Pabėgėliai tiek Burundyje, tiek kitose regiono valstybėse sukelia aibę problemų, pradedant politiniu nestabilumu, baigiant nedarbu bei ekonominiais sunkumais. Šalyje gerokai mažesnę gyventojų dalį sudarantys tutsiai akivaizdžiai dominuoja tiek politiniame, tiek ekonominiame gyvenime. Tai kelia hutų pasipiktinimą ir baimę, todėl toli gražu ne visi pabėgėliai iki šiol grįžo į tėvynę, nemažai hutų tebesiglaudžia Jungtinių Tautų stovyklose.
Gyvenimas skurde
Burundis - viena skurdžiausių pietinės Afrikos dalies valstybių. Jeigu tikėti statistika, vienas valstybės gyventojas per metus vidutiniškai uždirba vos apie 100 JAV dolerių. Patikrinti tokį teiginį nėra lengva: dauguma burundiečių verčiasi namų ūkiu bei atsitiktiniais uždarbiais, todėl dalis įplaukų nepatenka į valstybės registruojamus pinigų srautus. Akivaizdu, kad burundiečiai gyvena sunkiai ir trumpai. 20-25 metų jaunuoliai dažnai atrodo kaip perkarę 12-13 metų paaugliai, o nuolat gimdančios tokio pat amžiaus moterys - kone dešimčia metų vyresnės.
Ne veltui afrikiečiai ilgai tyrinėja europiečių moteris ir galų gale nusprendžia, jog šios - vyrai. Jų manymu, europietės atitinka visus vyro požymius: mūvi kelnes, moka skaityti ir rašyti, ant nugaros nesinešioja mažiausios savo atžalos. Be to, europietės nenešioja ant galvų sunkių krovinių ir kartu su vyrais važinėja automobiliais. Žodžiu, visiškai nepanašios į moteris.
Gyvena neilgai
Jeigu būtumėte gimę Burundyje, greičiausiai nesulauktumėte net penkiasdešimties. Vidutinė gyvenimo trukmė šioje šalyje - 40 metų. Dėl begalės priežasčių, tačiau svarbiausios jų - didelis vaikų mirtingumas, infekcinių ligų epidemijos, menkai išvystyta sveikatos apsaugos sistema ir vis didėjantis AIDS sergančių žmonių skaičius. Dėl apgailėtinos ekonominės situacijos ir sveikatos apsaugos sistemos bejėgiškumo, Burundyje sunku rasti žmogų, kuris naudojasi apsisaugojimo priemonėmis nuo lytiškai plintančių susirgimų ir AIDS. Todėl bent vienam kaimo gyventojui apsikrėtus šia liga, ji plinta labai greitai ir praktiškai niekada nėra gydoma.
Muzungu
Jeigu esate baltaodis, per visą kelionę Burundyje jus lydės įdėmūs vietos gyventojų žvilgsniai. Burundis visada buvo viena labiausiai izoliuotų valstybių Afrikoje, todėl sutikti "muzungu" - taip vietos kirundi kalba, kuria kalba tiek hutai, tiek tutsiai, vadinami baltaodžiai - vienas egzotiškesnių reginių.
Tarp Burundžio gyventojų baltaodžių tėra vos trys tūkstančiai, todėl nenuostabu, kad einant gatve aplink jus nuolat būriuosis vaikai, kurie šauks "muzungu", prašys pinigų, įvairių daiktų ar tiesiog mėgins prie jūsų prisiliesti (kai kurie jų tiki, kad toks prisilietimas atneša laimę). Jeigu esate vyriškis, jums tikrai nestigs vietos gražuolių dėmesio, o moteris drąsesnieji čiabuviai pasiryžę tiesiog ant rankų nešioti. Tiesa, be visuotino dėmesio, buvimas "muzungu" sukelia ir tam tikrų nepatogumų.
Pirmiausia išsiskirdamas iš aplinkinių, baltaodis rizikuoja tapti apiplėšimo ar pagrobimo auka. Antra, vien odos spalva sukelia vietiniams mintį, kad esate beprotiškai turtingas. Dėl šios priežasties kelis ar net keliolika kartų brangiau mokėsite pietaudami, suvenyrų kaina akimirksniu pakils dešimteriopai, o arbatpinigių, nesvarbu, kiek bepaliksite, niekada nepasirodys per daug. Vien tai, kad meniu yra pateikiamas anglų ar prancūzų kalba, reiškia, jog mokėsite daug daugiau nei vietos gyventojai. Pagaliau svajonė praleisti ramų savaitgalį gali visiškai sužlugti, nes kur benueitumėte, aplink jus šurmuliuos marga minia, kuri nei sekundei nepaliks jūsų ramybėje.
