„Baidarės – pati puikiausia pramoga savaitgaliui“, – įsitikinusi Panevėžio apskrities turizmo informacijos centro (TIC) darbuotoja Vilma Piginaitė. Pasak jos, panevėžiečiai dažniausiai baidarėmis leidžiasi jau seniai išbandytu ir gerai žinomą maršrutą Šventosios upe pro Niūronis Anykščiuose iki pat Dusetų. Tačiau sparčiai daugėjant vandens turizmo mėgėjų, centras suskato ieškoti naujovių. Turistai jau susidomėjo tik balandį pristatytais maršrutais Lietuvos ir Latvijos pasienyje Nemunėlio upe. Be pasižvalgymo į vaizdingas upės pakrantes, keliautojams siūlomos ir gido paslaugos su „raganų“ vakariene, velniškomis vaišėmis dvaruose ar biržietiško alaus degustacija.
Pasak V.Piginaitės, į TIC kreipiasi dažniausiai jau žinantieji, kokių maršrutų nori. „Šventoji – rami upė ir tikrai nepavojinga netgi nemokantiesiems plaukti“, – panevėžiečių populiariausią pasirinkimą pateisino centro darbuotoja. Tačiau, anot jos, daugėja klientų, nebepasitenkinančių Lietuvos pakrantėmis – išmaišę šalies upes patyrę turistai jau prašo baidarių maršrutų užsienyje.
Nevėžis išgąsdina
V.Piginaitė įsitikinusi: jei Nevėžis būtų išvalytas, populiarumu jis galėtų varžytis su Šventąją.
„Plaukti Krekenavos regioniniu parko teritorija tekančia upe bando tik fanatikai. Šiuo maršrutu klientai domisi gana dažnai, bet kai nupasakojame, kokia upė, kad kas keli metrai gali tekti lipti valyti šiukšlių sankaupų, susidomėjimas atslūgsta“, – pažymėjo V.Piginaitė. Todėl, užuot dairęsi po gimtuosius kraštus, panevėžiečiai su baidarėmis suka į Aukštaitijos nacionalinį parką.
Anot TIC atstovės, baidarių sezonas jau trunka kone ištisus metus – pirmieji turistai upėse pasirodo dar balandį, paskutinieji iš vandens lipa vėlyvą rudenį. Dažniausiai renkamasi 1-2 dienų keliones upėmis, nuomojant baidares už dieną tenka pakloti 50-60 litų. Tačiau net ir storos piniginės negarantuoja greitos pramogos. TIC užsisakyti kelionę baidarėmis, pasak V.Piginaitės, reikėtų bent prieš keletą savaičių.
Užkimšo upę
Panevėžiui negalint pasigirti švariais ir plaukimui tinkamais vandens telkiniais, baidares čia nuomoja vos keli verslininkai. Tiltagaliuose įsikūręs Gintaras Taujanskas tokiems pramogautojams begali pasiūlyti baidares tik darbo dienomis – savaitgaliai užsakyti jau nuo sausio.
Jau 16 metų baidares nuomojantis ir maršrutus Lietuvos upėmis sudarantis vyriškis pamena, kad pradėjus verslą per dieną vienoje labiausiai baidarininkų pamėgtoje Lakajos upėje buvo galima išvysti mažiau nei dvi dešimtis baidarių, prieš 5-6 metų jau plaukdavo 40-50.
„Pernai girtas irkluotojas užskersavo upėje baidarę – vos per valandą susikimšo vienoje vietoje 182 baidarės“, – sparčiai augantį populiarumą pastebėjo G.Taujanskas.
Anot jo, tokiomis sangrūdomis Aukštaitijos upėse – Lakajoje, Šventojoje, Molėtų ežeryne nereikia stebėtis – čia susirenka baidarininkai iš Švenčionėlių, Molėtų, Vilniaus, Kauno. Pastarųjų miestų turistai sudaro ir didžiausią G.Taujansko klientų dalį. Ypač dažnai savaitgalio pasiplaukiojimą baidarėmis savo darbuotojams išperka įmonės.
Nežinia kodėl, tačiau panevėžiečiai į baidarininkų gretas aktyviau įsiliejo vos prieš penketą metų.
Svarbiausia – švara
Iki šiol baidarininkams siūlęs grožėtis vaizdingomis Molėtų, Anykščių, kitų šalies vietovių upių pakrantėmis, šiais metais G.Taujanskas tikina atsigręžęs į turistų, jo nuomone, nepelnytai pamirštą Lėvenį. Plaukiant nuo Paliūniškio pro Tiltagalius, Paulianką, Noriūnus galima ne tik atsipalaiduoti žvalgantis į pakrantes, bet ir aplankyti nemažai istorinių, netgi – mistinių – vietovių: dvarininkų Komarų tėvoniją Pauliankoje, Noriūnuose – vienuolyną.
Nors kiekviena upė yra savaip įdomi, tačiau Lėvuo turi išskirtinių privalumų – juo dar mažai praplaukia baidarininkų, todėl upė kol kas neprimena magistralės, kaip populiariosios Ūla ar Žeimena.
Be to, Lėvens pakrantės gerokai švaresnės nei didžiųjų šalies upių. Būtent nakvynei pritaikytų aikštelių švara, G.Taujansko nuomone, lemia net 50 proc. kelionės baidare sėkmės.
„Jei turistas randa nuostabią, sutvarkytą aikštelę, pasimiršta ir šiokie tokie nesklandumai plaukiant“, – įsitikinęs nuomotojas. Vyriškiui tik juoką kelia girininkijų deklaruojamas rūpinimasis miško aikštelėmis. Jis pats iš stovyklaviečių, esančių jo maršrutuose, kas savaitgalį išveža 8-10 šimtalitrių šiukšlių maišų. „Girininkijos turbūt įsivaizduoja, kad ten niekas nenakvoja – atvažiuoja kartą per mėnesį, pamato, kad švaru, ir – joms gerai“, – stebėjosi pašnekovas.
Mada praeis
Dar 30 proc. kelionės sėkmės, kaip tikina G.Taujanskas, lemia pakrančių vaizdai, o 20 proc. – kompanija. Vyriškis neslepia: į sutartą vietą atplaukusius baidarininkus tenka kone išnešti į krantą – besimėgaudami gražiomis vietovėmis, vandens teškenimu ir ramybe turistai upėje ryžtasi ir burnelę kitą išlenkti.
G.Taujanskas įsitikinęs: sėstis į baidarę nepavojinga netgi vaikui.
„Nėra visiškai jokio pavojaus. Savo klientams netgi sakau: jei laikydamiesi taisyklių vis dėlto sugebėsite apversti baidarę, leisiu nemokamai plaukti“, – nepatyrusiuosius ramina pašnekovas. Anksčiau jis dar pats lydėdavo upe savo klientus, tačiau dabar nuvežęs išaiškina maršrutą ir pasitinka sutartoje vietoje.
Vis dėlto G.Taujanskas įsitikinęs: baidarės kol kas tėra tik mada, o ji, kaip ir visos mados, praeis. Dabar išgyvenamo piko pabaigą vyriškis prognozuoja jau po 8-10 metų.
„Išliks tik rimtos baidarių nuomos firmos ir rimti turistai“, – mano pašnekovas.
