Dabar – 2006 metų gruodis. Helsinkio oro uostas. Iki Naujųjų metų liko tik trys paros. Grupė senų draugų, kuriuos seniai suartino kelionių manija, lipa į aerobusą. Kelionės tikslas – Bankokas. Tailande būsime tik po 10 valandų. Lėktuvo variklių gaudesys ramina. Argi ne keista? O juk dar prieš penkerius metus paniškai bijojau skraidymų. Dabar viskas normalu, todėl apžvelgiu miegančius draugus. Visai šalia snaudžia Audrius, kurio žinios apie Rytų kultūras ir religijas yra tiesiog fenomenalios.
Reimis į viską žvelgia verslininko akimis. Aš dar nuo studijų suolo esu apsėstas idėjos, jog civilizacijų istorijoje yra skylė, kurios mokslas niekaip negali užkamšyti. Daugybė įvairiausių hipotezių tik dar labiau gilina problemą. Turime archeologijos, antropologijos, net rašytinius paminklus, bet nesugebame senovės kultūrų įterpti į mums suprantamus motyvacijos rėmus! Seniai žinome, kad senovės architektūros šedevrai buvo orientuoti į žvaigždynus, bet kodėl tai buvo daroma, nežinome. Taigi, turėsiu ką veikti. Paskutinė mintis prieš užmiegant buvo labai žemiška – gal nuotykių šioje kelionėje bus mažiau, nei ankstesnėse.
Bankokas – ant rytietiškos egzotikos slenksčio
Kelionės pradžia nieko neįprasto nežadėjo. Bankokas mus sutiko šutinančiu karščiu. Miestas nuostabiai gražus. Naujųjų metų išvakarės, iliuminacijos, šypsenos, kerintis moterų grožis, milžiniškos mašinų virtinės. Tailandiečiai masiškai traukė į šiaurę švęsti Naujųjų metų. Viskas buvo labai nelaukta.
Atrodė, jog esame ne Tailande, o kažkur Europoje ar net JAV. Bankokas – tai Pietryčių Azijos Venecija su daugybe švarių ir nepaprastai žuvingų kanalų. Labai keistai atrodė tajų merginos – kūdikio kūnu ir migdolų formos akimis. Ir dar Budos. Budos stovintys, Budos gulintys, auksiniai, smaragdiniai, betoniniai, vienu žodžiu – grandioziniai. Čia galima pamatyti net sidabrinius Budos pėdsakus šventyklose. Žmonės neša smilkalus, lotosų žiedus, lipdo ant Dievo kūno plonyčių aukso folijos gabalėlius.
Kokia meilė? Neironizuočiau, bet pastebėjau, jog folija, lotosų žiedai, surenkami, o po kurio laiko vėl parduodami prie įėjimo į šventyklas bei vienuolynus. Tailande – 25 000 vienuolynų. Dar daugiau barų, užeigų. Labai įdomu tai, jog daugelis jų okupuoti rusų turistų. Pasirodo, laiko veltui šie neleidžia.
Perlų vėrinys užkandai
Jau po pirmos kelionės dienos, kai mes pasukome į šiaurę Birmos ir Laoso link, šventyklų, pagodų, Budos pateikimo retrospektyva buvo tokia intensyvi, kad nejučiom pagalvojau – kokia nuobodybė. Ir tada prasidėjo... Prasidėjo kiekvieną kelionę lydintys netikėtumai. Pakeliui į Phitsanuloką, įveikę pusę kelio iki Auksinio trikampio, kur kertasi Tailando, Laoso ir Birmos teritorijos, sustojame Lopburi. Čia kažkada buvo khmerų imperijos pakraštys.
Tai patvirtina vienintelė tose vietose šventykla, kurią okupavo beždžionės. Vidury miesto jų šimtai. Teisus buvo R. Kiplingas. Jos gali nusukti sprandą kam nori. Šventykla graži, bet smarvė baisi, beždžionių riksmai klaikūs.
