Daug kas pasakoja, jog Tekančios saulės šalis fantastiškai brangi. Tai mitas. Ir štai kodėl...
Skrydis. Skrydis į abi puses paprastai kainuoja apie 3000 Lt, bet jei netingi ir paieškai skrydžių internete kiek anksčiau, gali bilietą įsigyti ir už 1800 Lt. Būtent už tokią sumą skridome šią vasarą maršrutu Ryga–Helsinkis–Nagoja.
Viešbučiai. Gyvenome Jokohamoje – 2-ame pagal dydį Japonijos mieste, pačiame centre. Dvivietis kambarys su visais patogumais parai kainavo 160 Lt! Kur galima rasti už tokią sumą viešbutį Vilniaus centre...?
Gyvenant Kijote, senojoje Japonijos sostinėje, kur suplaukia daugybė turistų, vienvietis kambarys viešbutyje senamiestyje parai kainavo 150 Lt!
Apsistojus Nagojoje, tarptautinio oro uosto prieigose, dvivietis kambarys su kondicionieriumi ir visais privalumais mums atsiėjo 120 Lt! Ir į visa tai įėjo japoniški (sriuba, ryžių paplotėliai, daržovės, arbata) ir europietiški (kava, bandelės) pusryčiai, kasdien keičiami dantų šepetukai, pastos, skustuvai, nekalbant jau apie muilą, šampūną, skalbimo miltelius, chalatą, šlepetes ir kt. Trumpai tariant, į viešbutį gali ateiti plikas basas ir viskuo bus pasirūpinta.
Maistas. Teigiama, jog Japonijoje maistas aukso vertės. Tai mitas. Jis ne ką brangesnis, nei Lietuvoje. Ypač parduotuvėse. Vakarienė dviem mums atsieidavo apie 20 Lt. Į tai įeidavo įvairiausios daržovės, salotos, pasirinktinai mėsa ar žuvis, makaronai arba ryžiai, desertas ir vyno butelaitis. Restoranai irgi įkandami. Kelis sykius buvome prabangiuose kinų, prancūzų restoranuose. Pastarajame dvi taurės vyno, du patiekalai (šaltas, karštas) mūsų kišenes paplonino 35 Lt. Raskite tokį restoraną mūsų sostinėje...
Traukiniai. Kadangi japonai labai daug keliauja traukiniais ar metro, visa šalis išraizgyta jų tinklais. Į bet kurį tašką gali akimirksniu nusigauti traukiniu ar metro. Šios susisiekimo priemonės ypač mėgiamos. Greitieji traukiniai (šinkansen) skrieja per valandą 250 km ir daugiau greičiu. Iš Jokohamos į Kiotą mes atlėkėme per porą valandų (500 km), bet šis malonumas mums ir kainavo – 300 Lt.
Sakyčiau, gan brangoka. Bet už tokią pat kelio atkarpą gali sumokėti ir 70 Lt, jei keliausi su persėdimu, tarpmiestiniais traukiniais (7 val.). Taigi visuomet gali rinktis... Jei neturi svarbių reikalų ir niekur neskubi, gali keliauti pigiai, jei esi verslo žmogus, gali sau leisti keliauti greitai ir patogiai.
Automobiliai. Įdomu, kad japonai jais nelabai mėgsta keliauti. Automobilių šalyje yra labai daug (šiuo metu Japonijoje gyvena apie 127 mln. žmonių), tad jei visi sėstų už vairo – niekur nepajudėtų ar judėtų vėžlio greičiu. Didžiausias greitis magistralėse – 80 km/val., bet jos taip perpildytos, jog roplinėja 30–50 km/val. Todėl japonai labiau vertina kitas, kiek greitesnes susisiekimo priemones.
Mašinos naujos, prabangios, bet jomis naudojamasi tik įveikiant trumpus atstumus ar nardant po miestą, kuriuose nė sykio neregėjome kamščių. Taip yra todėl, kad miestų transporto keliai labai išmoningai suplanuoti. Jokių prikimštų stovėjimo aikštelių. Automobiliai statomi ant namų stogų, daugiaaukščiuose garažuose ar po žeme.
