Anot legendos, kažkoks Indijos princas, besigelbėdamas nuo audros, pamatė keistą gyvūną, panašų į liūtą. Gal dėl to, o gal todėl, kad princo vardas buvo Sing (Liūtas), Indijos koloniją, įkurtą XII amžiuje, pavadino Singapūru – Liūtų miestu. Princo matytas žvėris greičiausiai pasitarnavo kaip statulos, stovinčios pakrantėje, Merlajono parke, prototipas. Remdamasis į žuvies uodegą, keistasis padaras iš liūto nasrų išleidžia fontano čiurkšlę tiesiai į drumzliną jūrą... Žuvis-liūtas, amfibija, slidus plėšrūnas... komercijos simbolis? Bet kokiu atveju, bent jau miesto emblema.
Prekyba ir šiandien yra Singapūro verslo stuburas, salos klestėjimo garantas. Naudingų iškasenų čia nėra, net geriamąjį vandenį gauna iš svetur. Vis tik, atveža čia ir naftą dideliais kiekiais į vietines perdirbimo įmones, ir rūdą- į metalurgijos...
Jei prie viso to dar pridursime, kad Singapūro širdis - milžiniškas uostas, pagal krovinių kiekį ir techninę įrangą užimantis ketvirtą vietą pasaulyje; kad sostinė – didžiausia azijietiško kaučiuko eksportuotoja, kad muito mokesčiai čia žemi, o turizmo pramonė itin gerai išvystyta, - dabartinis šalies klestėjimas taps lengvai suprantamas.
Ekonominis augimas
Būkim teisingi: Britanija turėjo didelę ir, bendrai paėmus, teigiamą įtaką, apsprendžiant salos likimą. Pirminis, grynai azijietiškas Singapūras dar prieš 600 metų buvo išgrobstytas ir nusiaubtas Sumatros kunigaikštystės Madžapahit kariuomenės. Paskui ilgą laiką Singapūre gyveno tik Malaizijos žvejai ir glaudėsi piratai.
Sąsiauris, kuriuo šiuo metu praplaukia į uostą dešimtys tūkstančių laivų per metus, buvo laikomas viena iš pavojingiausių vietų tropiniuose vandenyse. Vienas kinų keliautojas viduramžiais rašė, kad jūreiviams čia derėtų būti itin atsargiems, kadangi „jų ten tyko du ar trys šimtai piratų laivelių“.
Anglijos valdų Malaizijoje gubernatorius, tas pats seras Stamfordas Raflzas, 1819 metais pasikėsino į „sėkmės džentelmenų“ laisvę, jų prieplaukos vietoje įrengęs prekybos uostą.
Netrukus anglai atėmė visą Singapūro salą iš vietinio sultono ir pavertė jį „Britanijos karūnos deimantu“, imperijos forpostu prie pusiaujo. Vėliau jį nusodino karingieji japonai, malaiziečiai įtraukė į savo federacijos sudėtį. Savarankiška valstybe Singapūras tapo tik 1965 metais.
Taip, anglų užprogramuotas ekonominis pakilimas pasisekė. Vėl gi, būkim sąžiningi, britų užkariautojai visur pritaikė savo technikos ir socialinius metropolijos pasiekimus: nuo greitojo pašto iki parlamento, nuo karinės rikiuotės iki švietimo sistemos.
Tuo pačiu jie skatino progresą kolonijose, o tai reiškia, artino valandą, kai Anglija praras tas žemes. Tačiau vis tiek mokė ir švietė juos. Tuo Londonas primena senovės Romą, ir šlovė jiems abiem...
Šiais laikais spindi sero Stamfordo įkurtas indo-kino-mailaizietiškas Metropolis, ateities miestas. Tačiau grįžkime vėl prie „Azijos tigrų“ palyginimo su sena gera Indija (beje irgi buvusia Anglijos kolonija).
Ir indai, ir singapūriečiai, o ypač huaciao, - užsigimę komersantai. Tačiau Indijos pirklys, net ir Delyje, patriarchališkai mielas ir visaip stengiasi įtikti pirkėjui. Net jei nieko iš jo nenupirksi,- išrodys visas savo gėrybes, šimtą kartų nusišypsos ir atsisveikins nusilenkdamas.