Viena jų staiga šoka bendrakeleivei Liudai ant galvos, nuplėšia perlų vėrinį ir per kelias sekundes suryja 5 originalius perlus. Jėga! Nespėjom ir mirktelti. Visi dairomės, bet šaukštai po pietų. Nelauksi gi su semtuvėliu, prikištu prie vienos vietos, kol beždžionė suvirškins maistą ir Budai gražins surytus perlus.
Nuotykiai kelyje į Čiangrajų
Keliaujame toliau. Kelias kyla į kalnus. Augmenija atakuoja iš visų pusių. Aplinkui lyg ir vasara, o medžiai be lapų. Eini per nukritusius fikusų lapus, tačiau atrodo, kad mindai skardos gabalus. Džiunglės labai gyvybingos, tad laisva lieka tik vingiuojanti kelio juosta. Vaizdas panašus į „Žvaigždžių karų“ siužetą, bet tai normalu, nes lietaus čia nebuvo jau nuo lapkričio pradžios. Todėl vietinės džiunglės labai skiriasi nuo to, ką teko matyti Peru – Amazonės džiunglės šlapios ir gličios. Tačiau grožis vis vien nepaprastas.
Ieškau savo Šangri La (Svajonių slėnio). Tai Tibeto Šambalos atitikmuo. Begalvodamas užsnūstu. Prabundu nuo baisaus smūgio, autobuso viražo ir ekstremalaus stabdymo. Kažkoks tajus, tikras „plaušas“, pradėjo Naujuosius metus švęsti per anksti. Tik per stebuklą jo nesutraiškom. „Plaušas“ neria į bananų giraitę. Tiek jį ir tematom. Su autobusu ne viskas gerai. Benzino bakas kažkodėl per du sprindžius pasislinko į dešinę ir, deformavęs korpusą, išlindo į išorę... Na jau, na. Neįtikėtina. To dar neteko matyti. Su Audrium įsibėgėjam, spiriam į baką. Jis išlenda kitoje pusėje. Po kelių smūgių viskas vietoje.
Taigi kelionę tęsiame, bet tada gyvenimas skiria dar vieną išbandymą. Autobuso variklyje išgirstu garsus, panašius į plaktuko smūgius skardinio kibiro viduje.
Įtartinus garsus girdėjau dar iš vakaro, bet vairuotojas sakė, jog viskas gerai. „Gerumo“ rezultatas – prasisukę variklio cilindrų indėklai. Tai reiškia, jog variklis tuoj tuoj „užkals“. Temsta, aplinkui kalnai, džiunglės, mobiliojo ryšio šiame regione nėra. Mes visi linguojam galvomis ir vaidinam, jog suprantam padėties tragizmą. Nieko mes nesuprantam, nes situacija beveik be išeities. Nuotykis tampa tragikomiškas. Gidas pasitaria su vairuotoju ir pareiškia, kad, nežiūrint visko, palengva bandysim judėti pirmyn. Vairuotojų žargonu kalbant, tai reiškia – pribaigti variklį.
Tai, kas dedasi vėliau, mano protas nesuvokia. Tiesiog neregėti dalykai. Su kalančiu varikliu vos vos judame pirmyn. Pusę valandos lėtai kylame į kalną. Ir pakylam? Tai aukščiausias taškas šiame regione, todėl atsiranda mobilusis ryšys. Vairuotojas lengviau atsidūsta, įjungia laisvą pavarą ir mes riedam žemyn. Taip nuriedam 25 km iki Lampango, kur mūsų jau laukia naujas autobusas. Jis pagaliau mus nuveža į paskirties tašką Čiangrajų.
Neįprasti Naujieji
Čia sutinkame Naujuosius 2007-uosius. Į dangų paleidžiame šimtus kiniškų žibintų, gyvenimą pasaldinam krevetėmis, krabais, egzotiniais vaisiais. Tačiau jaučiu, kad kažkas ne taip, kažko trūksta. Trūksta sniego. Sutikti Naujuosius metus su šortais? Tai labai keista. Nedžiugina net tas faktas, kad šėlstančioje minioje randame išeivius iš Lietuvos. Jie net žino, kur yra Kaišiadorys ar Jonava. Labai mažas pasaulis.
