"Prancūzės savo išvaizda iš esmės nėra labai gražios moterys. Bet kodėl kiekviena jų tokia nepakartojama? Todėl, kad ji moka suvokti save, gana subtiliai vertina net savo negražumą ir moka tai pateikti kaip tam tikrą savotiškumą", - taip kažkada apie prancūzes sakė profesorius Rolandas Pavilionis.
Galima teigti, kad prancūzių grožio paslaptis - jų grakšti, tiesi laikysena ir išdidžiai pakelta galva. Jos neatrodo pavargusios ir prispaustos likimo naštos, net nešinos pirkinių krepšiais gatvėje spindi elegancija. Gal jos namie vaikšto su knyga ant galvos?
Štai vienas Paryžiaus modelių mokyklos pratimas. Būsimoms manekenėms surišamos kojos truputį aukščiau kelių - tokia padėtis priverčia ištiesti nugarą ir vaikščioti mažyčiais žingsneliais, o ne žirglioti kareivišku žingsniu.
Paryžietė niekada neišeis iš namų apsirengusi paprastais kasdieniais drabužiais - net pavedžioti šuns ar nusipirkti laikraščio. Nes ją matys kiti. Prancūzės skendi kvepalų aromate, tačiau negali pakęsti dezodorantų.
Antai aksesuaras beretė, kuri mums sukelia ne itin geras asociacijas, o ypač megzta, tapo prancūzų mados simboliu - pagyvenęs ponas su ilgu batonu rankoje ir berete. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje ją nešiojo tik Pirėnų srityje, o vėliau jų buvo masiškai prigaminta - bene kiekvienam prancūzui. Ir dabar kasmet nuperkama apie milijoną berečių.
Prancūzai madai skiria daug dėmesio, dievina modeliuotojų drabužius. "Prancūzės - feministės, bet dėvi seksualius apdarus. Joms niekada nešautų į galvą nusivilkti švarkelio per pusiau oficialų priėmimą, tačiau iki pusės nuogos nesivaržydamos jos žingsniuoja San Tropezo paplūdimiu", - knygoje "Prieš jus Prancūzija" rašo Nadine Joseph.
Seksualiai susijaudinę
Mūsų krašto gatvėse rodyti jausmus negražu, kokiai močiutei dar prireiks validolio. Prancūzai be gėdos bučiuojasi gatvėse. Kartais tenka net atsitrenkti į staiga sustojusią Eliziejaus laukuose ir pradėjusią aistringai bučiuotis porelę. Labai miela. Bet kai pagalvoji, kad mylimasis, tarkim, Pjeras, dažnai dovanoja šventę ne tik tau, bet ir kiekvienai pažįstamajai lipšniai pakši į skruostą net tris kartus, pradėdamas nuo dešinio. Kartais sunku suprasti, kur meilužė, kur kaimynė, o kur sesuo...
Statistika tvirtina, kad 65 proc. seksualiai aktyvių prancūzų labiausiai sekse vertina įvairovę. Juk žinome, kad būdas keistis vyrais ir žmonomis taip pat atsirado Prancūzijoje. Žymaus prancūzų karvedžio Napoleono ištikimas padėjėjas kartą paklausė: "Jūs labai mylite savo žmoną Žozefiną, tad kodėl turite tiek daug meilužių?" Napoleonas atsakė klausimu, koks jo mėgstamiausias patiekalas? Ir padėjėjui teko kasdien jį valgyti, kol nebegalėjo į jį žiūrėti. Klasika.
Prancūzijoje santuokos verte abejoja kas trečias gyventojas. Ką tik išsiskyrė pats prezidentas Nicolas Sarkozy su žmona Cecilia. Alenas Delonas, esminis meilužis prancūzų kine, jau seniai gyvena vienas su šunimis savo viloje Šveicarijoje. Prancūzijoje beveik pusė (apie 45 proc.) vaikų gimsta nesusituokusiems tėvams.
