Flaminijaus kelias priminė kalvotas gimtinės vietas su šiaudų kaugėmis ir siaurais asfaltuotais keliukais. Jie apytuščiai pirmadienio pusiaudienį. Prieš pat Romos miesto ženklą - kempingas "Flaminio village", kuriame pasistačius palapinę ir nusipirkus kelioms dienoms vadinamąjį metrobuso bilietą Romos visuomeniniam transportui galima nusiteikti ramiam Amžinojo miesto ant septynių kalvų pažinimui.
Ir vaikščioti kaip tam katinui kur nori, kada nori ir kiek nori, o grįžus po dvylikos valandų pasivaikščiojimų džiaugtis visais "Flaminio village" teikiamais patogumais: duše ir tualete nuolat skambančia klasikine muzika, čia pat trykštančiais fontanais ir žydinčiomis gėlėmis bei čiulbančiais paukščiais, kuriuos kas dešimt minučių perrėkia virš galvos skrendantys lėktuvai.
Žinoma, ir futbolo, antros italų religijos, aistruoliais, kurie už kempingo tvoros sutemus kasvakar rengdavo karštas varžybas. Apie įvarčius pranešdavo sapnus vis nutraukiantys šūksniai. Beje, po vakarienės indus čia dažniau plauna vyrai, o ne moterys.
Įspūdingi šeši bučiniai
Roma daug tikresnė ir artimesnė, kai į ją žvelgi ne pro penkių žvaigždučių viešbučio, bet pro autobuso ar tramvajaus langus kartu su Romos gyventojais, skubančiais į darbus, grįžtančiais po jų ar paprasčiausiai vykstančius savais reikalais. Iš kempingo stotelės autobusu nuvykdavome iki Mančini aikštės, iš ten - į tramvajų, ir po pusvalandžio išnirdavo Tautos aikštės obeliskas.
Čia pat Borgezės rūmai ir visa Roma, kiek tik jos šiandien yra. Po ją galima kursuoti kojomis ar metro. Transporto priemonėse kai kurių tamsiaodžių bendrakeleivių mimika nieko gero nežada. Jie įdėmiai tyrinėja kiekvieną įlipusį svetimšalį. Reikia būti budriems kaip gladiatoriams, jeigu nenorite atsisveikinti su dokumentų prikimšta odine knygele ir pinigine. Apie tai pranešė patys romiečiai. Tik įlipus į tramvajų sėdintys vyrai pirštu parodė į piniginę, kuri pūpsojo, kaip visada keliaujant, kelnių kišenėje. "Taip negalima, paslėpkite", - draugiškai palingavo galva. Paslėpėme. Ir nuo tos akimirkos paisėme visų perspėjimų: nuolat tikrinome užtrauktukus, o kuprines tramvajuose ir metro laikėme apglėbę kaip mažus vaikus.
Taip čia keliauja dauguma turistų. Pasiteisino: Romoje mūsų neapvogė ir net padirbtų pinigų neįkišo! Nors jau buvome susitaikę su galimais nuostoliais. Šiame mieste daug profesionalių vagių. Kaip ir benamių, gyvenančių Tibro pakrantėje. Rytais jie tingiai rąžosi, išlindę iš paupy ant žemės sumestų gultų. Kiti sėdi ant sulankstomųjų kėdžių ir pučia dūmą prieš patraukdami į miestą - savo medžioklę. Visi gyvena taip, kaip patinka. O kai autobuse priešais sėdintys pusamžis vyras ir moteris, emocingai šnekučiuodamiesi apie sekmadienį, salotas ir kitus malonumus, berods, šešis kartus pasibučiavo, teko dar kartą įsitikinti: Romoje jausmams visos vietos tinka. Ir amžius.
