„Sveiki atvykę į Afrikos pietus, į Botsvaną. Tikiuosi, kad jums čia patiks, oras nesubjurs, mes neišklysime iš kelio; kad kiekvienas mūsų laikysis saugaus buvimo savanoje taisyklių ir kad jums pasiseks bei sutiksite „didįjį penketą“ – dramblį, raganosį, buivolą, liūtą, leopardą.
Apie taisykles – atskirai: iš mašinų neišlipti, sustojimų metų nuo jų neatsitraukti, nesiartinti nei prie kokios nors augmenijos, nei prie krūmynų. Naktį stovykloje neišeiti už durų be reindžerio palydos, po saulėlydžio baseine nesimaudyti. Persikeliant per Okavangą į vandenį nenuleisti nei rankų, nei kojų – upėje krokodilai ir gyvatės. Štai ir visos taisyklės – jų nedaug, - šypsodamasis pratarė gidas Gregas Maršalas. - Pirmyn, į mašinas!“
O šis vaikinas nepėsčias. Štai kaip čia masinami turistai: iš pradžių įbauginami Afrika, o paskui, kai visi patiki šiurpiomis istorijomis, veikiausiai rodo pamaitintus liūtus ir dramblius, šaipėmės mes, kraudami fototechniką į „Volkswagen Touareg“ bagažines. Juos pristatė kompanija „Volkswagen“ bandomajam važiavimui ir, žinoma, tam, kad pasaulis europiečiams reporteriams pasirodytų naujoje, kaip teigiama kelionės programoje – laukinio grožio šviesoje. Ir reikia pasakyti, kad pirmosios paros, praleistos Botsvanoje, Mauno mieste, nepakeitė bendros nuomonės. Nors, reikia prisipažinti, jau ryte prasidėjo nuotykiai.
Saulei tekant, apie penktą valandą ryto, kompanija buvo pažadinta trimito garso, sklidusio tiesiai po langais. Paskui prie šio garso prisijungė Botsvanos himnas, sklindantis iš gatvės garsiakalbių, o jį nustelbė laukinių paukščių balsai. Įdomu – trimitas, himnas...
Miegą kaip ranka nuėmė. Aplink nė gyvos dvasios, užtat virš galvos gyvenimas verda. Visuose aplinkiniuose medžiuose knibždėjo galybė įvairiausio dydžio ir spalvų paukščių. Panašu, kad čia išties gyvena tūkstantis paukščių rūšių. O trimitas tuo tarpu vis nesiliauja, tik kur jis – neaišku. Einame pagal jo garsą ir matome – po didžiuliu eukaliptu sėdi neįsivaizduojamai storas juodai pilkas paukštis su milžiniška, kaip operos dainininkės, „krūtine“ ir „triūbija“ iš visų jėgų. O šalia, nedideliame baseinėlyje, kur prieš tai buvo slepiamasi nuo karščio, vandens paviršiuje plūduriuoja didžiulės leopardinės varlės, kažkokie gigantiški „tarakonai“, o pro visa tai neskubėdamas praeina varanas stiklinėmis akimis...
Aštuoni šimtai kilometrų važiavimo, kurie buvo parašyti programoje, iš pradžių tik linksmino. Labai keistas skaičius septynioms dienoms. Bet tai – kalbant apie asfaltą, o ne apie kelią, kur, tiesą sakant, kelių kaip ir nėra. Botsvanos netikėtumai ir prasideda ten, kur nėra kelių.
Dvidešimt procentų Botsvanos teritorijos nepaliesta civilizacijos, septyniolika užima nacionaliniai parkai ir draustiniai. Jų yra apie dvidešimt. Patys didžiausi – Kalaharis, Čobe ir Okavango upės delta. Okavango – didžiausia Botsvanos poezija jau pačiu savo pavadinimu – „Upė, kuri niekada neranda jūros.“ Užima penkiolika tūkstančių kvadratinių kilometrų, su gausybe salų, lagūnų, krioklių, ji pasiklysta Kalahario dykumose, o visas upės labirintas – tai milžiniška gyvūnų ir paukščių imperija.
Išbaidyti valties į orą pakyla juodi, balti, pilki garniai – tiesiai virš galvos. Drambliai brenda per upę nė kiek nesibaimindami, bet jie čia, panašu, patys taikiausi, jei tik, žinoma, jie nekliudomi. Tuo tarpu jų kaimynai begemotai ne itin mėgsta svetimus savo teritorijoje ir kartais savo elgesiu būna visiškai neprognozuojami.
