Marina ir Jūratė – didelę kelionių patirtį turinčios moterys. Jos pačios planavo kelionę, o jų patirtis tikriausiai bus naudinga “čainikams” (pradedantiesiems).
Šiek tiek adrenalino
Moterys kelionę pradėjo planuoti prieš pusmetį. Pirmiausia per internetą “nutvėrė” pigų lėktuvo bilietą. Į Diuseldorfą bilietas kainavo tik 99 Lt. su visais mokesčiais. Iš ten lėktuvai skrenda tiesiai į Fuerteventūrą. Iš viso vienam žmogui kelionė pirmyn ir atgal kainavo 1490 Lt.
Žinodamos kelionės datą, moterys pradėjo ieškoti viešbučių. Ne sezono metu viešbučiai kainavo kelis kartus pigiau: 14 parų su pusryčiai ir vakarienę dviem – 1260 eurų. Viešbutį užsakė internetu. Reikėjo nurodyti tik kreditinės kortelės numerį, o sumokėti grynais vietoje.
Kai bilietai ir viešbučių užsakymų patvirtinimai gulėjo ant stalo ir beliko kelios dienos ramiai susikrauti lagaminus, staiga paaiškėja, kad skrydis į Diuseldorfą atidedamas kelioms valandoms vėliau. Tai reiškia, kad turistės nespės persėsti į lėktuvą, skrendantį į Kanarų salas. Teko žaibiškai keisti kelionės grafiką: atšaukti nakvynę viešbutyje prie Vilniaus oro uosto, viena diena išskristi anksčiau, persėsti Kopenhagoje, nakvoti Diuseldorfo viešbutyje ir tik kitos dienos popietę išskristi į Fuerteventūrą.
Lėkimas, bėgimas, stresas, bet viskas baigėsi gerai. Na, gal išskyrus tai, kad persėdimui Kopenhagoje moterys turėjo tik 40 min. Jos spėjo, bet bagažas – ne. Užregistravusios jo dingimą, išskrido į Diuseldorfą ir iki pusiaunakčio blaškėsi, ieškodamos viešbučio, kuris buvo vos už 10 km. nuo aerouosto. Išbandžiusios ne vieno autobusų vairuotojo ir savo kantrybę, pagaliau sustabdė taksi. Kol bare gurkšnojo alų, buvo pristatyti ir pasimetę lagaminai.
Išbandymas serpentinais
Keista, bet Fuerteventūros oro uoste nebuvo jokios pasų kontrolės. Išėjusios į gatvę, Marina ir Jūratė nudrožė tiesiai prie automobilių nuomos punkto. Jos iš Lietuvos internetu buvo užsisakiusios nedidelį, ekonomišką automobilį. Per kelias minutes sutvarkiusios formalumus, sumokėjusios už 14 dienų nuomą 231 eurą, moterys pasiėmė raktelius ir sėdusios už vairo, nušvilpė tiesiai į viešbutį Morro Jable kurorte.
Jau kitą dieną keliautojos išbandė Fuerteventuros serpentinus. Prie vairo sėdo pakaitomis, nes vairuojant nė akimirkai negali atitraukti akių nuo kelio ir grožėtis nuostabiais vaizdais. 30-ies metų vairavimo stažą turinčios Marinos serpentinai negąsdino, tačiau kartais kelias susiaurėdavo visiškai, nepalikdamas vietos prasilenkti su kitu automobiliu. O kai siaurą asfaltuotą kelią pakeitė birus žvyrkelis su nutrupėjusiais kraštais, pasidarė visiškai nejauku. Vos ne vos užriedėjus į kalną, adrenalino dozę sustiprino siaučiantis uraganinis vėjas, kuris, atrodė, kilstelės mašinytę ir nutėkš į nuokalnę.
Smulkiame žemėlapyje pažymėti keliai, kuriais važiuoti nerekomenduojama, tačiau Marina ir Jūratė apie tai sužinojo tik vėliau. Blogiausia tai, kad įsukus į tokį kelią esi pasmerktas riedėti tik į priekį, nes apsisukti nėra kur. Per visą atostogų laiką moterys nuvažiavo apie 2500 km, nors salos ilgis – vos 100 km.
Banglentininkų rojus
Vakarinę salos pusę nuolatos talžo didelės bangos. Neretai jomis galima pasigrožėti nuo stačių vaizdingų skardžių, tačiau yra ir įlankėlių, kuriose galima būtų išsimaudyti. Tačiau geriau nežaisti gaudynių su galinga vandens stichija.
Ramesniuose užutekiuose ant bangų skraido banglentininkai. Ten, kur gylis nedidelis – geriausia vieta pradedantiesiems.
Milžiniškas bangas ridenančioje pakrantėje yra kas veikti ir ieškantiems romantikos. Saulėje spindintys purslai užburia ir nepaleidžia valandų valandas. Ir Marina, ir Jūratė – abi užkietėjusios fotografės- entuziastės. Joms čia buvo tikras rojus! Vien Marina užfiksavo 4000 kadrų. Nuo jos nedaug atsiliko ir Jūratė.
Fantastiška ir salos gamta – jokios žalumos, vien tik spalvinga vulkaninė uoliena ir baltas smėlis. Geriausi paplūdimiai – rytinėje salos pusėje, kur vandenynas dažniausiai ramus ir mėgstamas burlentininkų. Važinėdamos automobiliu, moterys rado Sotavento paplūdimį, kuris joms pasirodė pats gražiausias. Vandenyno pakrantė užpilta smėliu iš Sacharos dykumos, nes vos už 100 km – Marokas. Teko aplankyti ir milžiniškas “keliaujančias” smėlio kopas nacionaliniame El Jable parke, daug didesnes už Nidos.