Policininkai geriau už imperatorius
Šią vasarą Romą išgarsino turistai. Vienas lietuvis su bendrais jau sėdi Italijos kalėjime, nes atsuktuvu subraižė žymųjį Bakačo fontaną Ispanijos aikštėje. Neseniai girtas kolumbietis automobiliu nuvažiavo tos pačios Ispanijos aikštės laiptais. Turėjo būti geras ralistas... Nes ant laiptų visokiomis pozomis sėdi tiek žmonių, kad išvengti nelaimės galėjo nebent Enzo Ferrari.
Labai gražiai paveikslėliuose vaizduojami Ispanijos laiptai iš tikrųjų nėra tokie išraiškingi. Ir gėlių birželį čia nebuvo. Tiesiog šurmulys, daug visomis kalbomis kalbančių turistų, gladiatorių, arklių vežimų ir policininkų. Romos policininkai patys atidžiausi, kiek yra tekę patirti. Kas antras primena drąsųjį komisarą Katani. Pasiteiravęs gatvės ar muziejaus pajusi švelnią ranką ant peties, jausmingą žvilgsnį ir - išsamų itališką paaiškinimą. Bet tik tuo atveju, jei penkių metrų spinduliu aplink tave nėra vyro ar pusbrolio. Išvydęs artėjant Baltijos šalių atstovą "katanis" staigiai patraukia ranką ir tampa nebyliu pareigūnu.
Vaikščiodamas klasikinės Italijos laiptais ir grindiniais, apžiūrinėdamas meno šedevrus bažnyčiose bei žmones prisikaupi tiek informacijos ir spalvų, kad imi nebesuprasti: kam reikėjo sukurti tiek daug?
Klasikinė Italija pilna visko. Ir netgi kažkurios Afrikos genties atstovų. Jie pardavinėja moteriškus rankinukus, pasidėję ant grindinio. Kur? Romos gatvėse ir aikštėse. Kai nudelbusiai akis į grindinį siūlo, sumosikuoju rankomis ir neriu į minią. Kartais jie tiesiog užkabina ant peties rankinę ar užneria ant rankos apyrankę. Drovesnėms turistėms telieka susimokėti. Aš savo teisę būti neapsipirkusiai išmokau ginti dar tuomet, kai Lietuvoje keitėsi pinigai. Ir į Trevio fontaną pirmą dieną monetos nemetu: o gal man nepatiks Roma ir čia nenorėsiu sugrįžti.
Legenda sako, kad tie, kas per petį įmeta monetą į Trevio fontaną, būtinai čia sugrįžta. Nuo Trevio visai netoli iki Panteono - autentiško, gerai išsilaikiusio romėnų statinio. Tiesiai po didingomis jo kolonomis guli apsikabinę džinsuoti jaunuoliai. Bučiuojasi taip aistringai, tarsi ką tik būtų paskelbtas dar vienas karas Cezariui ir po valandos tektų į jį išjoti. Šalia snaudžia didelis šuo. Ramus, patenkintas. O Panteone ilsisi Rafaelis su sužadėtine Maria Bibiena, Italijos karaliai Viktoras Emanuelis II, Umbertas I ir Margarita.
Žvelgiu į patį aukščiausią skliautą, kurio viršuje - didelė skylė ir dangus. Sako, kad tikinčiųjų maldos eina tiesiai į dangų ir taip sustiprina Panteono maldų galią. Bet melstis ir tylėti kažkodėl labiausiai norisi Navonos aikštėje. Čia stovėjo Domiciano cirkas. Kas buvo Romos cirkai, geriau nepriminti. Žmonės ir žvėrys, kraujas ir smėlis, iškelti ir nuleisti žiūrovų nykščiai, reiškiantys mirtį ar gyvenimą. Čia dvylikametė Agota buvo išprievartauta ir nužudyta viešnamyje tik todėl, kad buvo krikščionė. Šiandien aikštėje daug menininkų ir jų darbų. Ir kaip itališkas prieskonis skamba "O, sole mio", kurią dainuoja berniukas. Reikia neužmiršti apsidairyti po to, kai į jo instrumento dėklą įmeti monetą. Ir nepasigauti "uodegos", mačiusios, kur įsikišai piniginę.