Pirmasis susidūrimas su jais – tai adrenalino pliūpsnis, kai ekipažas staiga prisiminė visus perspėjimus. Begemotai išties pasirodo iš vandens kaip vaiduokliai, pradeda garsiai šnirpšti, judinti galvą ir kažkaip išmoningai apsupa valtį. Gidas tuomet suka atgal ir laukia, kol banditų būrys (dažniausiai tai šeimyna iš šešių – septynių asmenų) nurims ir nukeliaus į vieną iš krantų.
O štai dabar reikia nežiopsoti, kad motoras nenustotų veikti (jis dažnai springsta, nes užkabina smėlį su visa augmenija). Spaudžiam akceleratorių ir valtis praskrieja už pusantro metro nuo nemažai tonų sveriančios šeimynos. Tai – tikras ekstremalus nuotykis, arba beprotybė, bet apie tai pagalvoji vėliau. Vienoje atkarpoje begemotai nepraleido valties keturiasdešimt minučių, tarsi žaisdami su mūsų fotoaparatais.
Iš pradžių tai rodėsi įdomu, bet vėliau, kai iki tol pasitikinčio savimi gido akyse šmėstelėjo nerimas, visi kažkaip pritilo. Bėgti juk nėra kur, krantuose krokodilai, o aplink – stori begemotai. Galiausiai mes vis dėlto jiems nusibodome. Žvėrys pasitraukė, bet pelnė tiek pagarbos sau, kad kitą dieną žuvauti patraukė ne visas ekipažas.
Upės vandenyse – septyniasdešimt žuvų rūšių. Mums kliuvo tik viena – trys dideli šamai. Per dvi valandas nėra daug. Tačiau, kaip paaiškėjo, paprasčiausiai nemokame jų žvejoti. Deltos gyventojai daro kiek kitaip. Renka laukinius vaisius, kurių lotyniško pavadinimo nepavyko sužinoti, degina ant laužo, vakare išpila pelenus į stovintį kranto vandenį, o ryte surenka pusiau nudvėsusias žuvis. Klausiame: „Pelenai nuodingi?“ – „Taip.“ – „Tai ir žuvis nuodinga“ – „Ne, žuvis skani“.
Tais paslaptingais vaisiais ir dabar gydo nuo daugybės ligų, jais maitinasi žirafos ir drambliai. Matyt, jei būtume paragavę tos žuvies, dabar jau neberašytume apie Botsvaną. Bet tam jie ir bušmėnai – gamtos vaikai, turintys su ja ypatingą ryšį, tikintys abipusiu ryšiu su laukiniu pasauliu. Jų gyvenimo būdas šiuolaikinių žmonių jau gerokai sunaikintas. Bet išlikę įrodymai – uolų piešiniai, palikti protėvių, ir keliautojų užrašai byloja apie šios genties gebėjimą taikiai sugyventi su visu aplinkiniu pasauliu.
Bušmėnai - tikrieji deltos gyventojai, išvertus reiškia „tie, kurie renka laukinį maistą“. Būtent – renka. Jie degina priešais termitynus laužus – termitai atlekia į ugnį ir be kraujo tampa praktiškai paruošti labai populiariam patiekalui. Bušmėnų vienybė su gamta atsispindi ir jų artikuliacijoje, ypatingame gebėjime ištarti tam tikrus garsus.
Mes riedame per savaną, persikeldami iš stovyklos į stovyklą. Nakvoti po atviru dangumi čia išties negalima – lengva tapti vakariene nesuskaičiuojamiems gyvūnams, o gidų pasakojimai tik dar kartą tai patvirtina.
Ir vėl penkios ryto. Jau įprastas kėlimosi laikas: ir paukščiai šią valandą prabunda, ir kasdieniai žygiai prasideda nuo penkių. Išgyventa bemiegė naktis: prie begalinio vietinių gyventojų džiaugsmo brangiaisiais svečiais prisidėjo dar ir tai, kad mes „atvežėme jiems“ taip ilgai lauktą lietų. Ne, tai buvo net ne lietus, o liūtis, su griausmais ir škvaliniu vėju, kuris kėsinosi į ir be to trapius medinius namukus ant medinių kojelių.
Trenksmai už lango, vietoje kurio tebuvo tinklelis, tapo tokie, kad atrodė, jog krinta medžiai. Ir gerai atrodė: ryte takeliai į namukus buvo užversti. Kažkas iš tų medžių nukrito ant stogo, ant jo šokinėjo, žviegė ir netgi balsu juokėsi. Štai čia ir prisimintas vakare neišgertas romas, nes tas, kas išgėrė, veikiausiai nieko, kas vyko, negirdėjo.
Penkiolika metrų nuo namų visą naktį linksminosi begemotai – kaip jiems buvo gera siautėjant stichijai. Vėliau kasetė su šios afrikietiškos nakties įrašu, atvežta į Maskvą, daugeliui tapo neatspėjamu rebusu, iškeltos prielaidos, kad įraše – žemės drebėjimas ir netgi begemotų medžioklė lietui lyjant.
