Sumanymas aplankyti Grenlandiją panevėžiečiams Dariui ir Ingridai Simanavičiams kilo pernai grįžus iš nuostabiosios Islandijos. Nepakartojamą įspūdį padarius tirpstantiems ledynams, panevėžiečiai panoro traukti dar šiauriau. Šaltųjų kraštų paviliota šeima į didžiausią pasaulio salą Arkties vandenyne leidosi su abiem vaikais – šešiamečiu sūnumi ir vienuolikos metų dukra. Mažiesiems keliautojams tėvus vienus tenka išleisti tik į nardymo keliones, nes, pasak Dariaus, panėrus į jūrą laive nėra juos prižiūrinčios auklės. Vaikai didvyriškai ištvėrė kelionių maratoną: į Grenlandiją išskrido vos savaitei tepraėjus po žygio per Baltiją lydint ultratriatlonininką Vidmantą Urboną.
Į šiaurę Simanavičiai leidosi vadovaudamiesi interneto instrukcijomis, perspėjančiomis apie atšiaurų klimatą, dažną lietų ir neišvengiamai būtinas kumštines pirštines. Tačiau išlipę iš malūnsparnio rytinėje Grenlandijos dalyje įsikūrusiame vos 550 gyventojų turinčiame miestelyje panevėžiečiai taip ir neišvydo tikros šiaurietiškos žiemos. Grenlandijoje vyravo tipinis vasaros arktinis klimatas – giedras dangus, saulėta, nevėjuota, 13 laipsnių šiluma, naktį temperatūra trumpam nukrisdavo iki nulio. Kadangi per porą vasaros mėnesių – liepą ir rugpjūtį – lyja vos septynias dienas, turistams teko kęsti sausą orą.
Stebino šiukšlės
Kaip pasakojo D.Simanavičius, juos priėmęs miestelis Grenlandijos mastu ne toks jau ir mažas – visoje šalyje gyvena mažiau nei 60 tūkst. gyventojų. Kadangi 85 proc. salos dengia ledo storas ledo sluoksnis, apgyvendintos tik pakrantės.
Svečių namai juose apsistojusiems lietuviams iš pirmo žvilgsnio pasirodė labiau panašus į studentišką bendrabutį nei viešbutį.
„Mūsų gyvenimo sąlygos, palyginti su vietos gyventojų, buvo fantastiškos, nes nemažai miestelio gyventojų net neturi vandens, nors ir yra nutiestas vandentiekis.“ Dariui į akis miestelyje krito gausybė šiukšlių.
„Po Islandijos, padariusios švariausios pasaulio šalies įspūdį, pamatyti tokį vaizdą buvo tiesiog šokas“, – pasakojo Darius.
Keliautojai spėja, kad veikiausiai tokią nešvarą lemia ne tik pačių Grenlandijos gyventojų šiaurietiškas lėtumas. Kadangi žiemą būna didžiulės audros ir vėjas, žema temperatūra, žmonės nebepajėgūs tvarkytis ir šiukšles meta tiesiog po kojomis.
„Be to, pusė metų ten trunka poliarinė naktis ir tamsoje švarintis jiems turbūt nėra patogu, o vasarą gal jau ir pritingi“, – svarstė D.Simanavičius. Be to, pats šiukšlių išgabenimas iš salos sudėtingas – tą galima padaryti tik laivais arba oro keliu. Kelias gatves teturinčiame miestelyje šiukšlių dėžių irgi nematyti.
Santūrūs net įsimylėjėliai
Grenlandijos gyventojų būstai – nedidukai nameliai šiaurietiškame kraštovaizdyje išsiskiria ypač ryškiomis spalvomis. Dėl žiemą siaučiančių pūgų, gausybės sniego ir pavasarį einančio pašalo namukai pastatyti ant kone dviejų metrų aukščio pastolių. Žemės visiškai neturinčių, tik akmenis, žmonių pragyvenimo šaltinis – medžioklė ir žvejyba. Anot Simanavičių, vietiniai atrodo smalsūs ir norintys draugauti su atvykėliais, tačiau, kaip būdinga šiauriečiams, be galo santūrūs. Panevėžiečiai turėjo progą miestelio evangelikų liuteronų bažnyčioje stebėti grenlandų vestuves.