Apsinuoginti galima tik skulptūroms
Kaip atrodė tikroji senovės Roma, geriausia galima išvysti Šv. Klemenso katedros požemiuose. Čia išlikę autentiškos Romos gatvės, šventyklų fragmentai, čiurlena netgi vanduo, taip pat tekėjęs prieš kelis tūkstantmečius, kaip ir šią vasarą. Katedroje palaidotas trečiasis popiežius po Šv. Petro - Šv. Klemensas, kurį imperatorius Trajanas pasmerkė tremčiai Kryme, o ten pagonys prirakino prie inkaro ir nuleido į jūrą.
Angelai Klemensui pastatė jūroje paminklą, o krikščionis Kirilas jo palaikus IX a. parvežė į Romą. Šv. Kirilas palaidotas taip pat šioje katedroje. Gera stebėti ramiai plevenančias žvakučių liepsnas prie abiejų šventųjų relikvijų ir minutėlei susilieti su tyla. Ir nereikia kreipti dėmesio, kai išeinant (taip pat kaip ir įeinant) prie katedros duris užtvers gracinga putlia krūtine italė, reikalaujanti į jos krepšį įdėti pinigų. Galite nedėti. Čia įėjimas laisvas.
Šv. Jono bazilikoje Laterane tokios saviveiklos nėra. Ji priklauso Vatikanui. Budinti policininkė nebent žvilgsniu pamatuos bridžių ilgį. Jei kelius dengia - įleis, o jei ne - teks eiti ieškoti ilgesnių kelnių. Katedroje yra daug krikščionybės relikvijų, tarp kurių laiptai, parvežti imperatoriaus motinos Šv. Elenos iš Jeruzalės. Jais Kristus lipo pas Pontijų Pilotą. O Šv. Petro bazilikoje pamatysite grandines, kuriomis Petras buvo surakintas, kai sėdėjo Jeruzalės kalėjime.
Atrodo, kad visos Romos gatvės subėga į Koliziejų. Išvaikščiojus Palatino kalvą ir forumų griuvėsius, nusileidus nuo Kapitolojaus ir pasiekus Koliziejų teks pastovėti pusvalandį eilėje. Gerai, kad Koliziejuje eksponuojamas graikų menas - paroda "Psichė ir Erosas", kurioje nuogo žmogaus kūno daugiau nei istorijos. Kitaip liktų tik baugių griuvėsių ir nuojautos, kad čia pat šmirinėja tūkstančiai kačių, įspūdis. Beje, apie kates. Romos senamiestyje jų labai daug. Todėl prieš kelerius metus savivaldybė priėmė sprendimą, ginantį kates. Neskriauskite jų, nes gali tekti susimokėti baudą ar net stoti prieš teismą.
Prie Koliziejaus yra labai smagi vieta - kalva, ant kurios atsisėdęs gali užkąsti ir pailsėti. Tik nenumeskite labai toli rankinės. Aplink vaikštinėjo vyriškis, rankoje laikantis turisto vadovą. Atrodė, kad jį "rado" dar praėjusį turistinį sezoną kartu su išsiblaškiusios damos rankine. Dabar dairėsi įdomesnio dizaino grobio.
Trečią dieną Romoje viskas daug aiškiau. Nereikia pernelyg jautriai reaguoti - Romos vagys labai gerai pajunta, kas įtaria apie jų ketinimus, ir į tokio turisto turtą net paprašyti nekibtų. Svarbu laiku ir vietoje mesti atšiaurų žvilgsnį.
Vatikanas: šv. Petro palikimas
Anksti rytą, Tibro pakrante sekdami paskui katalikų kunigą, atėjome į Vatikaną. "Buon giorno, padre!" - kelią susikaupusiam kumptelėjusiam dvasiškiui užtvėrė juodaodis vyras, išlindęs iš tarpuvartės, kurioje mojavo ir šaukė "buon giorno" gerai nusiteikę jo draugai. Jis atstatė apžėlusią koją ir ištiesė ranką. Ganytojas į ją įdėjo monetų.