Šiukšlės sėkmingai utilizuojamos
Burundyje niekada nekyla problemų dėl šiukšlių. Arba tiksliau, dėl to, ką mes pavadintume šiukšlėmis. Tai gali būti plastikiniai buteliukai nuo mineralinio vandens, maišeliai, įvairūs popieriai, plastiko gabalėliai ir panašiai. Jei norite jų atsikratyti, nesidairykite aplinkui ieškodami šiukšlių dėžės. Juo labiau kad jų Burundyje apskritai nėra. Panorėjus atsikratyti minėtų dalykų, pakanka padėti juos ant žemės, ir jau po akimirkos dėl mūsų akimis visiškai bevertės smulkmenos pešis visas tuntas vaikų, o gal ir suaugusiųjų.
Tik Afrikoje supranti, kad dalykų, kurių negali kam nors panaudoti, praktiškai nėra. Kiekviena skiautė, kiekviena smulkmena randa savo vietą burundiečių namuose. Beveik visi Burundžio gyventojai apsirengę dėvėtais drabužiais iš Vakarų šalių, kurie dažnai neskalbiami dėvimi ne dieną ir ne savaitę, o kur kas ilgiau. Galima pastebėti pačių keisčiausių aprangos derinių, pavyzdžiui, tūlas pilietis sugeba suderinti paplūdimio šlepetes, treningines kelnes ir gerokai per didelį švarką.
Kai šeimininkas nuima stogą
Jeigu važiuojant per Burundžio teritoriją jums pasirodys, jog šioje valstybėje gausu apleistų namų - suklysite. Ne, juose vis dar gyvenama. Afrikoje, o ypač Burundyje, namas tampa negyvenamu tik tada, kai šeimininkas nuima jo stogą ir jį panaudoja kitam namui uždengti. Visais kitais atvejais, net jeigu namas be langų, durų ar sienos, jis yra gyvenamas. Paprasčiausiai dieną jame taip tvanku, jog visi suaugusieji išvyksta su reikalais, o vaikai išbėga žaisti. Sutemus, apie 18 valandą (Burundis yra netoli pusiaujo, todėl jame diena ir naktis kiaurus metus trunka beveik lygiai po 12 valandų), visi gyventojai grįžta namo ir eina miegoti.
Burundžio "auksas"
Išskirtinio dėmesio šioje šalyje verta ir stiklinė tara. Burundyje į stiklinę tarą pilstomas vietoje gaminamas alus, limonadas ir sultys. Abiejų rūšių alaus buteliai skirtingi: "Amstel" pilstomas į 680 ml butelius, o "Primus" - į dar solidesnius 720 ml butelius. Nustebsite, tačiau alaus gamyklos yra vieni labiausiai saugomų pastatų visoje valstybėje: teritoriją stebi ginkluoti kariškiai, sienas dengia daužyti stiklai ir juosia spygliuota viela.
Kadangi Burundyje stiklo buteliai negaminami, o kaimyninėje Kongo Demokratinėje Respublikoje, iš kur anksčiau jie buvo importuojami, gamybos procesas dažnai trikdomas vidinių neramumų, o pristatymas komplikuotas - stikliniai buteliai yra aukso vertės. Todėl kiekvieną kartą pirkdami alaus ar vaisvandenių turite būti pasiruošę vietoje suvartoti nemažo tūrio talpą ir iš karto grąžinti butelį pardavėjui. Kadangi dauguma butelių naudojami ne vieną dešimtmetį, jų išvaizda atrodo ne itin patraukliai. Vis dėlto kavinėje patartina gerti tiesiai iš butelių, bet ne iš dar prasčiau atrodančių stiklinių.
Virtuvė - neišskirtinė
Burundžio, kaip ir daugelio regiono valstybių, virtuvę sunku būtų pavadinti gurmaniška. Daugiausia valgoma Tanganikos ežere sugaunama žuvis, taip pat populiarūs patiekalai iš jautienos ir vištienos. Prie mėsos ar žuvies dažniausiai patiekiami maistiniai bananai arba ryžiai bei salotos iš pomidorų, svogūnų ir salotų lapų. Visi paminėti produktai yra vietiniai, be to, išauginti natūraliai.