Tada su Reimiu padarome strateginę klaidą. Nuvykstame į naktinį klubą, su žmonomis. Tajų merginoms tai visai nepatinka. Iš jų akių galima spręsti, kad esame trenkti. Galiausiai sulaukiame jų pasiūlymo žmonas palydėti į viešbutį, o patiems grįžus pakalbėti apie „gyvenimo prasmę“. Nuo pasiūlymo atsisakom, nes jame įžvelgiame labai jau daug pavojų.
Kiauru laivu per Toulė Sap ežerą
Ir taip kiekvieną dieną. Vieni nuotykiai! Verta buvo pažiūrėti į gidės akis senojoje Vietnamo sostinėje Hue, kai ji atvažiavo mūsų paimti į oro uostą su tokia transporto priemone, kurioje telpa tik mūsų bagažas. Juk aš vienas kaip trys vietnamiečiai. Buvo momentas, kai kelionės malonumai Kambodžoje vos nevirto dideliu išgąsčiu. Šalis dar tik atsigauna po pilietinio karo. Čia tėra tik viena automagistralė, einanti iš vakarų į rytus. Tačiau ir ją vietiniai dažnai naudoja ne pagal paskirtį.
Beveik pusė važiuojamosios dalies užimta ant demblių supiltais ir džiūstančiais ryžiais! Todėl pasiekti Pnompenį geriausia vandens keliu. Pasakyta – padaryta. Didelę dalį kelio iki sostinės iš Siem Riepo plauksime Toulė Sap ežeru. Kai mane įkiša į padėvėtą laivą su povandeniniais sparnais, plaukai stoja piestu. Jaučiuosi lyg konservų dėžutėje. Čia nėra jokių apsaugos priemonių. Tuo tarpu per bangas lekiam lyg per akmenis. Atrodo, kad tuoj sudušim. Bet tai dar nieko. Pasirodo, laivas nesandarus. Pro langus, liukus, duris pradeda veržtis vanduo. Širdis tuksi roko ritmu, nes krantų nematyti. Pažiūriu į šalia sėdinčią porą iš Vokietijos. Jų akyse siaubas. Tada su draugais gurkštelim viskio ir reikalai pasitaiso. Tai bent universalus vaistas!
Įdomiausias išradimas laive – tualetas. Įėjęs į vidų apstulbstu, nes klozetas (jei tą daiktą galima taip pavadinti) yra krūtinės lygyje. Mes, vyrai, įsigudrinom tualetu pasinaudoti gana greitai. Bet kaip tą darė moterys – paslaptis. Tardžiau jas iki kelionės pabaigos, bet jos tik šypsojosi...
O Toulė Sap ežeras – gražus. Atkreipiu dėmesį į žvejų namus, kurie plaukioja vandenyje. Jie visi ant ilgų, medinių kojų – polių. Keičiantis metų laikui ir nuslūgus vandeniui poliai įsmenga į dumblą, o namas keliems mėnesiams lieka nepaslankus. Įdomu dar ir tai, kad liūčių sezono metu vanduo iš ežero plūsta kanalu į Pnompenį ir įsilieja į Mekongą. Sausuoju metų periodu vandens srovė apsisuka ir iš Mekongo vandenis gena į ežerą. Tokio fenomeno man neteko matyti niekur kitur.
Kambodža gydosi žaizdas
Trys savaitės Pietryčių Azijoje nėra mažai. Aplankytos net keturios šalys. Be Tailando, Kambodžos ir Vietnamo, mes įsigudrinome trumpam pakliūti ir į Laosą. Niekada negalvojau, kad šalys tokios skirtingos. Skirtingos dabartimi, nes religija, istorija ir kultūra jos daug artimesnės viena kitai. Kaimynystė taip pat turi savų minusų ir pliusų. Spartus Tailando ekonomikos augimas, investicijų galimybės ne visada patinka Kinijai ir Vietnamui, kurios norėtų užimti dominuojančias pozicijas Laoso ir Kambodžos ekonomikoje.