Kartą Agroje aš ankstų rytą užėjau į juvelyrinę parduotuvę ir nusipirkau pigų niekutį, nefritinį žiedelį. Pardavėjas pasivijo mane prie slenksčio ir įteikė porą plonų apyrankių: „Pirmam šiandieniniam pirkėjui“. Žuvies-liūto prieglobstyje to niekada nesulauksit. Singapūro pirklys jus sutiks su pačia plačiausia ir nenuoširdžiausia šypsena: „Klausau, pone?“, bet užtenka tik pasakyti, jog užėjote tik pažiūrėti, - ir viskas, jums bus atsukta nugara. Jūs- oras, jūs paprasčiausiai neegzistuojate.
Pietų Azijos vaikas
Ar tai reiškia, kad ši laiminga sala neturi nieko bendro su etniškai gimtąja kultūra, supančia ją iš visų pusių, ir prieš mus milijonai savo kilmės neprisimenančių žmonių, ant išniekintų senovės griuvėsių kuriančių blizgantį prekeivišką „rojų“, beveidę pseudoeuropietišką civilizaciją? Negyvos auksinės orchidėjos vietoje gležno, gyvo, tradiciškai sudvasintos būties žiedelio? Išoriškai panašu, kad taip.
Aš aplankiau miestą gruodžio mėnesį – ir buvau priblokštas pasiruošimo Kalėdoms ir Naujiesiems Metams masto. Koks dar ten mėnulio kalendorius, „ugniniai arkliai“ ar „mediniai tigrai“! Čia tik mes Europoje atsimename rytietišką metų skaičiavimą.
O čia prospektuose, įkaitintuose trisdešimties laipsnių karščio, niekada nemačiusiuose sniego, puošia dirbtines egles, stato roges su milžinišku Kalėdų seneliu, tempiamas paauksuotų elnių!
Centrinėje gatvėje Orčeid pamačiau konkurso „Kas gražiau papuoš namo fasadą Kalėdoms?“ rezultatą. Ir taip iškilo šalia ekvatoriaus Sniego karalienės rūmai, riterių pilys, Ali-Baba olos...
Bet štai čia ir išryškėja, kad ne viskas taip paprasta ir vienareikšmiška su tuo singapūriečių „bedvasiškumu“. Gali būti, kad šių „bananiniai citrininių“ (tik atsidūręs čia supratau, kad Vertinskis turėjo omeny tipišką singapūriečių odos spalvą, o ne vaisių gausą) iš viso negalima perprasti, neatsižvelgus į tipišką pietų mongoloidams visuotinę ir gana naivią stabmeldystę.
Prieš du tūkstančius metų budistų pamokslininkai, judėdami iš Indijos į šiauryčius, pasižymėjo kaip geri psichologai ir įtraukė į garbinamų vietų sąrašą įvairius vietinius, gana gausius įvairių dvasių panteonus, „dangaus karalius“, „gailestingąsias deives“.
Taip ir tikėjimą sustiprino, išmokę žmones konkrečiose apraiškose ieškoti bendro, per matomą, įsikūnijusį simbolį eiti prie gilių tiesų, moralės principų suvokimo.
Budistinės, daosistinės, lamaistinės šventyklos pilnos ryškiai nudažytų bei paauksuotų statulų. (Nereikia pamiršti, kad senovės graikai irgi dažydavo dievų skulptūras, - visi tie Dzeusai ir Afroditės toli gražu nebuvo abstrakčiai balti.)
Visai gali būti, kad gana pakanti kitiems tikėjimams, linkusi į skolinimąsi kino ar malaiziečio sąmonė tą patį Kalėdų senelį, aiškiai stichijų dvasią, įraudusį, baltabarzdį, raudonais kailiniais, greitai priėmė į gerbtinų šventųjų gretas. Dar daugiau, pietų Azijos vaikas gali sakralizuoti ir negyvą daiktą. Pats mačiau, kaip Malakoje šalia kapinių įsikūrusiose parduotuvėlėse gyvai prekiaujama kremavimui reikalingu inventoriumi.
