Afganistane tarnauja 130 lietuvių. Jiems dažniausiai gydytojo pagalbos prireikia sutrikus virškinamajam traktui, dėl raiščių patempimų, nugaros skausmų, veido ir galūnių sužalojimų. O vietos gyventojams gyvybę lietuvis ne kartą gelbėjo operacinėje.

Krašto apsaugos savanoris, karo medicinos gydytojas J.Andriuškevičius į karo tarnybą misijoje Afganistane buvo pašauktas rugpjūčio pirmąją. Ten jis praleis tris su puse mėnesio.

„Žmogus kartais kuriam laikui turi pakliūti į kitą orbitą, kad galėtų į viską pažvelgti kitaip“, –artimiesiems į Lietuvą rašo J.Andriuškevičius. Jis savo išgyvenimais dalijasi naktimis, kai tenka budėti stovyklos medicinos skyriuje. Kariškių stovykla įsikūrusi šalia Goro provincijos centro – Čagčarano miesto.

Dienraštis „Klaipėda“ spausdina J.Andriuškevičiaus laiškus.

Gelbsti šlapi rankšluosčiai

Aš jau ketvirta savaitė Čagčarane. Kiek mačiau iš lėktuvo ir už stovyklos tvoros – visur rudai pilki kalnai ir namai tokios pat spalvos. Žalumos – kur ne kur. Iš gyvių temačiau tik du: Kabulo oro uoste – balandį, ir Čagčarane, mūsų medicinos skyriuje, skraidė viena liesa musė. Matom tik kalnagūbrių viršūnes ir dangų.

Mane apginklavo kaip kokį „terminatorių“. Tačiau ne skalpeliais. Negali žinoti, kada gali prireikti kapeliono Remigijaus paskutinio patepimo aliejaus.

Gyvename trise barako, vadinamo konteineriu, kambaryje: aš ir dar du lakūnai, irgi kapitonai. Sąlygos geresnės nei palapinėje, tik miegant labai džiūsta nosis. Todėl pridžiaustau šlapių rankšluosčių, tai per valandą kitą jau sausi, nes drėgmė čia – tik 7–10 proc.

Lakūnai pasakojo, kad pirmą mėnesį atvykę į Afganistaną, visi šnarpštė kraujais. Man taip neatsitiko, nes iš tropinio kambario klimatą padariau subtropinį.

Atsigavo akys, kai kasdien negraužia operacinės dezinfekantai. Pasirodo, akys lengviau ištveria karštį ir smėlio dulkes. Tik čia galėjau įgyvendinti oftalmologų rekomendacijas mažiau operuoti ir saugoti savo akis.

Ligoninėje – liūdnas vaizdas

Du kartus mane kvietė į miesto ligoninę konsultuoti trijų per susišaudymą sužeistų afganų policininkų. Ligoninėje – liūdnas vaizdas. Rentgeno aparatas neveikia jau kelios dienos, jokia tikslesnė diagnostika negalima. Vienam sužeistajam tik jį apžiūrėjęs nustačiau, kad nedelsiant reikia atlikti krūtinės ląstos drenažą dėl peršauto plaučio.

Ligonio būklė blogėjo, jis duso. Vyriausiasis chirurgas Juma Gul Jakubis manęs paklausė, ar aš galiu tai padaryti, nes nei vienas jų chirurgų niekada nebuvo atlikęs tokios operacijos. Pasiūliau daryti kartu – aš viską parodysiu ir padėsiu, o kitąkart patys susitvarkysite. Taip ir padarėme. Patyręs chirurgas J.G.Jakubis puikiai įvykdė mano nurodymus. Galima sakyti, išoperavau jo rankomis.

Sužeistojo būklė pradėjo gerėti tiesiog akyse. Tai toks buvo pirmas mano išbandymas – kovinis krikštas. Pacientas, kuris buvo sunkiai sužeistas, kitą dieną pats nuėjo iki neštuvų. Antrajam, be kitų sužeidimų, buvo sutrupintas žastas, o trečiam – pažeisti nervai virš kelio sąnario, todėl vyras nejudino galūnės, buvo sutrikę jutimai. Visi trys sužeistieji evakuoti į Kabulą.

Civilizuotomis sąlygomis tokie sužeidimai nesunkiai išgydomi, o čia visas darbas vyko tvarstomajame, nes vienintelė operacinė buvo užimta. Trikdė ir tai, kad sugužėjo pažiūrėti keturi vietos daktarai.