Tikėjusiesiems išvysti kažką unikalaus teko nusivilti – jaunoji vilkėjo tradicinę baltą suknelę, iš bažnyčios išėjusius jaunavedžius svečiai apibėrė ryžiais. Tačiau grenlandiškas kuklumas negalėjo likti nepastebėtas – jaunieji neišdrįso ne tik vienas kito apkabinti, bet ir rankomis susikibti.
Dėl savo lakoniškos, konkrečios kalbos Dariui jie priminė nuotykių knygose vaizduojamus mažakalbius indėnus. Tiesa, į Grenlandiją traukiantys turistai iš anksto turėtų pasidomėti vietinių subtilybėmis. Vietos gyventojai save vadina inuitais. Nors Grenlandija jų kalba – Eskimų žemė, tačiau eskimo vardas laikomas niekinamu, nes reiškia tą, kuris valgo žalią mėsą.
Vietoje žemėlapio – karabinas
Kelionė į Grenlandiją labai skyrėsi nuo apsilankymo taip pat šiaurietiškoje Islandijoje.
„Islandijoje kraštovaizdis keitėsi stulbinamai greitai, o Grenlandija labai statiška. Ši šalis atrodo tarsi nutapyta, lyg iš Rericho paveikslų – be jokio judesio. Kas ieško ramybės, turėtų važiuoti tik į Grenlandiją“, – mano I.Simanavičienė.
Kad vandenynų apsuptoje šalyje civilizacijos geriau nė neieškoti, panevėžiečiai įsitikino užsukę į kelionių organizatoriaus būstinę. Žemėlapio, kad galėtų kopti į kalnus, paprašiusiems keliautojams buvo užkabintas ant peties karabinas ir į kišenę supilta 12 šovinių.
„Iš pradžių manėme, kad čia specialiai turistams pritraukti skirtas triukas. Bet paskui pamatėme, kad visi vietiniai iš miestelio be ginklo neišeina. Į kalnus žvejoti išsiruošę žvejai ant vieno peties nešasi meškerę, ant kito – šautuvą“, – pasakojo sutuoktiniai. Tokio atsargumo verčia imtis klaidžiojančios baltosios meškos ir avijaučiai. Darius juokiasi: kažin kuo būtų baigęsis jų susitikimas su Grenlandijos gyvūnija – išduodamas šautuvą kelionių organizatorius nė nepasidomėjo, ar atvykėliai turi bent žalią supratimą, kaip naudotis ginklu.
Ingrida Simanavičienė, skrisdama į Grenlandiją buvo įsitikinusi, kad pasakojimai apie baltąsias meškas tėra mitas, tačiau tokios mintys išsisklaidė jau pirmą viešnagės dieną miestelyje išvydus padžiautą, dar varvantį ką tik nudirtą kailį. Buvo galima išvysti ir primityviai džiovinamus avijaučių kailius. Nė 600 gyventojų neturinčiame miestelyje veikia ir policija, ir ligoninė, ir pradinė mokykla. Tačiau vienintelėje parduotuvėje apsipirkti galima tik darbo dienomis nuo 9 iki 17 val., turizmo agentūros durys atvertos vos pusė dienos.
Užtenka pradinio mokslo
Norintiesiems ištrūkti iš gana skurdžios aplinkos nuo šeimos tenka atsiskirti dar vaikystėje – baigusieji pradinę mokyklą, jei trokšta siekti mokslo, turi palikti gimtąjį miestelį. Tačiau dauguma tenykščių gyventojų ypač prisirišę prie šeimos ir apsiriboja menku išsilavinimu, pasitenkina žvejo ar medžiotojo statusu.
