Mano dėmesį patraukė daugiau žemiški dalykai: 2 valandos autobusu, po to valanda plaukimo upe laivu ir dar valanda pėsčiomis. Vadinasi, bent jau valandą, kol plauksiu laivu, nematysiu tų nelaimingų motorolerių.
Nors atstumas nedidelis, dėl prastų kelių iki My Duc miestelio tenka važiuoti porą valandų. Per tą laiką gidė papasakoja daug įdomių dalykų apie Hanojų. Tame tarpe, ir kaip pereiti gatvę, kai į tave lekia šimtas motorolerių. Anot gidės, Hanojaus senamiestyje žemė kainuoja tiek, kiek Japonijoje, 20 žmonių tenka vienas tualetas, žmogus gali turėti porą kavdratinių metrų, tačiau vietiniai nenori keltis kitur. Senamiestis yra puiki vieta verslui.
My Duc miestelio beveik nematau, nes autobusiukas sustoja prieplaukoje. Mūsų grupę išskirsto į metalines valtis maždaug po 4 žmones. Valtis irkluoja daugiausiai moterys, nes vyrai išėję dirbti kitų darbų. Nežinau, kokie tie darbai, nes ryžių laukuose daug triūsiančių moterų, kelius tiesia moterys, smulkiajam versle irgi dominuoja moterys, bent jau susidaro toks įspūdis.
Manau, kad nelengvas darbas valandą irkluoti valtį prieš vėją su 4 žmonėmis. Gidė atkreipė dėmėsį į irkluotojos rankas ir kojas. Kadangi ji nuo 3 metų triūsė ryžių laukuose, beveik neturi rankų ir kojų nagų…
Valandos plaukimas laiveliu Yen upe - didžiulė atrakcija, nepaisant dulksnojančio lietaus. Daugiau Vietnamo matęs turistas perspėja, kad jei jau buvau Ha Long įlankoje, nieko naujo čia nepamatysiu.
Kadangi man dar tik pirmosios dienos Vietname, tai kalkakmenio kalvos ir gausi augmenija daro didelį įspūdį. Vietos ramybe neišeitų pasidžiaugti atvykus vasario-kovo mėnesiais, kuomet čia suplūsta tūkstančiai budistų piligrimų. Kelionių gidas nurodo, kad 2002 m. tokiu metu upėje susidarė 3000 laivelių spūstis, kuri truko apie 9 val.
Dėl vietos svarbos ir turistų gausos čia klesti ir savotiškas reketas. Nors į kainą įskaičiuotas plaukimas laivu, reikia mokėti arbatpinigius, kitaip grasinama neleisti išlipti į krantą. Atvykus turistų grupei, visada prisistato dar ir vietinis gidas bei fotografas, kurie visą laiką malasi aplinkui, o vėliau prašo arbatpinigių arba siūlo įsigyti nuotrauką, kurios kaina apie 3 USD.
Oras nėra toks prastas, kad būtų slidu ir pavojinga valandą kopti į kalną, todėl keltuvu nesinaudojame, lipame pesčiomis. Kalnas nėra status, daugelyje vietų padaryti laiptai. Kadangi ne turistinis sezonas, pakeliui veikia tik keletas prekybinių taškų.
Užlipus iki Huong Tich urvo, laukia 120 laiptelių nusileisti žemyn, nes šventykla yra urve. Pasak legendos, urvas buvo žinomas jau prieš du tūkstančius metų, tačiau tik XVI a. jis pradėtas aktyviau lankyti.
Urve gausu stalaktitų ir stalagmitų. Nusileidus giliau į urvą, įrengta vieta, kur meldžiamasi. Taigi Kavepianti šventykla yra didžiuliame urve.
Pakeliui į šią šventyklą yra eilė labiau įprastų šventyklų. Viena įdomesnių Thien Tru šventykla, pastatyta XVII a., kurios pavadinimas reiškia dievišką virtuvę. Kaip virtuvė - tai labai jau šiukšlina. Iš viso nepanašu, kad po paskutinio piligrimų atplūdžio kas nors vargintųsi surinkti šiukšles. Tokia atoki vieta, o labiau prišiukšlinta nei sostinė.
Valgymo įstaigoje, kurioje gavome pietus, gidė parodė butelius su gyvačių vynu. Dideli buteliai, tokie kaip pas mus, darant naminį vyną, o juose - didžiulės gyvatės, užpiltos degtine. Ragauti neteko. Gidė teigimu, užpiltinės skonis bjaurus. Tačiau sakoma, kad tai vaistas vyrų potencijai gerinti.
Gyvačių vyno suvenyrinis variantas turistams atrodo kiek kitaip: mažuose buteliukuose sudėliotos kompozicijos iš kobrų ir skorpionų. Įvežti tokį suvenyrą į Lietuvą geriau net nebandyti. Bangažas peršviečiamas ir vežami buteliai būna suskaičiuoti dar jo neatsiėmus, o uolūs pareigūnai gyvačių ieško kiekvienam butelyje, net jei tai tiesiog ryžių degtinė. Geriau nejuokauti. Juo labiau, kad tokį suvenyrą paimti į rankas nėra malonu.
Taigi keliaujantį Kvepiančią šventyklą neverta tikėtis architektūrinių šedevrų. Tiesiog tai proga pasigrožėti nuostabia gamta.