Kaip minėjau, pastaroji šalis labai nualinta pilietinio karo, pasibaigusio tik 1998 metais. Dar ir dabar Kambodžos šiaurėje slapstosi pavienės raudonųjų khmerų grupuotės. Išnaikinta nuo 2 iki 3 milijonų žmonių. Tikslių skaičių nėra. Šaliai kiniškas eksperimentas kainavo brangiai. Todėl kambodžiečiai gyvena labai vargingai. Čia nepaprastai ryškus demografinis sprogimas. Dauguma moterų yra arba nėščios, arba augina 5–6 ir daugiau vaikų. Mokyklose mokslas organizuojamas net 5 pamainomis.
Kambodžos gyventojams iki šiol nėra aišku, kodėl Kinija rėmė raudonuosius khmerus. Iš tikrųjų didžiąjai kaimynei rūpėjo išlaisvinti gyvenamąsias erdves, siekiant plėsti ekspansiją į pietus. Kad tai tiesa, patvirtina stulbinančiu greičiu besiplečiantys milžiniški kinų kvartalai Bankoke, Saigone, Pnompenyje, Hanojuje ir kituose miestuose.
Nežinia, kas būtų buvę, jei Vietnamas nebūtų į Kambodžą įvedęs savo kariuomenės ir nesunaikinęs raudonųjų khmerų režimo. Kambodžiečiai, nors ir dėkingi vietnamiečiams už pagalbą, bet nepamiršta jų socializmo pamokų bei užimtų pasienio teritorijų. Taigi kaimynai gyvena šnairuodami vieni į kitus.
Vietnamas: nuo Saigono iki Hanojaus
Tačiau aplankytose šalyse vienu aspektu gyvenimas labai panašus. Aš turiu omenyje milžiniškus žmonių srautus gatvėse. Atrodo, jog pro šalį teka didžiulė gyva upė. Čia motociklus ir motorolerius vairuoja visi. Savotiškas menas yra vairuoti stumdantis alkūnėmis, šlaunimis, atskiromis mopedų dalimis. Tačiau avarijų labai mažai. Matyt, viską lemia nedideli greičiai.
Nejučiomis pagalvojau: ką aš čia veikčiau su savo automobiliu? Praktiškai jis būtų nereikalingas. Negali nesistebėti matydamas, kad vienu mopedu kartais važiuoja net 5 žmonės arba vežama ant specialių padėklų 1,5 kubinio metro plytų. Bet aplinkinių tai nešokiruoja. Prieš kelionę šiuose kraštuose tikėjausi pamatyti tūkstančius žmonių, minančių dviračių pedalus. Tačiau gyvenimas jau nuėjo toli į priekį. Tik Hanojuje dar gatvėse netrūksta dviratininkų. Ne veltui paminėjau šį miestą.
Neįtikėtini kultūriniai, ekonominiai ir net politiniai skirtumai tarp Hanojaus ir Saigono (Hošimino) išliko labai ryškūs. Pastarasis miestas išskirtinis Vietname, nes moka savo gyvenimo būdu įtikti tiek savo žmonėms, tiek turistams. Matosi, kad socializmo pagrindai čia sunkiai prigyja.
Čia ir žmonės linksmesni, ir naujametinės iliuminacijos gražesnės nei bet kur kitur. Tuo tarpu Hanojus – tikras socialistinis miestas. Čia gidai išmokyti turistus prikimšti marksizmo-leninizmo ideologijos. Iš jų mes išgirdome, kad pasaulyje yra tik 3 normaliai besivystančios ir socializmą kuriančios šalys: Vietnamas, Kuba ir Laosas.
