo ir akmenuotosios Mongolijos žurnalui TM papasakojo UAB „Neltė“ generalinis direktorius Henrikas Eimontas ir advokatas Darius Zabiela. Iki šiol tik vadinamaisiais čioperiais važinėję draugai ant enduro motociklų persėdo ne šiaip sau: vieno draugo pasakojimai, kaip jis prieš dvejus metus su čioperiu pasiekė Baikalą, kaitino kraują: o kodėl ir mums nepabandžius?
Galų gale ši mintis sutelkė ir keliautojų kompaniją – iki šiol tik čioperiais važinėję vyrukai nusipirko enduro motociklus ir ėmė planuoti maršrutą. Pradinis kelionės planas buvo pasiekti Baikalą ir grįžti tuo pačiu maršrutu atgal. „Tačiau panagrinėjom žemėlapius, kaip pasiekti Baikalą, ir pamatėm, kad šalia – vaizdingasis Altajus. Keliaujant pro šalį būtų nuodėmė jo neaplankyti, tad pasirinkome kelią per Altajų, – pasakoja Henrikas. – O kadangi iš Altajaus į Baikalą patogiausias kelias buvo per Mongoliją, tai važiavome per šią šalį – tikrai įdomią ir egzotišką.“
Šių metų birželio 23 dieną devynetas pajudėjo iš Lietuvos: septyni motociklininkai ir dviejų asmenų palyda visureigiu „Ford F350“. Enduro motociklai buvo dviejų markių: keturi „Honda XRV 750 Africa Twin“ ir trys „KTM 990 Adventure“.
KTM Lietuvoje buvo nuvažiuota apie tūkstantį kilometrų, o „Afrikos“ buvo naudotos ilgiau, mat šių modelių gamyba nutraukta 2003 metais. Tačiau prieš išvyką keliauninkai atliko išsamią techninę „Afrikų“ apžiūrą ir didelių nesklandumų kelionėje nepatyrė.
Skylėtos padangos ir seno tepalo statinė
„Technika stebėtinai gerai atlaikė sunkią kelionę, pasitaikė tik smulkių gedimų. Mongolijoje dažniausiai problemų kildavo dėl praduriamų padangų – tekdavo stoti po tris keturis kartus per dieną“, – aiškina Henrikas. – Įgudę vyrai savo jėgomis pasikeisdavo padangas per 20 minučių, nors beveik kiekviename kaimelyje veikia nedidelės taisyklos.
Prieš kelionę lietuviai motociklams sumontavo naujas asfaltui skirtas padangas, o lydinčiame visureigyje vežėsi dar po vieną padangų komplektą bekelei. Taip pat keliautojai pasiėmė kamerų padangoms ir po vieną atsarginių padangų komplektą “Afrikoms” bei KTM.
Kelionės metu sunkiau buvo eksploatuoti ne motociklus, o visureigį – prakiurus padangai, tekdavo ieškoti dirbtuvių. Būdavo tikrai neramu, kai džipas važiuodavo su atsargine padanga.
„Kadangi važiuodavom laikydamiesi atstumų vienas nuo kito, kad neapdulkėtume, žiūrėdavome ne kas prieky važiuoja, o kas už tavęs – matai, kad už tavęs nešviečia žibintai ir dulkės nerūksta, sustoji ir lauki. Jei niekas neatvažiuoja, tenka grįžti atgal. Iškart ramiau pasidarydavo, kai pamatydavome, jog sustota dėl motociklo padangos, o ne dėl džipo“, – pasakoja Henrikas.
Mongolijos dykumose vienintelei senesnio, 1992–1993 m. modelio „Afrikai“ vienu metu iš duslintuvo ėmė rūkti juodi dūmai, dingo trauka. Teko imtis rimtesnio remonto. Dykumoje problemos išspęsti nepavyko, todėl motociklas buvo pakrautas į džipą. Vėliau keliautojai išsiaiškino, kad dulkėmis užsiteršė oro filtras, kuris šiame modelyje, skirtingai nei naujesniuose, ne ant kuro bako, o žemiau. Užsiteršęs oro filtras ir buvo gedimo priežastis. Kelionei baigiantis, problema pasikartojo, tačiau visi jau žinojo, ką reikia daryti.
Sprendimas važiuoti dviejų markių endurais pasiteisino tuo, kad nereikėjo imti skirtingų modelių atsarginių detalių – užteko ir dviejų rinkinių. Į kelionę pasiimta ir 20 litrų statinė tepalo bei dvi statinės benzino po 50 litrų.
Statinė tepalo iškrėtė nemalonų siurprizą: nuvažiavus 9 tūkstančius kilometrų, atėjo laikas motociklams keisti tepalus, tačiau atidarius statinę suabejota per tamsia jos turinio spalva.