Madam su šuniuku
Ar verta prašyti surasti tris skirtumus tarp prancūzių senyvų damų su šuniukais ir skrybėlaitėmis gatvės kavinaitėje ir mūsiškių pensininkių? Senyvos prancūzės gatvėje atrodo oriai ir nepriekaištingai - it porceliano lėlytės iš senovinės nuotraukos. Jos neturi laiko anūkams.
Kodėl mūsų garbaus amžiaus moterys taip mažai savimi rūpinasi, o kartais visiškai apsileidžia? Tik nepradėkite šnekėti, kad labai skursta. Tai kultūros reikalas. Juk susitvarkyti plaukus (kad ir namie susisukti ant suktukų) nieko nekainuoja, o susitikti kavinukėje - tai ne perbristi jūrą. Prancūzų senutės laksto raudonais "Renault", aptaria madas, pomėgius, politiką, šunų gyvenimą. Lietuvės dažniau dejuoja, kad kyla kainos ir skauda kojas.
Kodėl jos lieknos?
Gal kurią dieną būsime įtraukti į Guinnesso knygą kaip tauta, sukimšusi daugiausia riebaus maisto per Kalėdas ir užkandusi piliulėmis nuo virškinimo sutrikimų? Bet dar daugiau galime sukimšti nuolat žiūrėdami televizorių. Juk reklamos tam ir reikalingos, kad spėtume nubėgti iki šaldytuvo arba net iki artimiausios parduotuvės. Koks gyvenimas be didžkukulių?
Visuomenėje žinomos lietuvės, drastiškai netekusios po keliasdešimt kilogramų, krinta gatvėje it rudens lapai, o paskui dalija interviu tema "Didvyrė laikėsi dietos". Pirmą dalį gyvenimo kemša kas pakliūva, antrą - badauja, o trečią - guli ligoninėje.
Prancūzės pernelyg tingios, kad plušėtų sporto salėje, tačiau jos lieknos. Jos nelaižo ledų gatvėje ir nelandžioja į šaldytuvą, kai neturi ką veikti, o vakarieniauja kartu su šeima įprastu laiku. Daug šviežių ir troškintų daržovių, žalumynų - štai kokia prancūzių gracingumo paslaptis.
Prancūzės mėgaujasi valgymo procesu, renkasi naudingus patiekalus, bet nesirenka neskanių. Jos gali užkandžiauti be galo ilgai. Pietūs trunka bene valandą, vakarienė restorane - dvi tris. Jos valgo it paukščiukai mažomis porcijomis ir gali ištisas valandas vaikštinėti su draugėmis po miestą ir parduotuves, netingi užkopti laiptais į mansardą šeštame aukšte.
Jie neįkaušta
Prancūzai gurkšnoja vyną po truputį ir dažnai, užtat nematysi girtų. Mes dažnai ir daug. Ne vienas prancūzas, nuo vaikystės įpratęs prie vyno, kris mūsų užstalėje tarsi Napoleonas prie Maskvos. Sena patarlė byloja: "Miegant žiemos miegu saulę pakeičia vynas." Prancūzės daug rūko ir gurkšnoja vyną. Pagal įstatymą alkoholį galima gerti nuo 14 metų.
Per šeimos šventes vyno, atskiesto vandeniu, leidžiama išgerti net vaikams. Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai parodė, kad mirtingumas nuo širdies ligų Prancūzijoje yra mažesnis negu kitose išsivysčiusiose šalyse, nors prancūzai vartoja gana daug riebalų, rūko ir nelabai fiziškai aktyvūs. Šis reiškinys pavadintas "prancūzų paradoksu". Mokslininkai tai sieja su tuo, kad jie daugiau negu kitų šalių gyventojai vartoja raudonojo vyno.
