Visi manantys, kad Lietuvoje pragyveni yra labai brangu, gali šiek tiek nusiraminti ir pasiguosti faktu, kad Londone viskas yra dar brangiau. Eilinio trijų kambarių buto nuomos kaina su mokesčiais siekia 1200-2500 svarų per mėnesį. Apvalios sumos dydis priklauso nuo to, kaip toli nuo centro nutolusiame bute apsigyvensite.
Kuo arčiau Londono širdies, tuo labiau tuštėja piniginė. Kiekvieną kartą automobiliui atvažiuodami į miesto centrą susimokėsite po 8 svarus už įvažiavimą ir po 2 svarus už kiekvieną ten praleistą valandą.
Kadangi minėta transporto spūsčių reguliavimo sistema pasiteisino, netrukus planuojama įvažiavimo į miestą mokestį padvigubinti. Todėl daugelis į centrą vis dažniau atvyksta autobusais arba metro.
Už kambarį Londono centre kas mėnesį paklosite apie 600-800 svarų. Vidutines pajamas, t.y. apie 2000 svarų per mėnesį uždirbantys lietuviai tokiose vietose paprastai gyvena labai trumpai, nes anksčiau ar vėliau būna priversti kraustytis į kuklesnius apartamentus.
Viename didžiausių Europos miestų nusprendę visam laikui įsitvirtini lietuviai dažniausiai butų nesinuomoja, o perka tam, kad porą metų ten pagyvenę ir sutvarkę galėtų parduoti. Keisti gyvenamąją vietą Londone kas kelis metus yra visiškai normalu. Be to, pelninga.
Nekilnojamasis turtas, pavyzdžiui, minėtas trijų kambarių butas per savaitę pabrangsta apie 50 svarų. Vadinasi, per metus susikaupia gana solidus įnašas bankui – galima pradėti galvoti apie naujas investicijas.
Tačiau aukštos nekilnojamojo turto kainos verčia ieškoti sąjungininkų ir pirkti arba nuomotis butus karais su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Vidutines pajamas gaunančiam asmeniui bankai nesuteikia butui įsigyti reikiamos paskolos, todėl išradingiausieji pradeda gudrauti arba ieško patikimo būsimo turto bendrasavininkio.
Turbūt retas kuris ne tik atvykėlis, bet ir tikras anglas gali sau leisti įsigyti trijų kambarių butą, kurio kaina svyruoja tarp 300-800 tūkst. svarų. Buto apdailos ir baldų kokybė, visų pirma, priklauso nuo rajono – kuo toliau į šiaurės vakarus, tuo brangiau.
Svajojantiems apie nuosavą namą saugiame, tvarkingame ir ne pačiame prasčiausiame rajone reikėtų galvoti bent jau apie 1 mln. siekiančias investicijas. Pavyzdžiui, puikiai įrengtas 10 kambarių namas gali atsieiti 1-3 mln. svarų. Norintiems apsigyveni prestižiniame rajone visas išlaidas reikėtų padauginti bent iš dviejų.
Lietuvis lietuviui – vilkas
Ironiškiausia, kad prestižiniuose namuose įsikūrę asmenys savo materialinės padėties akivaizdžiai nedemonstruoja. Gatvėje sutiktas turtuolis atrodo kelis kartus kukliau už vidutines pajamas gaunančius asmenis, apsikarsčiusius vardinėmis populiariausių mados namų etiketėmis.
Prabangiuose apartamentuose gyvenantys ir naujausius automobilius vairuojantys turtuoliai, tarp jų ir garsiausios britų kino, muzikos, sporto žvaigždės, vengia ant kiekvieno kampo mirguliuojančių vardinių daiktų, kuriuos gali įsigyti kiekvienas. Turtuoliai ieško kokybės ir originalumo, kuris juos išskiria iš masių ir labai brangiai kainuoja.
Tokias plonybes išmano nedaugelis – eiliniai Londono gyventojai mėgaujasi pavieniais vardiniais daiktais, emigravę lietuviai – pigiomis jų kopijomis. Kiekvienas savaip stengiasi išsiskirti ir parodyti savo padėtį visuomenėje.
Tačiau statistiniams emigrantams iš Lietuvos, atvažiavusiems užsidirbti arba sumaniusiems Londone įsitvirtini, pigus rytų europiečių išskirtinumas dažnai pakiša koją. Bandydami įsikurti svečioje šalyje, vieni tautiečiai buriasi į bendruomenes, kiti – slepia savo kilmę.
Prieš beveik 10 metų į Londoną atvažiavusiems lietuviams geras bičiulis patarė nebendrauti su lietuviškai kalbančiais asmenimis, nes paprastai ryšiai su tokiais žmonėmis nieko gero nežadėdavo. Tai nebuvo išsigalvotas vienų tautiečių nuteikinėjimas prieš kitus – tiesiog tuo metu, kaip vis dar ir dabar, vieni į Didžiąją Britaniją važiuodavo užsidirbti, o kiti – juodadarbių reketuoti.
„Viena lietuvių šeima per keletą metų sunkiai dirbdama susitaupė apie 25 tūkst. svarų, kuriuos ketino parsivežti į Lietuvą. Bet vietiniai lietuvaičiai apie tai sužinojo, patykojo ir grasindami susidorojimu privertė juos atiduoti visus pinigus“, - vieną iš daugelio panašių nutikimų atpasakojo 8 metus Londone gyvenantis lietuvis.
Vaikinas prisipažino gerų draugų lietuvių neturintis ir draugysčių su lietuviais neieškantis, o gimtąja kalba bendraujantis tik su savo šeimos nariais. Vos keletą kartų po išvykimo Lietuvoje apsilankęs jaunuolis ypatingos nostalgijos gimtajai šaliai nejaučia, tačiau neišsižada nei savo kilmės, nei kalbos, nei šeimos.
Paprasčiausiai gyvenimas svečioje šalyje jį privertė prisitaikyti, atsisakyti lietuviško identiteto, susigalvoti naujų tikslų ir svajonių. Trečią dešimtį įpusėjęs lietuvis puikiai adaptavosi: nežinodamas jo kilmės nė neįtarsi, kad jis nėra grynakraujis londonietis.