Man labai patiko diskusija apie seniai sunaikintą korupciją Vietname. Labai įdomu! Mums tik pervažiavus Kambodžos–Vietnamo sieną, muitininkai tiesiog atvirai prievartavo duoti kyšį, kad greičiau būtų sutvarkyti pasienio formalumai. Gražu buvo iš šalies stebėti, kaip jie sparčiai renka duoklę. Mes iš principo nieko nedavėme ir kitiems sutrukdėme tai padaryti. Tegu žino...
Hanojus mus sutiko šaltai. Sausio pradžioje – tik 16 laipsnių šilumos. Gatvėse žmonės – su kailiniais ir ausinėmis kepurėmis. O aš vaikštau su šortais ir marškinėliais. Daugelis į mane kreivai šnairuoja. Aišku – trenktas. Bet ant marškinėlių puikuojasi Čegevaros veidas. Vadinasi, savas. Kodėl į mane šnairuoja supratau vėliau. Pasirodo, kai temperatūra nukrinta iki 6 laipsnių, vaikai jau neina į mokyklas. Sunku tuo patikėti.
Tačiau man tai – ne riba. Toliau mušu rekordus net valgydamas. Per vienus pietus paragaudavau 20 patiekalų. Saigone vienos vakaronės metu visos grupės sprendimu buvau aprengtas imperatoriaus rūbais. Prie imperatoriško stalo tiek prisikirtau, kad vos pakilau nuo stalo.
Imperatorių gyvenimas, matyt, buvo neblogas. Tikras Rojus. Ypač kai aplink zuja padavėjos, galinčios papuošti bet kurį grožio konkursą. Rojuje norisi visko paragauti. Mekongo deltoje viename restorane užsisakom nuodingą gyvatę, kurią mūsų akivaizdoje papjauna, iškepa. Sukertame ją su malonumu. Egzotišką maistą užgeriame egzotišku gėrimu – gyvatės krauju, praskiestu palmių vynu. Kažkas panašaus į raudonųjų burokėlių rasalą, pagardintą druska. Matant tokius vaizdus ištįsta amerikiečių turistų veidai.
Kelionės viražai
Paminėjau Mekongo deltą. Čia susiformavo nepakartojama ekosistema. Daugybė kanalų, mangrovių džiunglės, specifinis žmonių gyvenimas, kuriuos maitina upė, turistai, turtinga augmenija. Pakrančių dumblynai, brūzgynai, augalai prisitaikę gyventi tiek sūriame, tiek gėlame vandenyje, visur ropojantys krabai bei kiti gyviai, sukuria nežemiško pasaulio pojūtį.
Lyg kaleidoskope keičiasi vaizdai. Daug kas neįprasta ir sunkiai suvokiama. Labai jau skirtingi mūsų pasauliai. Net tris kartus kelionės metu grįžtame į pradinį tašką – Bankoką ir kiekvieną kartą randame kažką nauja. Fantastiškos atrodo galimybės Tailando sostinėje važinėti moderniais greitkeliais 80–120 kilometrų per valandą greičiu. Tik čia, viduryje miesto, galėjau iš rankų maitinti žuvis kanaluose. Žuvys kaip katės, leidžiasi net glostomos.
Dar fantastiškiau atrodo šou spektakliai „Kalypso“ klube. Čia šoka ir dainuoja nuostabios gražuolės. Jos tiesiog keri žiūrovus savo grakštumu ir elegancija. Tiksliau jie, nes tai transvestitai. Tiesą sakant, klausimas – jie ar jos, man per sunkus, todėl geriau neanalizuoju to. Svarbu, kad žinau, kas esu aš...
Kambodžos šedevras
Turiu pripažinti, jog į Pietryčių Aziją keliavau turėdamas aiškų tikslą. Tai senoji khmerų sostinė Ankoras. Jos plotas – 42 kvadratiniai kilometrai, neskaitant jau tuo metu egzistavusių lūšnynų kvartalų. Beveik visą šį plotą iki šiol yra pasiglemžusios džiunglės. Sunku suvokti tai, ką matau. Šventyklų šimtai, architektūra nuostabi ir labai turtinga savo išraiškos priemonėmis. Kiekvienas milžiniško miesto kampelis turėjo savo paskirtį. Vienur vyko imperatorių inauguracijos, kitur – ritualinės apeigos, dar kitur – šventės arba būdavo organizuojamos grandiozinės dramblių eitynės.