Vatikanas - mažiausia pasaulio valstybė. Ir turbūt stipriausia savo dvasia. Net nesvajojome išvysti popiežiaus. Bet buvo trečiadienis, o būtent šią savaitės dieną Šventasis Tėvas aikštėje laimina susirinkusius viso pasaulio tikinčiuosius. Laukėme kartu su jais. Sėdėjau tarp Maltos ir italų delegacijos. "Vogliamo, papa!" - šaukė vieni. "Viva, papa, viva, papa!" - kiti. Buvo tiek euforijos ir džiaugsmo, kad net susigėdau dėl savo pernelyg santūrios tikėjimo išraiškos. Šalia sėdinti italė visą valandą įnirtingai vėdinosi vėduokle, tad jaučiausi kaip turėdama kondicionierių.
Aikštėje buvo Naujosios Zelandijos, Afrikos delegacijos, žinoma, Amerikos ir Europos šalių. Kaip tik tuo metu kažkoks drąsuolis užšoko ant popiežiaus Benedikto XVI automobilio ir buvo sulaikytas apsaugininkų. Po liturgijos ir palaiminimo laukė dar vienas įdomus susitikimas: dvi valandas stovėjome eilėje į Vatikano muziejus ir kalbėjomės su popiežiaus kaimyne. Ji pasakojo, kad ir ją, ir jos vaikus krikštijo Benediktas XVI, jis suteikė jai santuokos sakramentą, o su tėveliu kartu mokėsi aukštojoje mokykloje. Ir štai rytoj jie visi būsią priimti pas popiežių.
Dvi valandos pralėkė kaip penkios minutės. O Vatikano muziejų paveikslai su skulptūromis, paveikslais ir Siksto koplyčia, kurioje ketverius metus palubėje iškabojo Mikelandželas, kol nutapė "Pasaulio sukūrimą" bei kitas biblines istorijas, atrodė lyg didžiausia dovana. Kaip ir tai, kad kitą dieną į Romą žvelgėme nuo Šv. Petro bazilikos kupolo viršaus. Į jį vedė siauri laiptai, kuriuose dviem žmonėms išsitekti neįmanoma.
Žvelgiau į jaunas amerikietes, keliskart platesnes už mane, kopiančias siaurais laiptais. Gailėjausi jų dėl greito maisto įtakos figūrai ir per ilgai nesibaigiančių laiptų. Ypač toje dalyje, kur turi lipti pasviręs į šoną, nes tarsi prispaudžia kupolo lankas. Lengviau atsidusau, kai jos ten neįstrigo. Nusileidus bazilikoje buvo aukojamos Mišios prie šv. Petro kapo. Vėliau apžiūrėjome požemius. Prie popiežiaus Jono Pauliaus II kapo stovėjo minia žmonių. Jo kapas čia vienas kukliausių.
Tą dieną būtų buvę per drąsu dar ko nors norėti. Teliko ramiai nukeliauti Angelų tiltu į Romą ir klaidžioti jos gatvėmis šiaip sau. Gurkšnojant kapučiną stebėti mosikuojančias pirkinių krepšiais Condotti gatvės pasiturinčias praeives, susimaišančias su berankiais ir bekojais išmaldų prašytojais. Žvelgti į nuorūkas, primėtytas ant istorinio grindinio, kurio kiekvienas centimetras - kultūros paveldas, bei šiukšlių maišus, sukrautus Cezario nužudymo vietoje Piazza del Biscione ar kitur.
Ir subjektyviai nutarti: Romą turbūt išgelbėjo ne žąsys, o žvejys Petras iš Galilėjos. Be Vatikano ji būtų sunki kaip forumų akmenys, ir pilna istorijos atplaišų kaip sala po žemės drebėjimo.
Prieš išvažiuojant įmečiau į Trevio fontaną lietuvišką centą. Per petį.