Mes, keturi žmonės ir du ginkluoti gidai, keliaujame pėsčiomis po Afriką. Mūsų nedaug dėl to, kad pasirodė, jog zoologijos ir botanikos gerbėjų mūsų gretose nedaug. O veltui. Vos tik persikėlėme valtimi per ežerą ir susidūrėme su pirmaisiais gyvūnų buvimo „ženklais“, mūsų reindžeris ėmė išsamiai pasakoti apie čionykštę florą ir fauną.
Šie ištikimi gamtos vaikai pademonstravo mums senovinį vietinį žaidimą: padėję po vieną „ženklą“ ant liežuvio, ėmė tarpusavyje rungtyniauti, kuris toliau nuspjaus. (Ir užtikriname jus, kad spjaudė jie toli gražu ne dėl arbatpinigių, pinigais čia galima ir įžeisti.) Apskritai tie „ženklai“ vietiniams – knyga. Apie juos sužinojome tiek daug, kiek nė vienoje mokslinėje knygoje.
Ką ėdė drambliai, kas iš jų sveikas, kas ligotas, kiek vienos antilopių rūšių patinų šioje teritorijoje, kas iš jų jaunas, kas senas, kada čia paskutinį kartą buvo liūtų... ir taip toliau. Kada vienas gidų stryktelėjo ant termityno, o mes paskubėjome jį patraukti, mums paaiškino, kad jei takelių į termityną nematyti, vadinasi, vabzdžiai neaktyvūs ir nekreipia jokio dėmesio į aplinkinį pasaulį. Ir dar čia esti milžiniškų salų, kurios sukurtos būtent termitų.
Fantastiškas rytas. Nuplauta lietaus Afrika pasikeitė, vietomis pražydo, antilopių kaimenė taip apsvaigo nuo šviežumo, kad klaidžiojo dvidešimt metrų nuo mūsų. Įtikinti „pirmykščiu chaosu“, kuriuo nebyliai tiki bušmėnai, grįžome į stovyklą ir užtikome kolegas linksmai keliantis: vieni vaikščiojo ir tyrinėjo gyvūno, sužiaumojusio paliktas verandoje cigaretes, pėdsakus, kiti dalijosi įspūdžiais apie baisius nakties garsus.
Kažkas gėrė arbatą su beždžionėmis, pamesdamas joms sausainių, o ant pietų stalo, šalia paliktos sviestinės, sėdėjo nežinomas paukštis, spindintis saulėje kaip brangakmenis, ir kruopščiai lesiojo sviesto likučius. Bet visa linksmybė dar laukė.
Pasirodė, naktį vienas bendražygių, klausydamasis perkūnijos, priėjo prie lango, to paties, iš tinklelio, ir užsirūkė. Cigaretė apšvietė tamsą priešais jį, ir jos ugnelė kažkur atsispindėjo. Žmogus apmirė, o paskui neaišku kodėl griebėsi švilpuko... Laimei, kompaniono buvo laiku sustabdytas: iš kitos tinklelio pusės į juos spoksojo dvi dramblio akys...
Ir niekaip neįmanoma prie to priprasti. Tai ne šalis, tai nuolatinė provokacija visur, kur tik įmanoma: kur gi dar rasi tokią vietą, kur kažkas tau sukelia nuostabą, bet praeina valanda, ir nuostabą keičia kita, dar didesnė, ir suaugę žmonės tampa vaikais, įdėdami į fotoaparatą jau šimtąją juostelę.
Važiuoji automobiliu – fotografuoji peizažą, kuris keičiasi sulig kiekvienu kilometru: štai Marso paviršius, su pelenų žeme ir tokiais pat pelenų spalvos keistais medžiais; štai laukinė neįžengiama tankmė, ir visa juda ir siūbuoja be vėjo. Išlipus iš automobilio, pasitinka laukiniai paukščiai, raudoni, žali, balti vaisiai, didžiuliai termitynai, kurie saulėlydžio metu atrodo kaip žmonių siluetai.
Išsiruoši į savaną mašina atviru stogu – nebyliai stebi dramblius, žaidžiančius su vandeniu, liūtes, vaikštančias tiesiog po ratais. Štai viena jų priėjo kone prie pat, girdi jos kvėpavimą ir išblykšti: „Ką, baisu?“
Kaip atsakyti į šį klausimą, jei prieš kelias sekundes tavęs, atrodo, nė neliko, jei, regis, nežinojai, gyvas esi ar miręs? Ar nuo siaubo, ar nuo susižavėjimo šiomis kvapą atimančiomis žaliomis akimis.