Paskutiniai moksliniai tyrinėjimai iškėlė įdomią hipotezę: kad sostinė Ankor Tomas (pagrindinis miestas) savo išplanavimu orientuotas į Drakono žvaigždyną. Dominuojanti žvaigždyno žvaigždė savo padėtimi danguje labai primena pagrindinės šventyklos Ankor Vato vietą miesto plane. Noras pamatyti pastarąjį architektūros šedevrą ir atvedė mane į Kambodžą.
Stebėdamas šį nepaprastą architektūrinį statinį jautiesi mažas ir bejėgis. Kyla nenumaldomas noras nulenkti galvą prieš miesto statytojus, per keletą amžių (IX–XVa.) sukūrusius dar vieną pasaulio stebuklą. Kambodžiečiai pateikia labai prieštaringas Ankoro sunykimo priežastis. Dažniausiai viskas suvedama į nuolatinius Tailando puldinėjimus, siekiant pavergti šalį. Tačiau problema nėra tokia paprasta.
Mokslas įrodė, jog miestas buvo apleistas pamažu, o ne po konkretaus karinio antpuolio. Organizuotos prancūzų mokslinės ekspedicijos į Kambodžą iškėlė įdomią idėją. Iš palydovo darytos nuotraukos įrodo, jog miestas buvo milžiniškas. Net mūsų laikais jis būtų Niujorko dydžio. Miestas nebuvo pritaikytas tokiam kiekiui žmonių. Nepakankamai gerai padaryta nuotėkų sistema, gėlo vandens trūkumas, sunkumai pristatant maistą, ligos uždusino miestą.
Savo akimis mačiau, kaip atrodo vandens rezervuarai, baseinai, kur liūčių laikotarpiu surenkamas vanduo. Esant sausam metų periodui šie rezervuarai, be abejo, turėjo tapti ligų platinimo židiniais. Mūsų kelionės laikotarpiu ten kurkė tik varlės bei paskutines dienas leido mirštančios žuvys, kurias tūkstančiais pintais krepšiais iš purvyno traukė iki ausų būriai purvinų vaikų. Todėl greičiausiai žmonės savo apgyventas vietas paliko patys. Žinoma, tai sutapo ir su khmerų imperijos smukimo laikotarpiu. Po to viskas keitėsi labai greitai. Nuo XV a. pabaigos praėjo 400 metų, ir džiunglės paslėpė legendinį miestą.
Jei ne prancūzai, XIX a. pradėję tyrinėti šventyklų kompleksus, vargu, ar miestas atrodytų taip, kaip dabar. Jie ne tik pristabdė plėšikavimus, bet taip pat ėmėsi tyrinėjimo darbų. Konservavimo darbus dabar atlieka UNESCO. Deja, šie darbai yra lašas jūroje. Be to, viskas daroma atmestinai. Kalbant apie darbų apimtis ir kokybę, tai, kas rašoma spaudoje, ir kaip yra iš tikrųjų – labai skiriasi. Tai, kas ten daroma vargiai sutelpa į žodį „konservavimas“. Geriau nedaryti nieko, nei daryti blogai.
Labai abejoju, ar supuvusiu basliu galima paremti virstančią sieną. UNESCO vadovams šia tema gerai būtų vesti seminarą Lietuvoje. Suprantu, kad situacija ten sudėtinga, todėl planingai dirbti sunku. Užtenka jau vien tokio fakto, kad pasukus nuo kelio į džiungles lengvai gali patekti į minų laukus, kurie dar tebėra nenukenksminti.