Pasirodo, tai buvo senas panaudotas tepalas. „Teko kaltinti tik save, kad pirkdami tepalą nepatikrinome”, – pasakoja Henrikas.
Benzino enduro motociklai ryja nedaug – važiuojant asfaltu 100 km užtenka 5,5 litro. Aktyviai važinėjant smėlio karjeruose ar sudėtingoje kalnuotoje trasoje, gali prireikti ir 10 litrų. Mongolijoje keliautojų motociklai vidutiniškai rijo 7 litrus 100 km.
Naujieji KTM buvo jautresni tenykščiam benzinui – įpylus prastesnės nei 92 markės benzino, šių kompiuteriai imdavo streikuoti, o juos atjungus iškart padidėdavo kuro sąnaudos, kartais KTM motociklai dėl prastų degalų užgesdavo.
„Degalinės miesteliuose buvo, problemų nekildavo. Tačiau vis tiek skaičiuodavom, ar užteks benzino grįžti atgal, jei į priekį nuvažiuosim pusę numatyto kelio iki kitos degalinės, – pasakoja Henrikas. – Buvo situacija, kai dykumoje su GPS ieškojome degalinės. Atvažiuojam į tą vietą, o ten pora jurtų, nedidukas statinys ir užrašas „benzin“. Klausiam, ar benzino yra. Yra, atsako, ir išeina toks dėdukas su kibiru: „Kam benzino reikia?“ Numojom ranka, pavažiavom atokiau ir įsipylėm savojo iš statinės.“
Beribiai atstumai
Sunkiausias kelionės etapas buvo Mongolijoje ir prie Baikalo, kur ilgas kelio ruožas remontuojamas – teko važiuoti per akmenis, smėlį, žvyrą. Nors pačioje Mongolijoje keliai tvirtesni ir suplūkti.
Teko ir paklaidžioti. „Kirtus Mongolijos sieną prieš pat muitinės uždarymą, iki sutemų liko kelios valandos, tad nusprendėm važiuoti nusistatytu maršrutu pagal anksčiau važiavusios grupės GPS duomenis. Pasiekėme upę, tad nebuvo kaip pravažiuoti. Teko nakvoti tokiame egzotiškame namelyje – žiemą jame turbūt gyvena žmonės, o vasarą paliekamas tuščias. Kitą dieną ieškojome, kaip kirsti upę. Nuvažiavus gerą gabalą prasidėjo „marso laukai“. Taip juos praminėme, nes ten vien akmenys ir smėlis, – pasakoja Henrikas. – Pradėjome diskutuoti, kuria kryptimi važiuosim. Kilo net kalbų, kad reikia važiuoti iš Mongolijos kur nors kitur. Viskas baigėsi tuo, kad grįžom atgal prie pasienio punkto. Iš rusų tolimųjų reisų vairuotojų sužinojom, kad šitas kelias tik žiemą išvažiuojamas, vasarą jo neįveiksi. Teko perplanuoti maršrutą.“
Per dieną keliautojai įveikdavo vidutiniškai 500–600 kilometrų. Kai tekdavo kirsti muitines, nuvažiuodavo tik 400 km. Būdavo ir etapų, kai kelias dienas iš eilės įveikdavo po 800–900 km, jei pasitaikydavo asfaltuoti keliai.
Po tokių maratonų bent dieną ilsėdavosi. Mongolijoje daugiausiai pavyko nuvažiuoti 450 km per dieną, tačiau tąkart lietuviai kelyje praleido 15 valandų. Dažniausiai devynetas nakvodavo palapinėse, bet kas kelias dienas apsistodavo viešbučiuose – norėdavo geriau išsimiegoti, išsiskalbti.
„Šiaip buitiškai buvome nepriklausomi, turėjome dujinę viryklę, elektros generatorių, galėdavom sustoti vidury dykumos, įsijungti kompiuterį, pasikabinti lempą“, – kalba vyrai.
Kelionėje lietuviai susisiekdavo su vietiniais baikeriais, jų kontaktus radę viename rusų tinklalapyje. Vietiniai padėdavo greičiau susirasti tinkamą viešbutį su garažu ar saugoma aikštele, patardavo techniniais klausimais, kur rasti servisą, dalių parduotuves, aprodydavo miestą.
Kas geriau – enduras ar čioperis?
Pabandę enduro motociklus, vyrai gali pasakyti tik tiek, kad nuo čioperių jie skiriasi paskirtimi, tad jų lyginti neverta. „Tiek čioperis, tiek enduras savaip geri, kai naudoji pagal paskirtį, – tikino vyrai. – Čioperį sunkiau valdyti, bet jis turi pranašumų – patogiau važiuoti. O enduras skirtas bekelei, užmiesčio keliams.“