Atokiau nuo kurortų esančiuose paplūdimiuose keliautojos sutikdavo vieną kitą poilsiautoją. Žinoma, visi jie deginosi nuogi. Paprastai negulėdavo, o užsimetę kuprinę su drabužiais, lėtai vaikštinėdavo pakrante. Nuogalių, užsidėjusį vien tik šiaudinę skrybėlę, gali sutikti vaikščiojantį ir minioje. Nieko tai nestebina.
Begalinė laisvė
Laukinė gamta, maži, savitos architektūros kaimeliai, nedideli kurortai ir automobilis, kuriuo Marina ir Jūratė skersai išilgai išmaišė visą salą, suteikė begalinį laisvės pojūtį. Sukaitusios saulėje, sustodavo prie vandens ir nuogos maudydavosi, pakilusios serpantinais aukštyn į kalnus, grožėdavosi panoraminiais vaizdais, fotografuodavo, iš rankos riešutais pavaišindavo laukinius, bet žmonių nebijančius degu. Ištyrinėjo ir architektūrinį, istorinį salos paveldą, apžiūrėjo pilis, bažnyčias, grožėjosi ant lavos uolienos nutapytomis freskomis, susipažino su visa eile šventųjų – kiekvienas miestelis turi savo.
Ketinusios trumpam pasidairyti Oasis zoologijos ir botanikos parke, įstrigo visai dienai. Kol “pabendravo” su įvairiais tropiniių miškų egzotiškais gyvūnais, įspūdinga kaktusų kolekcija nusidažė auksiniais besileidžiančios saulės spinduliais.
Kepsnys ant vulkano Viena diena buvo suplanuota susipažinti su Lanzarotės sala, nors, kaip vėliau moterys įsitikino, tokiai išvykai reikėtų skirti bent dvi.
Pervažiavus per visą salą iki šiaurinės dalies, už 7 km matyti migloje skendinčios Lanzarotės kontūrai. Keltas automobiliui ir 2 žmonėms pirmyn atgal kainuoja 93 eurus. Galima rinktis “expres” keltą, tačiau jis atplaukia tik 12 minučių anksčiau, o bilietas kainuoja gerokai daugiau.
Keliautojos apsilankė Timanfaya nacionaliniame parke. Tai įspūdinga dar veikiančio vulkano teritorija. Po ją organizuojamos ekskursijos kupranugariais ir autobusu. Ant veikiančio vulkano įkurtas baras ir kepami viščiukai.
Nacionaliniame parke dirba vietiniai. Tai ateiviai iš Pietų Amerikos. Jų rankdarbiuose galima pastebėti majų, actekų ornamentikos elementų.
Vienas didžiausių vulkano išsiveržimų vos nesunaikino visos salos: besidriekiantis lavos liežuvis ties vienu kaimeliu pakeitė kryptį ir dėkingi gyventojai toje vietoje pastatė bažnyčią, į suakmenėjusią lavą įbedė kryžių.
Lanzarotėje įspūdį paliko ir valstiečių puoselėjami daržai ir vynuogynai juodoje vulkaninėje žemėje. Kiekvienas sklypelis apjuostas lavos akmenų aukšta tvora, apsaugančia nuo stiprių vėjų. Iš lavos akmenų pastatyti ir gyvenamieji namai kaime. Lanzarotėje galima aplankyti vyno muziejų.
Lavos laukų yra ir Fuerventūros saloje. Viename iš padarytas pėsčiųjų takas. Tik vargas, jei nukrypsite nuo praminto takelio. Lavos akmenys negailestingai nudaužys kojas. Marina ir Jūratė irgi buvo pasiklydusios ir kartu su tokio paties likimo nublokštomis kalnų ožkomis bandė ieškoti tako. Kai pamatė vienos nelaimėlės saulėje išbalintus griaučius, nejuokais susirūpino. Tačiau greitai vėl pasiekė civilizuotas vietas.
Marabu ir kivi
Net jeigu apimtų tingulys, ir nesinorėtų niekur važiuoti, vien tik viešbutyje galima puikiai praleisti laiką. Puikus maistas pusryčių ir vakarienės metu. Švieži vaisiai, riešutai, ožkos pieno sūriai – tai tik dalis nors ir žinomų, bet visiškai kitokio skonio produktų. Jūratė niekada nemėgo kivi ir tik Fuerteventūroje pirmą kartą suprato, koks jis gali būti skanus. Vokiečių turistai prieš pusryčius pirmiausia suvalgo lėkštelę džiovintų slyvų, datulių, kivi ir kitokių vaisių. Pasirodo, tai puiki profilaktikos priemonė nuo vidurių užkietėjimo.
Po viešbučio teritoriją vaikštinėja marabu, skraido įvairūs paukščiai, čiauška spalvingos papūgos. Saloje šmirinėja ištisa armija kačių. Gyventojai jas globoja – specialiose dėžutėse padeda maisto.
Palmėmis ir žydinčiomis gėlėmis apsodintais viešbučio takais važinėja nedidelis traukinukas, kad poilsiautojai nesivargintų pėdindami pėsčiomis. Maudytis galima baseine arba eiti į paplūdimį. Vaizdas pakrantėje nuolat kinta: vieną dieną moterys maudėsi nedidelėje vandens įlankoje, kitą dieną toje vietoje bolavo tik sausas smėlis.
Štai tokia Fuerteventūra – ne veltui salos viduryje vienas vokietis įsirengė vasaros rezidenciją ir mėgaujasi prabangia vienatve. Kalbama, kad ten – fantastiško grožio vieta. Tik nuvažiuoti iki jo niekas nesiryžta, nes nutiestas vienintelis serpantinas, byrančiais žvyro kraštais…
Nuotraukos keliautojų Marinos ir Jūratės