Tualetai. Dar vienas svarus Japonijos pliusas. Mes manome, jog tuštintis yra baisi gėda, nes visai neturime išviečių, o, kai tik prakalbame apie tualetus, tuoj juos darome mokamus ir ne kiekvienam prieinamus. Tekančios saulės šalyje tualetai yra kiekvienoje gatvėje ir lengvai pasiekiami. Nuorodos dažnos ir aiškios. Žengi nepažįstamu miestu ir nebijai, jog prispirs vienas ar kitas reikalas.
Tualetai nemokami, neprišnerkšti ir jų daugybė. O jei ištiko bėda ir negali nueiti, niekas nekreips dėmesio, jei gamtinius reikalus atliksi už kampo. Japonų filosofija moko, jog nusilengvinti – nėra gėdingas dalykas. Tai prigimtinė žmogaus teisė ir iš to negalima šaipytis. Tad nereikia stebėtis, kad užsienietis šlapinasi ties Prezidentūros kampu.
Saugumas. Japonijoje policijos gausu. Ji ne baudžia, bet reguliuoja ir padeda gyventi. Tvarkos sergėtojų apstu, jų akys saugo kiekvieną jam skirtą žemės lopinėlį. Jie bet kada pasirengę pagelbėti. Visuomet jautiesi saugiai ir patogiai. Kiekviename žingsnyje esi įspėjamas apie vieną ar kitą kliūtį, tos vietos ypatumus ir supažindinamas su nauja aplinka. Taigi saugumui šalyje skiriama labai daug dėmesio.
Pavyzdžiui, Jokohamos gubernijoje gyvena 9 mln. žmonių. Per 18 dienų buvo užfiksuoti tik trys nedideli nusikaltimai (sučiupti kišenvagiai). Japonai beveik neprisimena, kada nutiko avarija su tragiška baigtimi, o apie smurtinius nusikaltimus ar žmogžudystes jau seniai užmiršo…
Miestai. Šalis labai urbanizuota – trys medžiai jau parkas. Žalumos miestuose nedaug. Namukai nedidukai, siauručiai, kaip pasakose. Kiekvienam priklauso 1 m kiemo ir vieta automobiliui. Mašinos statomos labai tvarkingai ir stropiai, atsižvelgiama į kitas mašinas. Niekur neregėjau bet kaip išmėtytų transporto priemonių.
Gamta. Kalnuose, kurie užima 80 proc. šalies, yra ir didžiulių sengirių, kurių amžių sunku nuspėti. Keroja tokie medžiai galiūnai, jog ir penkiems vyrams sunku apglėbti. Ypač Igos ir Kogos provincijos tuo gali pasididžiuoti. Japonai neatsiejami nuo gamtos, visas laisvas dienas dažniausiai praleidžia gryname ore.
Mandagumas. Ši savybė jau tapo neatsiejamu šios tautos bruožu. Japonas niekada nepažvelgs tau į akis, nepriekabiaus, nerodys emocijų ir priėjęs neužšnekins. Šiaip jie labai kalbūs ir linkę bendrauti. Ypač atokesnėse vietose. Tereikia pirmam kreiptis į japoną ir jis bus tavo. Nemoka jie anglų kalbos, bet jei tik suvoks, ko nori (o tam jie gabūs!), pagelbės visomis išgalėmis.
Kolektyvizmas. Japonijoje stengiamasi niekuo iš kitų labai neišsiskirti. Individualizmas neskatinamas. Jiems tai ypač padeda dirbti ir siekti aukštumų. Japonai susitelkia į darbą, tikslo siekimą, o ne į tai, kaip atrodo. Drapanos tos pačios, mobilieji taip pat. Pastarieji visi balti, tokie dideli, atverčiami, vienodi, todėl kiekvienas stengiasi užsikabinti kokį pakabuką, kad atskirtų savąjį. Telefone – jų visas gyvenimas. Jame jie žiūri TV, klausosi radijo, bendrauja, apmoka sąskaitas, suranda reikiamą informaciją.
