Ji kartu su savo vyru, žinomu Lietuvos rašytoju V.Bubniu buvo atvykę į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką pristatyti savo naujausių knygų ir papasakoti, kokią įtaką jų kūrybai turėjo Rytuose sukaupta išmintis.
Prie šeimos dueto prisidėjo ir jauna aktorė, režisierė bei pradedančioji rašytoja Birutė Mar. Ji panevėžiečiams pristatė savo nepaprastai dvasingą knygą „Cinamonu kvepiantys namai“ apie Indijos vienuolyne praleistas akimirkas.
„Tai ne turistiniai įspūdžiai, tai mano vidinė išpažintis: ką aš jaučiau ir ką išgyvenau būdama ten“, – apie savo naujausią kūrinį kalbėjo autorė.
Grįžę rašo
Kaip teigė į susitikimą atvykę rašytojai, iš Indijos grįžę menininkai visuomet pajunta norą aprašyti savo patirtį. Ji visuomet būna vienoda: praregėjimas ir naujas požiūris į pasaulį. Tačiau kiekvieno piligrimo kelias į šią būseną atsiveria skirtingai. Tai labiausiai ir domina rytietiškos kūrybos gerbėjus.
Rašytojų Bubnių šeima į Indiją pirmą kartą vyko prieš dešimtmetį. Nuo to laiko Rytų filosofijos principai – itin ryškūs rašytojų kūryboje.
„Rytų motyvus savo kūryboje jau naudojo rašytojas Vydūnas praėjusio amžiaus pradžioje. Apie Indiją rašė poetai Eduardas Mieželaitis ir Vacys Reimeris. Mano kūrybą taip pat paveikė Rytai“, – atvirai kalbėjo V.Bubnys.
Naujas rašytojo žvilgsnis į pasaulį itin aiškiai atsiveria jo knygoje „Balandžio plazdėjimas“ bei kartu su žmona parašytoje publicistinėje apybraižoje „Slaptingoji Prema“.
Žmonės, kuriems rūpi dvasinės vertybės – grožis, gėris, gali ir nesilankę Indijoje, tik iš mūsų knygų pajusti tai, ką mes patyrėme tame krašte“, – sakė rašytojas V.Bubnys.
Pasak menininko, jo ir žmonos kūryba apie Rytų kraštus ne vieną skaitytoją paskatino ir pačius nuvykti į Indiją.
„Piligrimų kelionės pakeitė mūsų mąstymą, jis tapo šimtą kartų pozityvesnis. Dabar stengiamės atsirinkti, ką žiūrėti ir klausytis, nes Lietuvoje propaguojami dalykai tiesiog nuodija žmones“, – pabrėžė savo knygą „Lyla“ pristačiusi rašytojo žmona E.Kurklietytė.
Abu sutuoktiniai „Senvagei“ tvirtino, kad tik Indijoje suprato ir savo tikėjimo tiesas: „Į Rytų išmintį pasukę krikščionys savo religijos neišsižada, priešingai – jie tik dar labiau supranta, ko moko savas tikėjimas. Krikščionybė ir judaizmas turi labai daug bendro“.
Indija – ne kurortas
Paklausti, ar kelionės į Rytų šalis netampa Vakaruose plintanti mada, rašytojai nenorėjo patikėti, kad vis didėjantį europiečių dėmesį Rytams kursto reklama. Nors, pasak jų, itin daug šiais laikais kalbama apie jogos ar meditacijos naudą, į Indiją vyksta tik tokie žmonės, kuriems ko nors gyvenime stinga.
„Vienas ūkininkas iš Lietuvos net dviračiu į Indiją numynė – jam, matyt, to labai reikėjo, – spėjo E.Kurklietytė. – Indija, kurioje lankomės, tikrai nėra kurortas. Miegoti tenka ant grindų, supa skurdas ir nešvara. Tokiomis sąlygomis nė vienas mados besivaikantis milijonierius tikrai negyventų. Čia atvyksta nuo skubėjimo pavargę žmonės“.
