Krėvos pilis. Tai viena ankstyviausių mūrinių Lietuvos pilių, statyta XIV a. pr. Kartu su Lydos pilimi buvo skirta saugoti Vilniaus prieigas iš Rytų pusės. Valdant Daumantui, Krėvos vietovė nusiaubta mongolų-totorių.
XIV-XV a. čia vyko aktyvūs politiniai įvykiai, tačiau nuo XVI a. pr. pilis prarado savo strateginę reikšmę.
XVII a. karų su Maskva metu pilis stipriai apgriauta. Krėva kentėjo I pasaulinio karo metais – per Krėvos miestą ėjo fronto linija, Krėvos pilis buvo vokiečių pusėje. Rusai pilyje įsitvirtinusius vokiečius apšaudė sunkiąja artilerija.
Dabar Krėva – atokus Baltarusijos kaimas, žinomas dėl išlikusių kadaise garsios pilies griuvėsių.
Gediminas pilį paskyrė Algirdui, pastarasis savo sūnui Jogailai. Ji suvadino didelį vaidmenį Jogailos gyvenime. Čia 1385 m. rugpjūčio 14 d. sutarta dėl Krėvos unijos – Jogailos personalinės unijos su Lenkijos valstybe, kuri ilgainiui pradėta vadinti Krėvos unija.
Pagal Krėvos unijos aktą Jogaila įsipareigojo vesti vienuolikametę mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, krikštytis bei pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Vesdamas Jadvygą Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Pasakojama, kad Jadvyga nenorėjusi tekėti už „pusamžio laukinio pagonio“, mat buvo girdėjusi, jog Jogaila – apaugęs plaukais ir su kanopomis. Tai esą pirtyje patikrinę ir paneigę Jadvygos pasiuntiniai.
Pagrindiniame pilies bokšte, dar vadinamame kunigaikščio bokšte, 1382 m. Jogaila čia įkalino LDK didįjį kunigaikštį Kęstutį ir jo sūnų Vytautą. Kęstutis šiame bokšte buvo nužudytas, o Vytautas, kaip manoma, persirengęs moteriškais darbužiais, paspruko. Kadais galingas 25 bokštas dabar tesiekia apie 17 metrų.
Pilį griovė ne tik karai, bet ir vietiniai gyventojai: aplinkinių gyventojų ūkiniai pasistatyti iš pilies medžiagų.
Alšėnų Šv. Jono Krikštintojo bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas (XVII-XVIII a.). Juos XVII a. fundavo LDK pakancleris Povilas Steponas Sapiega, joje didikas ir palaidotas.
Bažnyčios vidus. Altorius – XVIII a. vid. iliuzinės tapybos šedevras.
Vaizdas nuo Alšėnų piliakalnio. Piliakalnis datuojamas XII-XIV a. Manoma, kad kunigaikščių alšėniškių medinė pilis šioje vietoje buvo pastatyta XIV a. pab.
„Volga“ piliakalnio papėdėje
Alšėnų Sapiegų pilis (XVI-XVII a. sandūra). Mūrinė Sapiegų pilis – vėlyvojo Renesanso statinys. Sapiegos pilį naudojo XVII a, vėliau savininkai kelis kartus keitėsi, ji buvo apleista, o XIX a. vienas iš savininkų dalį pilies susprogdino ir plytas panaudotojo kitoms statyboms.
Piliavietė ir buvęs pranciškonų vienuolynas garsėja paranormaliais reiškiniais. Esą čia pasirodo balta dama, juodasis riteris.
Geranainių Goštautų pilies (XVI a. pr.) griuvėsiai. Tai – unikalus LDK gynybinės architektūros paminklas, kuriame apjungiama gotikinės (viduramžinės) ir bastioninės fortifikacinės architektūros principai. Tai - pereinamojo tipo nuo aptvarinių prie bastioninių pilių statinys.
