Vieni medituoja, kiti "daro pinigus"
D.Vilionytė labai apsidžiaugė sužinojusi, kad kelionė bus susijusi su meditacija. Kaip turistė į Japoniją gal nė nebūtų norėjusi važiuoti. Būtent ši šalis, o ne Indija, kurioje ne sykį viešėjo ir mokėsi įvairių meditacijos technikų, jai asocijuojasi su meditacija. Su asketiškumu. Su dzen tradicija. Ir iš tiesų pajuto - meditacijos giliosios šaknys glūdi ten.
Vakariečiai į Japoniją vyksta tikėdamiesi perprasti šalies subtilumą ir tvarką, ieškodami dvasingumo. Netgi sakoma, kad ši šalis - pavyzdys planetai, kad Japonija rodanti, kurlink reikėtų judėti pasauliui. "Įspūdinga ir tvarka, ir subtilumas, - sako Danutė. - Tačiau vis didesnė Vakarų įtaka, vis daugiau stresų. Kamakuroje daug dzen šventyklų, dzen bendruomenių. Į jas rytais galima ateiti visiems norintiesiems ir medituoti, nuo pusės šešių iki pusės septynių. Nors sąlygos idealios, ateina nelabai daug žmonių - dauguma užsiėmę "pinigų darymu".
Pirmiausia Danutė pasakoja apie trijų dienų seminarą Fuji kalno papėdėje su nušvitusiu dzen mokytoju. "Pirmąkart sutikau tokį žmogų, - prisipažįsta pašnekovė. - Dvi dienas tik sėdėjau ir negalėjau sulaikyti ašarų. Seminaras vadinosi "Natsukashii" ("Sugrįžimas namo") - apie tai, kaip pasitelkus meditaciją pro visas kaukes prieiti prie savo tikrojo veido, prie tikrojo savęs."
Tokijuje neišbuvo nė valandos
Japonijos vaizdai - irgi tarsi meditacija. Didžiulės rūpestingai sutvarkytos šventyklų teritorijos, krintantys sakūrų žiedlapiai, akmenų sodai. Naujiena buvo dza dzen meditacija (atmerktomis akimis). Kiekvienoje šventykloje, kiekvienoje bendruomenėje yra ošo - taip vadinamas mokytojas. Vienas ošo pasisveikino lietuviškai. Sužinojęs, kad Danutė iš Lietuvos, priėjo ir išpyškino: "Laba diena, kaip sekasi?" Matyt, todėl, kad ir Lietuvoje esama tos atšakos dzenbudistų.
Danutė sako grįžusi atsivėrusia širdimi, nors gal tikėjosi labiau išmokti stebėti: protą, jausmus, emocijas. Jai kelionės tema buvo ne tik meditacija, bet ir meilė. Kai paklausė mokytojo, kaip čia taip atsitiko, šis paėmė ją už rankos ir pasakė: "Meilė ir yra meditacija."
Kelionės pabaigoje Danutė užsispyrė apžiūrėti Tokiją - ilgiau pabūti jame nebuvo numatyta. Ją tikino, kad verčiau nereikia, nes tik nusivils. Ji nuvažiavo viena ir tikrai nusivylė. Galvojo: kaip taip gali būti, ta pati Japonija, o tarsi kita realybė. Ten šventyklų grožis, tyla, ramybė, o čia triukšmas, chaosas, japonai bėga, lekia, žmonių upės srūva visomis kryptimis. Ištikta šoko greit perbėgo gatvele atgal, sėdo į traukinį ir grįžo verkdama. Kaip dar pas mus Lietuvoje gerai, pamanė.
Su ošo lazda - per nugarą
Maistas - makrobiotinis. Tau rodo: šita žolelė užaugusi tame sodo kampe, šitie žiedlapiai nuskinti ana ten. "O kai pavalgai to maisto, regis, visas kūnas tau dėkoja", - sako Danutė.
Kiote piligrimai gyveno labai didelėje dzen bendruomenėje. Išmoko jautrumo aplinkai ir kitam žmogui, esančiam šalia - pajusti jo poreikius, įsiklausyti šiam nė neprabilus. Jiems buvo užsakyta dzen virtuvės pamoka - kartu su vienuoliu gamino valgyti. Paprastai valgoma, kas tuo metu užauga (sezono produktai), nes tai teikia jėgų, gyvybės. Pasitikima, kad tuo metu derantis augalas suteikia visko, ko tau reikia. Kuo mažiau maistas apdorojamas, tuo sveikiau. Pagaminai - iškart viską sutvarkei, išplovei. Vandens naudoji tiek, kiek reikia, bet ne iš taupumo, o iš suvokimo, kad gamtos ištekliai ne begaliniai, tu už juos atsakingas, tu rodai jiems pagarbą.
Bendruomenėje keliauninkams buvo užsakytos ir dza dzen pratybos (meditavimas, giedojimas ir pan.) su tikrais dzen vienuoliais. "Buvome ir dalyviai, bet drauge tarsi kokio spektaklio stebėtojai", - pasakoja Danutė. - Geras patyrimas - ošo lazda. Medituodamas gali ir užsisvajoti, ir nugarą sulenkti: tada mokytojas specialiu judesiu tvoja per nugarą lazda. Beje, labai padeda, iškart atsigauni. Daug kas to patys prašo - sudėję rankas ir pasilenkę pirmyn, kadangi kalbėti negalima. Valgymas - tos pačios meditacijos dalis. Prieš tai mes, keliauninkai, buvom išklausę ilgiausių instrukcijų. Atneša ryžių košės, labai skystos, o ją reikia valgyti pagaliukais.
Visi viską daro kaip vienas. Vienuoliai įpratę, o mums sunku, nors prieš tai treniravomės. Jei atsiliksi, visi turės sėdėti ir laukti - negerai. Iš viso atneša tris puodelius: viename ryžių košė, kitame jūros dumbliai, trečiame - dvi ridiko skiltelės. Suvalgai košę, dumblius ir vieną ridiką, o kitą palieki. Vėliau atneša arbatos, ją pila į ryžių puodelį, su ta arbata išskalauji puodelį ir išgeri, likusia ridiko skiltimi išvalai dumblių puodelį ir suvalgai - tarsi nieko ir nebūta. Dzen - švara, tvarka, budrus greitis. Ir meditacinė kokybė."
