Ekpediciją į lietuviams mažai žinomą Mongoliją organizavo vilniečio Gintauto Babravičiaus vadovaujamas „Klajūnų klubas“. Audrius pasakoja pats buvęs vienas iš ekspedicijos entuziastų.
Jo rengiamame bekelės filmų festivalyje kartą dalyvavo rusas, pristatęs filmą apie Mongoliją. „Tada Babravičius ir prasitarė, kad tą šalį reikėtų pamatyti. Iškart pasakiau, kad nebandytų manęs nepaimti, o sutikęs jį kaskart raginau organizuotis“, – pasakoja A.Sutkus.
10 ekspedicijos narių trimis visureigiais į Mongoliją išvyko liepos pabaigoje turėdami tikslą sukurti bent tris dokumentinius filmus apie šią mažai tyrinėtą unikalios gamtos šalį, jos gyventojus. Ekspedicijos dalyviai – keliautojai, televizijos grupė, fotografai bei žurnalistai – gali drąsiai sakyti buvę pirmieji, iš arti pamatę Mongoliją.
„Žinoma, yra Lietuvoje žmonių, buvusių Mongolijoje, tačiau jie važiavo tik pagrindiniais keliais, o išmaišę Gobio dykumą ir važiavę upių vagomis tikrai esame tik mes“, – sako A.Sutkus. Jų nufilmuotus unikalius kadrus metų pabaigoje pamatys LTV žiūrovai.
„Kelionė tikrai varginanti. Maniau, kad nemažai jau esu manęs, galva pramušta ekstremaliomis kelionėmis, bet kol kas norisi tik ilsėtis, – prisipažįsta ekstremalas. – Nuvažiavome 15885 kilometrus per 35 dienas“.
Ekspedicijos dalyviai sako buvę pasirengę visiems galimiems išbandymams kelyje, vežėsi automobilines gerves, paklotus po ratais. „Būtume išsikapstę iš bet kokios situacijos, tai tik laiko klausimas, vietinių pagalbos nereikėjo, – nesureikšmina A.Sutkus. – Tikrai nenorėčiau sakyti, kad leidomės į gyvybei pavojingą kelionę.“
Šalis be kelių
Penkias savaites kelionėje praleidęs A.Sutkus pasakoja negalėjęs įsivaizduoti, kad šiandieniniame pasaulyje dar yra valstybių, neturinčių kelių. „Geriausi Mongolijos keliai dešimt ar penkiolika kartų baisesni už prasčiausius Lietuvos žvyrkelius, – apibūdino keliautojas. – Orientuotis pagal žemėlapius beveik neįmanoma, nes jie labai netikslūs. Stengėmės atrasti kokią nors kelių sistemą, bet suprasti pavyko nebent tiek, kad jei upė pakilusi, važiuojama aukščiau, o jei upė išdžiūvusi – eismas vyksta jos vaga.“
Į prarają vedantis arba į daugybę mažų keliukų išsišakojantis kelias – Mongolijoje įprastas reiškinys. Asfaltą galima pamatyti nebent sostinėje Ulan Batore ir kokį šimtą kilometrų iki jo.
Danga tokio baisumo, kad mums įprasto asfalto nė iš tolo neprimena. Tokiomis sąlygomis keliaujančius ekstremalus gelbėjo labai tiksli navigacijos sistema. Navigatoriumi ekspedicijoje dirbęs A.Sutkus pasakoja, kad be navigacijos leistis į tokią kelionę būtų buvusi avantiūra.
Elektros nėra
Kelionė antra pagal dydį pasaulyje Gobio dykuma paliko su niekuo nepalyginamus įspūdžius. „Įsivaizduokite – kokius 500 kilometrų važiuoji stepe, nei kelių, nei augmenijos nėra, – įspūdžius pasakojo keliautojas. – Retkarčiais privažiuoji jurtą, pamatai kupranugarių bandą. Pasirodo, visi kupranugariai kažkam priklauso, ant kiekvieno jų pasturgalio yra ženklas. Kokiu būdu juos suranda šeimininkai, išsiaiškinti nepavyko“.
Supratę, kad patiems susikalbėti su vietiniais gyventojais nepavyks, lietuviai iškart susirado vertėją – jauną vaikinuką, labai prastai kalbantį angliškai ir rusiškai. Mongolija – visiškai neelektrifikuota šalis, elektra yra nebent didžiuosiuose miestuose.