Geranainys sietini ir su garsiąja Barboros Radvilaitės ir LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilės istorija. 1538 m. Barbora pirmą kartą ištekėjo už Stanislovo Goštauto (paskutiniojo Goštautų giminės vyriškosios lyties atstovo). Po vyro mirties Barbora kurį laiką gyveno Geranainių pilyje arba Vilniuje, motinos namuose. Manoma, kad 1543 m. LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas lankėsi Geranainių pilyje, kur ir prasidėjo slapta jų meilės istorija.
Yvijos Totorių mečetė (XIX a. pab.). Tai seniausia išlikusi ir ilgiausiai be pertraukos veikianti totorių mečetė dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Dabar Yvijoje ir jos apylinkėse gyvena didžiausia totorių bendruomenė Baltarusijoje.
Liubčios pilis (XVI a. pab.- XVII a. pr., XIX-XX a.). Kadais pilis buvusi keturkampio plano su keturiais bokštais kampuose, šiandien išlikę 2 bokštai.
Greičiausiai pilį statyti pradėjo Kiškų giminė, vėliau, XVII-XVIII a., miestelis ir pilis priklausė Radviloms.
Dabar pilies pastatuose įrengtuose butuose gyvena žmonės.
Nemunas. Liubčios pilis stovi ant pylimo prie Nemuno kranto. Jau Nuo XIII a. Liubčios vietovė buvo žinoma ir kaip upinės laivybos uostas. Kadais Nemunu vyko aktyvi laivyba į Baltiją, o per ją – į Europą plukdyti javai, kanapės, kailiai, medus, vaškas.
Naugarduko pilis (XIV a. pab.-XV a. pab.). Vietovė apgyvendinta X a. Iš pradžių čia stovėjo medinė pilis, o Naugardukas buvo kunigaikščių miestas. Mūrinės pilies statyba siejama su Vytauto laikais. Pilis nukentėjo XVII a. vidurio karų metu, Šiaurės karo metu dalį jos išsprogdino švedų kariuomenė.
Teritoriją „prižiūri“ ožkos – kaip juokaujama, geriausios „paveldosaugininkų pagalbininkės“, sąžiningai nugraužiančios visą žolę ir krūmus nuo piliakalnio šlaitų, tačiau tuo pačiu metu visiškai nepakenkdamos šlaitams.
Naugardukas nuo piliakalnio. Naugardukas įsikūręs 323 metrai virš jūros lygio Naugarduko aukštumoje. Tai – aukščiausia gyvenama vieta Baltarusijoje.
Naugardukas – poeto Adomo Mickevičiaus gimtinė. Gretimais piliakalnio 1924-1931 m. miesto gyventojų iniciatyva buvo supiltas taip vadinamas Nemirtingumo pilkapis. Į pilkapį atgabenta žemės iš visų vietų, kuriose A.Mickevičius gyveno emigracijos metu. Pilkapio papėdėje – paminklinis akmuo.
Naugarduko parapinė Viešpaties atsimainymo bažnyčia (XIV a. pab. - XVIII a.). XIV a. pab. bažnyčią fundavo LDK didysis kunigaikštis Vytautas. Šioje bažnyčioje 1422 m. ketvirtą kartą vedė Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Jogaila. Jo 4-a išrinktąja tapo Sofija Alšėniškytė, su kuria Jogaila susilaukė vyriškos lyties palikuonių ir buvo užtikrinta Jogailaičių dinastijos tąsa. Šioje bažnyčioje krikštytas ir Adomas Mickevičius.
Vartai į Nesvyžiaus Radvilų rezidencinį ansamblį. Vartus puošia Radvilų giminės herbas.
Radvilų istorinis Nesvyžiaus miesto ir pilies ansamblis – pati įspūdingiausia giminės valda LDK. Radvilos rezidencijoje gyveno XVI a. pr.-XIX a.pr, taip pat XIX a. pab. – 1939 m. Istorinis architektūrinis ansamblis 2005 m. įtrauktas į UNESCO saugomų kultūros paveldo objektų sąrašus. Pastaruoju metu šis ansamblis intensyviai atnaujinamas, restauruojamas.