Minimalizmas ir gigantomanija
Lietuviai pasiėmę paskolą iki gyvenimo pabaigos paskutines kelnes sukiš į prestižinį butą. Jį įsirengs it Romos Cezario svetainę, o paskui pasikvietę svečius viską parodys tarsi muziejuje. Deja, mūsų būstai labai panašūs. Bet nepasižymi stilingumu. Televizorius, šaldytuvas - viskas gigantiška. Automobilis net mažytei moteriai turi būti it tankas. Tai kas, kad jis užstringa tarp dviejų namų siauroje senamiesčio gatvelėje.
Sakoma, kad gigantomanija ypač būdinga Rytų Europos šalims, kurios ilgus dešimtmečius jautė nepriteklių. Palyginti su mumis, paryžiečiai atrodo visiški vargšai. Neįstengia nusipirkti buto, vengia įsipareigoti bankams, nuomojasi ankštutes mansardas senuose namuose, kur į virtuvę netelpa net indų plovyklė, užtat matyti Eifelio bokštas. Bendravimas jiems svarbesnis už televizorių, o dažnoje šeimoje jo iš viso nėra.
Vieno nediduko buto nuoma Paryžiuje atsieina 1000-1200 (apie 3500-4200 litų) eurų per mėnesį. Todėl vis daugiau senų paryžiečių iš miesto centro keliasi į atokesnius rajonus. Netgi ministrai važinėja mažalitražiais automobiliais, o tai mūsų valdininkams ar net padoriai damai būtų baisiausia negarbė.
Lengvabūdžiai ir neturintys problemų
Mes susirūpinę tempiame likimo kryžių - skęstame buities ir šeimos problemose. Negarsėjame humoru ar komedijomis. Esame linkę iškoneveikti kaimyną ar įspirti valkataujančiam šuniui. Prancūzai mums atrodo lengvabūdžiai. Filmuose lengvabūdiškai kalba apie seksą, neištikimybę ir netgi mirtį. Komedijose jie mėtosi tortais, jų žandarai kvailai juokingi.
Iš tiesų prancūzai laime nespinduliuoja - nepažįstamiems šypsosi retokai, negirdėti ir juoko viešose vietose. Jie šypsenų veltui nedalija, mat įsitikinę, kad šypsotis verta tik tada, kai yra priežastis - draugui ar artimam žmogui, ar atsakant į pokštą. Jiems nepriimtinas amerikietiškas nuoširdumas.
Beje, dar niekuomet Prancūzijoje nebuvo taip aktyviai domimasi psichologija kaip dabar. Praėjusiais metais apie 50 tūkst. žmonių deklaravo pajamas iš tokių veiklos sričių kaip astrologija, spiritizmas ir psichologinė pagalba. Ir sakoma, kad trečdalis prancūzų tiki velnio buvimu.
Jie niekur neskuba
Mes giriamės, kad neatostogavome trejus metus. Kad ir kas atsitiks, bet svarbaus posėdžio nepraleisime. Į kavines mes neiname po vieną paskaityti laikraščio, nes jei sėdėsi viena, atrodys, kad žvejoji šansus.
Dauguma prancūzų atostogauja penkias savaites, turi kas antrą penktadienį laisvą, pietauja po dvi valandas nuo 12 iki 14 valandos. Užsieniečiams į akis krinta prancūzų mėgavimasis kasdieniais malonumais: kavinėje įsitaisius vienam valandą skaityti laikraštį ar dar ilgiau gardžiuotis kamambero sūrio galiuku. Nelaukite prancūzo laiku, jis vėluos, nes jis niekur neskuba.
Jei į svečius ateisite sutartu laiku, iškrėsite šeimininkei kiaulystę - ji pasitiks dar pusnuogė su suktukais ant galvos ir labai įsižeis dėl tokio skuboto įsibrovimo.
Jie nuolat streikuoja
Nepatenkinti menku uždarbiu mūsų mokytojai nė karto neuždarė mokyklų (na, gal tik kelioms valandoms), o gydytojai ligoninių. Prekybos centrų kasininkės dirba 12 valandų per parą už minimalų atlyginimą. Jei darbdavys paprašo, savaitgalius dovanojame jam, o ne šeimai. Ir tiesiog nepatogu užsiminti apie teisiškai priklausantį dvigubą atlyginimą. Už viršvalandžius irgi nieko negauname. Savo maištą išliejame internete ar ant artimųjų.