Prie visko galima priprasti

Afganistane reikia ištvermės, nes karšta, sausa, daug dulkių, deguonies slėgis mažas. Nuolatinė grėsmė gyvybei gal ir nedidelė, bet vis tiek yra. Kariai profesionalai tam ilgai ruošiasi savo batalionuose, o mes, mėgėjai, turim patys pasirūpinti fizine ištverme.

Adaptacija jau praėjo. Vis didinu sportinį krūvį, kol lengvai uždūstu, kad būtų naudos organizmui. Darausi kalnų, smėlio ir dulkių generolu. Truputį atvėso, jau tik 28 laipsniai šilumos, naktį apie 16–17. Labai geras klimatas sąnariams, po fizinių krūvių jų visai neskauda.

Pradėjau bėgioti ir pajutau, kad čia 2300 metrų aukštis ir ore mažiau deguonies. Nubėgti tris kilometrus – daug sunkiau negu Lietuvoje.

Šiąnakt budėjau, bet negaliu užmigti, nes be perstojo ūžia ventiliatoriai. Atsigulęs galvosiu, kad esu Austrijoje pas daktarą Friedrichą Pfohlį Bachzimmerį ir už miegamojo lango šniokščia upelis. Prie visko galima prisitaikyti.

Neveikė rentgeno aparatas

Operuoti tenka nedaug, susiuvi kokią žaizdą ir viskas. Neseniai vienam vietos gyventojui teko amputuoti dalį sutraiškyto piršto.

Vakar vėl kvietė konsultuoti į ligoninę. Dvi moteriškės buvo komos būsenos dėl galvos traumų po avarijos. Turėjau tapti neurologu ir net neurochirurgu. Rentgeno aparatas neveikė, apie kitus, pavyzdžiui, kompiuterinę tomografiją, negali būti nė kalbos. Ligos priežastį galėjau tik įtarti – hematoma. Pasiūliau siųsti ligonę į Kabulą, bet kratytis daugiau kaip 300 km kalnų keliais visą parą, be kaklo įtvarų ir be reanimobilio, irgi rizikinga. Norėjo, kad aš kaukolės atvėrimo operaciją padaryčiau, bet nesiryžau. Padariau kitą procedūrą, tai galvojo, kad galiu viską, net ir galvos smegenis operuoti.

Keista, kad provincijos centro ligoninėje nėra nei traumatologo, nei neurologo, o tuo labiau neurochirurgo. Šiandien žiūrėjau laidą apie žmones, gyvūnus ir gydytojus. Rodė, kaip šuniuką tiria magnetinio rezonanso aparatu. O Afganistane nėra aparatūros žmogaus sveikatai ištirti. Jeigu čia niekas neturėtų mobiliųjų telefonų, nebūtų televizorių, motociklų, pasijustum lyg XIV amžiuje.

Pokalbį nutraukė sprogimai

Ką tik buvo apsilankęs kapelionas Remigijus. Jam sakiau, kad tarnyba pranoksta visus lūkesčius. Dabar jau nei karštis, nei smėlis nebebaisus.

Dienos bėga vienodos. Tačiau kai gauni padorią algą, tai visai nieko, nors ir aptvertas būni kurį laiką. Dar intensyviau ruošiamės žygiui, tai su sunkia liemene po stovyklą reikia palakstyti, kad atgal su medicinos automobiliu neprireiktų grįžti.

Penktadienio naktį budėjau ir per internetą – per „Skype“ – kalbėjausi su žmona, kai prasidėjo sprogimai.

Per garsiakalbį liepė visiems bėgti į savo slėptuves, užsidėti liemenes, šalmus, pasiimti ginklus. Pridengiau mikrofoną, kad žmona neišgirstų, pasakiau jai, kad atvedė ligonį, turiu eiti jį apžiūrėti ir atsisveikinome. To jausmo neapsakysi žodžiais. Jį gali suprasti tik tai patyrusieji. Apie apšaudymus namiškiams niekas nepasakoja, kad netraumuotų. Kai spauda ir radijas apie tai praneša, žmonos skambina išsigandusios.

Jaunus karius, kurių vaikai dar maži, per apšaudymus apima slogus jausmas. Visų mintys tos pačios. Tikimės, kad nepataikys.