Kartoniniai baldų, televizorių (vadinamų „helovizoriais“ – iš angliško žodžio „hell“, pragaras), magnetofonų, automobilių, namų modeliai, perėję per ugnį, turi tapti tikrais pomirtiniame gyvenime, labai panašiame į mūsiškį, ir tarnauti mirusiems giminaičiams!..
Budos karalystė
O kas, jei visas tas stiklobetoninis miražas žvejų ir piratų proanūkiams - tik įkūnytas tikėjimas į Budos Maitreya karalystę žemėje?! Nejaugi veltui Tibeto piemenys, pamatę Nikolajaus Rericho rankose Manheteno dangoraižių nuotrauką, sužavėti šnabždėjo: „Šambala!..“ Tauta- vaikas renkasi kelią? Greičiausiai.
Vaiku galima būti ir tūkstantmetėje senatvėje, jei didžioji tavo gyvenimo dalis buvo pripildyta vien tik kovos už būvį, jei tik neseniai prasidėjo tikrasis augimas ir brendimas. Indai senų senovėje pasiekė išminties ir dvasinės didybės viršūnes; tolimųjų pietų vaikams šis kelias dar tik atsiveria.
O kas, jei singapūrietis visai ne sausas ir bedvasis, o tik pasąmoningai žaidžia Misterį Skrudžą, savanaudiškumo išgraužtu vidum? Matuojasi šią karnavalinę kaukę?
Vakarykščiai piratų laivelių ir Malaizijos kaimelių gyventojai ne šiaip naudojasi komfortu, sukurtu savo pačių sunkiu it skruzdėlės darbu ir kolektyvine sąmone, o mėgaujasi kiekviena šios gerovės detale, kitaip sakant, bando atsivalgyti už alkusias praeities kartas. Jie bando jėgas, mankština pečius, kurdami spalvotą atgijusių legendų pasaulį!
Už tai ir baudžia astronominėm baudom kiekvieną, pasikėsinusį į jų išblizgintą, savomis rankomis sukurtą Sukhvati (budistinį rojų). Beje dar didesnėmis sumomis čia baudžiama už sulaužytą medį ar nužudytą paukštį.
Tik čia vaistininkas, praturtėjęs prekiaudamas priešuždegiminiu, nuskausminančiu tepalu „Tigro balzamas“, galėjo investuoti pinigus ne į naują verslą, o į miesto parko sukūrimą, pilną vis tų pačių vaikiškai ryškių statulų, vaizdingai mokančių teisingai gyventi bei atskirti gėrį nuo blogio.
„Tigro balzamo sode“ pamatysi ir pragarą su velniais, kankinančiais nusidėjėlius, ir tropinio miško gyvūnus, kuriuos reikia saugoti, ir pamokančias scenas iš šiuolaikinio gyvenimo, ir juokingus Disnėjaus animacinių filmų herojus. Bet tai visai nepanašu į Disneilandą! Parko kūrėjai prablaškydami moralizuoja, linksmindami pamoko.
Taip, pietų Azijos liūtų mieste, moka būti dėmesingais ir kantriais tikėjimo, nesvarbu savo ar svetimo, objektams, viskam, kas daro žmones švaresniais ir geresniais. O gal svetimo tikėjimo čia tiesiog nėra?
Fort Kening kalno šlaite, netoli senos tvirtovės griuvėsių, vidury mažų, gerai prižiūrėtų krikščioniškų kapinių, radau marmurinį kryžių su užrašu anglų ir rusų kalbomis: „Laivyno šturmanų korpuso poručikas Vladimiras Astafjevas. Mirė Singapūre 1890m. spalio 23 d.“ . Vėliau pasirausęs knygose perskaičiau, kad V.Astafjevas tarnavo kreiseryje „Admirolas Nichimovas“, Ramiojo vandenyno eskadroje; kad plaukė jis į tarnybos vietą anglų laivu, bet susirgo maliarija ir buvo išsiųstas į krantą Singapūre, kurio ligoninėje ir mirė; kad rusų konsulas paštu rinko pinigus paminklui, o iš tolimojo Novgorodo konsului jaudinančius laiškus siuntė jūrininko našlė...
Visus šiuos mielus prisiminimus sukėlė balto marmuro kryžius Azijos pietuose. Taip ir auksas įamžina gležnas orchidėjos žiedo linijas...