Prie prabangesnių jurtų galima pamatyti elektros generatorių. „Pagal valstybinę programą prie jurtų pastatytos saulės baterijos, jurtos viduje žybsi mažytė lemputė ir stovi mažiausias, kokį tik galima įsivaizduoti, televizorius. Nepavyko pastebėti, kad jie ką nors per tą televizorių matytų, – pasakojo A.Sutkus – Laikraštį pamatyti taip pat pavyko tik mieste.“
Ne mažiau egzotiškai pasirodė ir ranka sukamos kuro kolonėlės degalinėse. „Trys pasukimai – litras, – apibūdino Audrius. – Mongolijoje kažkodėl populiaresnis benzinas, dyzelino rasti sunkiau, todėl vežėmės atsargines statines“.
Sovietiniai zilai, „gazelkos“ lietuviškai akiai taip pat jau atrodo egzotiškai, o Mongolijoje dauguma automobilių būtent tokie. Mazdą ar tojotą gali pamatyti nebent didesniuosiuose miestuose.
Nesuprantami kontrastai
Ekspedicijos įspūdžiais tebegyvenantis panevėžietis Mongoliją apibūdina kaip didžiulių kontrastų šalį: nuostabi, žmogaus nepaliesta gamta ir visiškas civilizacijos nebuvimas. Visos šalies gamta primena nacionalinius parkus. O tenykščiuose nacionaliniuose parkuose gamta dar gražesnė ir labiau saugoma.
Daugumą naktų ekspedicijos dalyviams teko praleisti stepėje palapinėse. Teko įprasti, kad naktį užėjusi ožių banda ištrypia visą stovyklavietę. Nors mašinų stepėse besiganantys gyvuliai nemato dažnai, neatrodė, kad labai jų bijotų – į šalį šoka nebent privažiavus labai arti.
Stepių gyventojai– visi piemenys, esant 45 laipsniams karščio avi auliniais batais, dėvi tautinius chalatus ir ...labai nešvarūs. Audrius pasakoja susidaręs įspūdį, kad jie prausiasi labai retai.
Žinant, kad gėlo vandens stepėje galima rasti ne tankiau kaip kas 100 kilometrų, toks įspūdis atrodo teisingas. Stepėje privažiavę šulinį lietuviai rasdavo jį uždarytą ir užkrautą akmenimis.
„Šalia šulinio – vandens pripiltas lovys, į kurį gyvuliai teršia. Vanduo smirdi, bet neturėdamas išeities prausiesi juo, o gerai išvirintą ir gėrėme. Pamačius vietinius gyventojus, kad jie dar gyvi, geri ir tokį vandenį, apie dizenteriją tada negalvoji. O šiaip gėlą vandenį pirkome miestų parduotuvėse“, – prisimena A.Sutkus.
Stepių gyventojų šeimos didelės, aplink jurtas bėgioja būriai vaikų, jurtoje gyvena kelios mongolų kartos. Medžiai stepėse neauga, todėl jurtos šildomos gyvulių išmatomis.
Išbandymas skrandžiui
A.Sutkus sako, kad tokia kelionė – ne tik reikalaujanti fizinės ištvermės, bet ir ekstremalus išbandymas skrandžiui. Virškinimą reguliuojančių tablečių prireikė visiems ekspedicijos dalyviams. Nesužavėjo nei iš rauginto ožkos pieno gaminamas uranas, nei kumysas.
„Mėsa panaši į nevalgomą ir dar dvokia ožiu, – mongoliška virtuve nesusižavėjo panevėžietis. – Valgai dėl to, kad nori mėsos, bet kvapai man buvo nepriimtini, net konservų dėžutę atidarius dvokia lajumi.“ Europiečiams priimtino skonio pasirodė nebent vietinė degtinė, gaminama iš grūdinių kultūrų.
Sunkiai suvokiama atrodė ir tvarka sovietinius bendrabučius primenančiuose viešbučiuose. „Jei viešbutis skelbia esantis „World Hotel“ (pasaulio viešbutis), jame duoda šlepetes, šampūno, muilo ir rankšluostį, bet viešbutyje visai nėra vandens“, – mongoliškos tvarkos panevėžietis sako nepajėgęs perprasti.