XVIII a. Nesvyžiaus Radvilų dvaras garsėjo kaip muzikinės, teatrinės kultūros centras. Prie dvaro veikė muzikinė kapela, muzikos mokykla bei dvaro teatras. Nesvyžiaus Radvilų teatre čia buvo statomi įvairių žanrų teatro spektakliai, operos, baletai. Gretimais rūmų teatro specialiai įrengtame paviljone vykusius spektaklius Radvilos stebėdavo iš rūmų balkono. Teatro repertuare dominavo operos ir baletai, spektaklių buvo atsisakyta, mat Radvilos iš balkono negalėjo girdėti žodžių.
Statant pilį-rezidenciją suformuotas ir naujas aplinkinis kraštovaizdis. Aplink piliavietę rankomis iškasti tvenkiniai, o žemė panaudota pylimui, ant kurio iškilo rūmų kompleksas. Tokiu būdu pilis atsidūrė tarsi saloje. Per XVI-XIX a. suformuotas daugiau nei 100 ha ploto rezidenciją supantis parkų kompleksas, kuris šiandien - vienas didžiausių Baltarusijoje.
Dievo kūno jėzuitų bažnyčia. Jos statybą fundavo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, bažnyčiai buvo numatyta ir Radvilų giminės mauzoliejaus funkcija. Tai didžiausias LDK ir vienas didžiausių Europoje didikų giminės mauzoliejų. Bažnyčioje palaidoti garsiausi Nesvyžiaus Radvilų giminės atstovai, kriptoje po bažnyčia patalpinti 72 karstai, paskutinysis Radvila šioje vietoje palaidotas 2000 m.
Bažnyčia pastatyta 1586-1593 m. Tai buvo pirmoji barokinė bažnyčia ne tik LDK, bet ir visoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje.
Greta bažnyčios stovinti XVI a. II pusės varpinė - buvusi miesto gynybinės sistemos sudedamoji dalis (pilies vartų bokštas), vėlyvosios gotikos statinys.
XIX a. netoliese bažnyčios veikusio viešnamio pastatas.
Miro pilis (XV-XVI a. pr.). Tai viena didžiausių ir geriausiai išlikusių pilių Baltarusijoje. 2000 m. įtraukta į UNESCO saugomų kultūros paveldo objektų sąrašus. Pilį XVI a. pr. pasistatė Iljiničių giminė. XVI a. pab. – XIX a. pr. pilis priklausė Nesvyžiaus Radviloms. XIX a. pab. Miro pilį įsigijo garsi Mirskių-Sviatopolk giminė. Ši didikų giminė nieko bendra su Miro vietove iki to laiko neturėjo, o miesto bei pavardės sąskambis – atsitiktinis.
Nuo 2000 m. Miro pilis aktyviai restauruojama ir atstatoma, jai yra numatyta ne tik muziejaus, bet ir valstybės reprezentacinė funkcija. Pilis pritaikoma garbingų svečių priėmimui, tarptautiniams renginiams. Ne visi atstatymo ir pritaikymo reprezentacinei funkcijai darbai atitinka šiuolaikinius reikalavimus, itin akis bado greta pilies įrengti požeminiai garažai ir komunikaciniai įrenginiai.
XIX a. pab. – XX a. pr. Miro pilį ir aplinkines teritorijas valdžiusi Mirskių giminė šioje vietoje pasistatė naują dvarą, rūmus, naujus ūkinius pastatus, netoli pilies - laidojimo koplyčią.
Lydos pilis (XIV a. pr.). Pilis, kaip ir Krėvos, ar Lietuvos teritorijoje esanti Medininkų pilis, greičiausiai statyta Gedimino laikais.
Lydos pilis XX a. keletą kartų restauruota ir atstatinėta. Vien pažvelgus į pilį akivaizdu, kad ne visi darbai atlikti kokybiškai ir pagal paveldosauginius reikalavimus. Nekokybiškus darbus liudija neseniai išvirtęs sienos fragmentas, darbams naudotos netinkamos statybinės medžiagos.
Pilies tualetas.
Lydos bažnyčia (1770 m.).