Prie skurdaus rojaus sąlygų sunkiai priprato ir poetė Birutė Mar. Moteris prisipažino, kad kaskart važiuodamas į Indiją kenčia didžiulę smarvę ir karštį. Tačiau fizinius sunkumus nugali dvasinė palaima.
„Būnant Indijos šventykloje galima susikaupti, pailsėti – atrodo, balsai nutyla, o žingsniai sulėtėja “, – apie neįtikėtiną būseną pasakojo piligrimė.
Tačiau ne visi keliautojai, pasak jos, išmoksta panirti į tokią būseną, nes aplinkui stumdosi milijonas tokių pat dvasingumo ištroškusių žmonių.
„Iš pradžių, kaip tikra europietė, piktinausi, kad man visi trukdo. Tik vėliau supratau, kad tos žmonių spūstys tiesiog būtinos norint išmokti pasinerti į save“, – kalbėjo B.Mar. Svarbiausia, ką poetė suprato alinančioje kelionėje, – Lietuvoje gyventi nepaprastai gera ir patogu.
Švytintys žmonės
Moteris prisipažino, kad ją itin skaudina skeptikų nuomonė, neva ji, kaip ir kiti užsikrėtę Rytų filosofija, paprasčiausi sektantai. Tačiau piligrimai, pasak B.Mar, po kelis kartus į Indiją vyksta genami nostalgijos tyram gėriui ir grožiui.
„Gyventi Rytų kraštuose buvo geriau ir pačiai rašytojai J.Ivanauskaitei. Jos dienoraščiams padedant aš ir atradau Tibetą ir Indiją, – sakė Birutė Mar. – Žmonės ten gyvena skurde, bet jie vis tiek švyti. Ar tai religija juos veikia, negaliu pasakyti. Tačiau ji ir yra tam, kad teiktų laimę, o ne baimę, kaip pas mus priimta“, – svarstė pašnekovė.
Mūsų žmonės, jos įsitikinimu, liūdni, nes užmiršo tikrąsias tiesas. Ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse mūsų žvilgsnį traukia didžiulės reklaminės iškabos, o Indijoje ant kiekvieno pastato kaba dvasinio mokytojo Sai Babos citatos.
„Skaičiau jas ir verkiau, lyg kas iš aukščiau man priekaištavo ir kvietė grįžti į tikrąjį žmogiškumą“, – atviravo B.Mar.
Daugelį naujai atrastų tiesų rašytoja sudėjo į savo knygą „Cinamonu kvepiantys namai“.
Pinigai viską sugadina
Sunkia finansine būkle dažnai besiskundžiantiems menininkams kelionės į kitus kraštus, rodosi, turėtų būti nepasiekiama prabanga. Tačiau kalbinti rašytojai teigė daugiausia išleidžiantys tik bilietui į Indiją. Apgyvendinimas neribotam laikui ašramų vienuolynuose nieko nekainuoja. „Gauni vizą pusei metų į Indiją, ir gyvenk kiek nori. Pinigų reikia tik maistui, jo pasirinkimas čia labai menkas – vien vegetariški patiekalai, nuo kurių europiečiams greitai sustreikuoja virškinimas“, – apie piligrimų kelionių išlaidas pasakojo „Senvagės“ pašnekovai.
Tačiau rudenį į Indiją besiruošianti grįžti B.Mar prisipažino būgštaujanti, kad šios šalies valstybė planuoja taikyti papildomus mokesčius į jų kraštus plūstantiems užsieniečiams. Vien Putaparčio ašrame, pasak moters, kiekvieną dieną lankosi apie milijoną svetimšalių iš viso pasaulio, o jiems reikia nakvynės ir maisto.
Jei indai pasiduos pinigų įtakai, vienam sakrališkiausių pasaulio kampelių, poetės nuomone, gali kilti grėsmė prarasti dvasingumą: „Viską, ką mes ten gauname, mokytojo Sai Babos tvirtinimu, turi būti už dyką. Tačiau jau šnekama, kad po jo mirties visa tai gali pasibaigti“, – nuogąstavo menininkė.