Mauglis – neišgalvota istorija
Niekada negalvojau, jog Kambodžoje, be Ankoro, rasiu dar daugiau įspūdžių, nors ir ne visada malonių. Visą kelionės laiką Siem Riepe mane persekiojo nuolatiniai alkanų vaikų žvilgsniai, nuolatiniai maldavimai kažką nupirkti. Išmaldos čia prašo ne tik vaikai, invalidai, bet net valstybės tarnautojai, policininkai bei kariškiai. Pilietinio karo pasekmės čia tragiškos.
Tai, ką pasakoja mūsų gidas Mam yra kažkur anapus realybės. Jį, dar 5 metukų vaiką raudonieji khmerai atėmė iš motinos ir stovykloje vertė rinkti žoles, ruošti malkas laužavietėms. Kai stovykloje išmirė beveik visi suaugę žmonės, jį paleido. Šešerių metų berniukas kaip Mauglis pusantro mėnesio klaidžiojo po džiungles. Jis sugebėjo ne tik išgyventi, bet rado kelią į namus. Motiną, pamačius savo sūnų, ištiko širdies priepuolis.
Tokių istorijų labai daug. Man pasirodė, kad visi šio regiono valdovai niekada nesirūpino savo žmonėmis. Labai jau ryški turtinė diferenciacija, pasidairius po karalių rūmus Bankoke, Pnompenyje arba Rožiniame mieste Hue (Centrinis Vietnamas). Gal todėl imperijos čia visada buvo labai pažeidžiamos. Statyti tokius fantastinius miestus yra brangu, o engti savo tautą arba be atodairos puldinėti kaimynus yra gana sudėtinga. Tačiau valdovai atpildo bijo ne visada, jie tiesiog čia nėra smerkiami. Kambodžiečiai tik trauko pečiais, paklausti, kodėl daugelis raudonųjų khmerų vadovų, pridarę tiek nusikaltimų, toliau vadovauja šaliai.
Halongo įlankoje
Lengvutis brizas švelniai glosto kūną. Smaragdinės spalvos jūra kvepia krabais ir krevetėmis. Aplinkui puošniomis oranžinėmis burėmis pasipuošusios sukiojasi kiniškos džonkos. Mūsų laivas irgi neprastas. Jo priekis papuoštas drakono galva. Laivas stebėtinai lengvai skrodžia Tonkino įlankos vandenis. Mes esame vakarinėje įlankos dalyje, kuri vadinasi Halongo (Besileidžiančio drakono) įlanka. Tai viena iš nuostabiausių Vietnamo vietų. Čia šimtai nuostabių salų, gausybė įvairiaspalvių laivų. Jaučiamės lyg Rojuje.
Bandau suvokti, kiek visko mačiau per tris kelionės savaites. Tai padaryti kol kas labai sunku. Visko buvo tiesiog per daug. „Viskas“, – sakau sau. Gana tų kelionių po pasaulį. Laikas namo. Tuo pat metu laivo priekyje iš vandens iššoka graži sidabrinė žuvis karanksas ir savo puikia geltona uodega palieka putotą pėdsaką vandens paviršiuje. Šis vaizdas pabudina mane iš apmąstymų.
Namo, tai namo. Tačiau Žemėje stiprėja su šiltnamio efektu susieti negrįžtami pokyčiai. Afrikoje tirpsta Kilimandžaro sniego kepurė. Mintis, kad reikėtų į ją pažiūrėti, kol neištirpo visai, jau krebžda mano galvoje.
Birželio numeryje:
Norviliškių pilies pašonėje – muzikos fiesta;
Ar tapsime golfo turizmo šalimi;
Neringoje vasara prasidėjo gegužę;
Žuvintas atsinaujina lankytojams;
Ieškantiems senove dvelkiančios romantikos: Latvijos pilys ir dvarai II d.;
Kelionės žirgais Kurtuvėnų regioniniame parke;
Plaškiai;
Kelionės su vaikais – rimtas išbandymas;
Santorinas: „Kerintis būties lengvumas“;
Leonardo da Vinčio gyvenimo ir kūrybos keliais;
Kontrastingoji Namibija;
Automobiliu į Krymą;
Piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą III d.