Prancūzijoje kitaip. Kiekvieno prancūzo sieloje tūno noras maištauti. Retai kada būna savaitė, kad Prancūzijoje kas nors nestreikuotų. Tai teko patirti ne vienam, beviltiškai besiblaškančiam oro uoste ar kėblinančiam pėsčiomis, nes streikuoja metro. Apskritai prancūzams artimos socialistinės ir komunistinės idėjos. Jie juokauja, kad mėgsta revoliucijas, bet ne pasikeitimus. Būti maištingu socialistu, kairiuoju čia itin madinga.
Prancūzai mano, kad laikytis kodekso ir teisingumo normų reikia, tačiau nuolat pažeidžia smulkius įstatymų reikalavimus: riboti greitį, saugiai eiti per gatvę, vietoje statyti automobilį, rūkyti tik leistinose vietose.
Mažųjų reikalai
"Mėgaukis gyvenimu, kol dar neturi vaiko, kai pagimdysi, viskas bus baigta", - ne kartą esame girdėjusios lietuviškus patarimus. Tiesą sakant, save pribaigiame savo noru.
Neva vyras nemokės paimti vaiko ant rankų, jis išvis daugiau nereikalingas, seksas atidedamas, kol vaikui sukaks penkeri. Tiek pat palauks teatras, kinas, knygos ar draugai. Gražuolė virsta niurgzlia namų kūtvėla su chalatu ir tupinėja apie vaiką. Auklei ar į lopšelį atiduoti kūdikėlį - pernelyg nežmoniška.
Kol mums neįtinka nė viena auklė, Prancūzijoje išvis tokia yra nedaug kam įkandama prabanga. Prancūzės irgi myli vaikus, bet jų gyvenimas gimus vaikui nesibaigia. Po trijų mėnesių atiduoda į darželius ir grįžta į darbą, nes negauna jokių pašalpų.
"Nesu pedagogė, nemokėsiu išmokyti skaityti, rašyti ar bendrauti su bendraamžiais. Tegul tai daro specialistai", - sako prancūzė.
Trečiadienį darželiai nedirba, kad vaikas pabūtų su tėvais. Bet tėvams, turintiems mažamečių, ta diena tėra tik sutrumpinta. Vaikas gali truputį ir paverkti už durų, kol su drauge aptariamos kino naujienos. Jei tam tikruose prašmatniuose restoranuose maloniai priimami šunys - prie stalo jie tupi ant velvetinių pagalvėlių, tai gali eiti ir su vaiku. Jei jis tampys barmeną už ūsų, juk ir vaikui reikia pratintis prie aukštuomenės gyvenimo.
Nemoka užsienio kalbų
Lietuviai prastai kalba angliškai ir prancūziškai, bet su rusu, laužančiu liežuvį lietuviškai, mielai kalbės tik rusiškai net televizijos laidoje. Prancūzai kaltinami pasipūtimu, nes su turistu kalba tik gimtąja kalba. Jei nekalbi prancūziškai, Prancūzijoje bus striuka. Žinoma, pikta, kai negalite užsisakyti vyno, prašote kepsnio, o gaunate varlės šlaunelių.
O kodėl turėtų kalbėti jūsiške, jei Paryžiuje kasdien sukinėjasi tūkstančiai japonų, kinų, vokiečių ar amerikiečių? ES statistikos tyrimai rodo, kad 40 proc. prancūzų moka antrą kalbą, o mokyklose dažniausiai mokosi anglų kalbos. Kartais patys užsieniečiai susikuria sau problemų nesistengdami bent pasisveikinti ir padėkoti prancūziškai. Pamaloninkite juos "bonjour" ar "merci", ir jų širdys suminkštės. Juk tai nieko nekainuoja.