Praktiškai visos bent truputį europietiškiau atrodančios kavinės skirtos užsieniečiams ar bent jau sostinės elitui maitinti. 99 proc. Burundžio gyventojų niekada nesilanko ir nesilankys tokiose užeigose. Nuo bado ir mirties juos gelbėja savo pačių išauginti ir išmainyti maisto produktai arba uždirbti pinigai, kurie leidžia kartą per dieną pavalgyti paprastos duonos.
Vyriška draugystė
Keliaujant po Burundį dažnai pamatysite du vyriškius, kurie laiko vienas kito ranką. Pasiteiravus, ar šis elgesys turi kokią nors paslėptą prasmę, išgirsti, jog tai - tikros vyriškos draugystės ženklas. Tiktai patys geriausi draugai čia vaikšto susikibę už rankų. Tai didžiausio pasitikėjimo ir atsidavimo ženklas, neturintis nieko bendro su seksualine orientacija.
Tanganikos ežeras
Burundžio sostinė įkurta prie Tanganikos ežero. Todėl miestas nuolat aprūpintas šviežia žuvimi, per uostą laivais vyksta prekyba su buvusia Belgijos kolonija Kongu. Čia nemažai nuostabių smėlio paplūdimių, skirtų vakariečiams. Pastarieji nedažni svečiai, tad paplūdimiai paprastai būna pustuščiai. Besideginant kaitrioje Afrikos saulėje galima gėrėtis didžiuliu banguojančiu ežeru, kuris labiau panašus į jūrą, bei kitame jo krante stūksančiais kalnais.
Panorus išsimaudyti šiame šiltame gėlo vandens telkinyje reikėtų nepamiršti, kad iš ežero ištekančiose upėse gyvena nemažai krokodilų, kartais atklystančių ir iki paplūdimių. Nors pastaraisiais metais šie gyvūnai paplūdimiuose neužpuolė nė vieno užsieniečio, derėtų būti atsargesniems. Beje, ežere gausu nuodingų medūzų bei įvairių bakterijų.
Kalvos, slėniai ir ežerai
Be šio gražaus ir šilto vandens telkinio, Burundis gali pasigirti įspūdingu kraštovaizdžiu - nuolat kylančiomis ir besileidžiančiomis kalvomis, vaizdingais slėniais ir ežerais. Pamatyti čia tikrai yra ką. Tačiau infrastruktūra išvystyta silpnai, viešbučių nedaug, o ir tie patys seni bei gerokai apleisti. Visuomeninis transportas tarp miestų pritaikytas tik vietos gyventojų poreikiams (neretai 8 vietų mikroautobuse susėda 15 ar net 20 keleivių), valstybėje tėra keli asfaltuoti keliai, likusieji liūčių sezono metu, kuris čia trunka apie 8 mėnesius, tampa neišvažiuojami. Turistus atbaido ir politinis nestabilumas, ir komendanto valanda (nuo 23 iki 6 valandos). Be to, kai kuriose provincijose neveikia ne tik mobilusis, bet ir satelitinis ryšys.
Todėl bent jau kol kas Burundžiui nepavyks tapti naująja Kenija arba Egiptu, nors turistų srautas nežymiai didėja.
Neišvengiami nepatogumai
Tiems, kurie ketina apsilankyti šioje Afrikos valstybėje, nederėtų pamiršti, jog nepatogumų kelia ne tik įvairių užkrečiamų ligų ir nusikalstamumo pavojus. Bužumbura tikriausiai yra vienintelis Burundžio miestas, į kurį praktiškai be pertrūkių tiekiama elektra ir vanduo. Tiesa, vienintelis miesto šviesoforas jau senokai neveikia. Be to, tai dar nereiškia, jog keliskart per dieną nedings minėtoji elektra ar nenutiks kokių kitų nenumatytų situacijų.
Tuo tarpu daugelyje kitų Burundžio miestų elektra ir vanduo gali tapti nepasiekiama svajone, o vietoj dušo jums gali pasiūlyti kibirą pastovėjusio vandens. Žinoma, viešbučiai už sostinės ribų gerokai pigesni, tačiau ir komfortas ten, švelniai tariant, bus labai minimalus. Bet kokiu atveju, nelygu sumokėta kaina, greičiausia neišvengsite "draugiškos" tarakonų, maliarinių uodų ir kitokių ne itin malonių parazitų draugijos.