Siekiantiesiems aukštojo išsilavinimo sudarytos sąlygos studijuoti Danijos universitetuose. Danijai Grenlandijos valdžia dėkinga už ekonominę paramą, nors patriotiškai nusiteikę šiauriečiai neslepia norų atsiskirti nuo Danijos ir tapti nepriklausomais. Panevėžiečiai pastebėjo, kad jų aplankytame miestelyje itin gausios šeimos – paprastai penki ar šeši vaikai.
Per miestelį besidriekiančias akmenuotos gatvės išvažiuojamos tik keturračiais – tokiais naudojasi policija ir didžioji dalis gyventojų ir džipais. Tačiau populiariausia transporto priemonė – šunų kinkiniai. Kiekvienas kiemas turi bent po 20 keturkojų. Tačiau prie inuitų būstų pririšta vos keletas šunų – visi kiti ant ilgų grandinių savo šeimininkų laukia išrikiuoti aplink visą miestelį šalia vandens, kad pasiektų atsigerti. Šeimininkai pas savo augintinius užsuka atėjus laikui šerti ar prireikus sėstis į roges. Šunys, anot Simanavičių, labai draugiški, tačiau tarpusavyje dėl vietos kinkinyje gali įnirtingai kautis. Darius girdėjo pasakojant, kad šunų kinkiniai, atsiradus ledo properšoms, šoka į ledinį vandenį ir neskęstančias medines roges su jose sėdinčiaisiais traukia vandeniu.
Per kalnus vedė nuojauta
Apie Grenlandijos stingdančią ramybę byloja Simanavičių sutiktas pakrante plaukęs vokietis – per 29 dienas jis neišvydo nė vieno žmogaus, tačiau net septynis kartus matė avijaučius.
Į Šiaurę keliavę turistai sniego surado kalnuose – vaikai aptikę jo lopinius smagiai čiuoždavo žemyn.
Kalnai buvo pagrindinis panevėžiečių tikslas. Kadangi konkretaus žemėlapio turistai negavo, teko pasikliauti savo nuojauta. Grenlandijos kalnai keliautojams – tikra mįslė: juose nerasi išvažiuojamų kelių, netgi nėra nė menkiausio takelio. Pirmą kelionės dieną išsiruošę paklaidžioti Simanavičiai vos nenugarmėjo tiesiai į ežerą – sumanę į nusileisti stačiu kalno šlaitu tik belipdami žemyn išvydo, kad apačioje tyvuliuoja vanduo. Į svečių namus šeima sugrįžo paryčiui – 4.30 val. Lietuvos laiku. „Mus išgelbėjo, kad tokiu laiku dar nebuvo sutemę“, – pripažino Darius. Tačiau nuovargį kompensavo pamatyta nuostabi Šiaurės pašvaistė.
Grenlandijoje teko pasijusti tarsi mėnulyje. Leidęsi valtimi į kelionę fiordu išlipę į krantą Simanavičiai išvydo kone trijų metrų ilgio banginio griaučius, tik ką praėjusio avijaučio pėdsakus ir – jokios gyvybės.
„Dairaisi po tokias platybes ir jautiesi tarsi svetimkūnis nuostabiame kraštovaizdyje, bijai sumindyti, kad nepaliktum kažko savo“, – kalbėjo Ingrida.
Vieną dieną į kalnus kopdama šeima stebėjosi matydama ties fiordu besibūriuojančius gyventojus, zujančius vaikus. Grįžę į miestelį sužinojo, kad tuomet buvo nušauti net aštuoni banginiai.
Simanavičiai džiaugęsi pusiau laukiniame krašte išvydę į fiordą atklydusį vieną didžiausių pasaulyje kuprotąjį banginį.
Pokštą Grenlandija keliautojams iškrėtė gerokai pamurkdžiusi iš kalnų tekančiuose negiliuose upeliukuose. Nežinomu keliu į miestelį pasukusiems turistams neliko nieko kito, kaip bristi per vieną paskui kitą bėgančias upes.
