Norvegijos kalnai garsėja permainingu oru. Reikia apsiginkluoti pūkine striuke, apsiaustu nuo lietaus ir nepamiršti kremo nuo saulės. Mums visko buvo atseikėta su kaupu. Jau pirmą vakarą kalenome dantimis, kiaurai košiant lediniam vėjui, kai beviltiškai bandėme užvirti vandenį arbatai. Melsvi ugnies liežuvėliai čiaudėjo nuo išretėjusio oro ir jokia priedanga negelbėjo nuo įsismarkavusio vėjo. Pravertė visi šilti drabužiai, kuprinė ištuštėjo iki dugno. Juokavome, kad net galima užsimauti visas apatines kelnaites. Nauda dviguba – ir šilčiau, ir kuprinės svoris mažesnis.
Prie vakaro egzotikos prisidėjo ir neskubančios nakties sutemos. Ir nors tikrosios baltosios naktys matomos tik Norvegijos šiaurėje, per visą kelionės laiką taip ir neteko pamatyti žvaigždėto dangaus. Kai vėlai vakare nuovargis gindavo į palapinę, būdavo dar šviesu. Prabudus naktį – jau prašvitę. Pirmosiomis naktimis tai trikdydavo, neleisdavo normaliai išsimiegoti.
Lietus ir avys
Nors sakoma, kad Norvegijoje dažnai lyja, mums pasisekė. Per septynias dienas įkyriai krapnojo tik du kartus. Vieną “šlapią” dieną keliavome žaliais slėniais, takas vingiavo per mišką, jeigu taip galima pavadinti krūmokšnių ir liaunų medelių zoną prie kalnų. Tikrų keliautojų toks oras nė kiek netrikdė. Sutikti norvegai net nebandė slėptis po skraistėmis. Jie keliavo maršrutu nuo vieno kalnų viešbučio iki kito, tad dienos pabaigoje galėjo išsidžiovinti permirkusius drabužius ir batus.
Blogiau mums, apie tokią prabangą nedrįstantiems net svajoti. Ir ne tik dėl skandinaviško kainų “standarto”, neįkandamo vidutines pajamas uždirbančiam lietuviui. Išsiruošus į tokį žygį žinai, kas laukia ir greitai pamiršti miesto patogumus. Nuo drėgmės negelbėja net ir apsiaustai, nes jie nors ir sulaiko lietų, “nekvėpuoja” ir visi drabužiai greitai permirksta nuo susikaupusio kondensato.
Tačiau tai tik buitinės smulkmenos, kurios nublanko prieš tos dienos gamtos grožį. Nuo drėgno ir šilto oro įkalnės užsipildė baltu rūku. Šlapios blizgančios uolos, įsibridusios į balzganą miglą, atrodė kaip amžini laiko sargybiniai. Didžiausias dienos „nokdaunas” – smaragdinis ežeras, apsigaubęs rūko aureole.
Į pavakarę lietus liovėsi ir įkūrus stovyklą aukščiau miškų zonos, laukė visus vargus atperkantis “spektaklis”: aplink galvas pradėjo sūkuriuoti tiršti debesys. Akimirkai paskęsdavome baltame debesyje, apipilti smulkiais drėgmės lašeliais, ir tuoj pat vėl išnirdavome. Ir tik ryte debesys pratrūko, atidengdami mėlyno dangaus lopinius. Tarsi nukritus uždangai, aiktelėjome – aplink atsivėrė fantastiško grožio žalias slėnis ir snieguotos kalnų viršūnės.
Lyriškus dūsavimus greitai nutraukė avių banda. Mekendamos ir barškindamos po kaklais parištais skambalais, jos šturmu ėmė mūsų stovyklą. Nieko negavusios, liko labai nepatenkintos. Nepasidalinome duonos kąsniu ne dėl šykštumo. Kai kurių žygeivių patirtis sakė, kad su jomis geriau neprasidėti. Gavusios šiek tiek maisto, jos sukviestų likusią bandą ir apsupusios ratu nugraužtų net batų raištelius.
Elnių banda
Viena diena skirta Jotunheimeno parko puošmenai – Glittertindeno (2.452 m.) viršūnei. Ji apsigaubusi grakščiai išlenktu sniego karnizu, pakibusiu ore. Tad kylant į viršų nerekomenduojama nukrypti į šalį nuo praminto tako.
Kopimas nesudėtingas, tačiau lipant su sunkia kuprine, krūvis pakankamas. Žinoma, būtų galima kuprinę palikti įspraudus po pirmu pasitaikiusi akmeniu, tačiau nusileisti planavome į kitą kalno pusę, negrįžti tuo pačiu keliu.
Viršūnė nedidelė, plokščia, net nežinia, kada sustoti ir įamžinti savo šypsenas. Mus sustabdo keli viršūnėje besiilsintys turistai. Tikslas pasiektas. Keista, kad apačioje ūžavo stiprus vėjas, o čia palyginti nešalta, viskas skendi rūke.
Gerai, kad įkopimui neišeikvojome visų jėgų, nes laukė ilgas ir nuobodus leidimasis žemyn. Iš pradžių stačiais akmenimis, vėliau biria morena, kuria galima ir bėgti, jei esi įgudęs ir nebijai rizikuoti – vienas netikslus judesys ir gali kaulų nesuskaičiuoti. Tačiau net ir paspartintas leidimasis užtrunka ne valandą ir ne dvi. O kai pagaliau pasiektas slėnis, paaiškėja, jog iki kempingo, kur laukia kita grupės dalis, nepanorusi kopti į viršūnę, dar reikia pėdinti tris valandas.
Kalnai ir vėl pateikė siurprizą, padėjusį pamiršti nuovargį – bildėdama pro pat nosį pralėkė elnių banda.
Pagaliau pasiektos palapinės. Vakarienė kempingo “valgomajame”. Prie stalo sėdi kaip pabučiuotas – galva tuščia, kojos sunkios. Kažkas įvarvina lašelį lietuviškos trauktinės ir kumšteli į pašonę – rytoj laukia aukščiausia Skandinavijos viršūnė.
Kakavos puodelis viršūnėje
Kaip pagal užsakymą oras saulėtas ir šiltas. Šį kartą kuprines paliekame kempinge ir pradedame kopti. Sekmadienis, todėl į Galdhopiggeną (2.469 m.) traukia būriais – po vieną, su šeimomis, vaikais ir dažnai su šunimis.
Norvegijos kalnai neaukšti, tačiau sniego daug. Saulėtą dieną smagu klampoti po minkštą sniegą, kartais tenka net ropoti keturiomis. Kopimas ilgas. Įveikus vieną šlaitą, už kurio viršūnė, rodos, ranka pasiekiama, vėl tenka šiek tiek leistis, po to vėl kilti.
Prieš paskutinį pakilimą atsiveria baltai spindintis lygus šlaitas, puslankiu išsilenkiantis akinančiai mėlyname danguje.
Viršūnėje stūgso iš akmenų pastatytas namelis, iš šiaurės pusės apledėjusiais langais, kurį supa būrys žmonių. Virš šlaito pakibęs malūnsparnis, trumpam prikaustęs turistų dėmesį.
Nors aplink fantastiško grožio vaizdai, smagiau buvo parymoti ant Glittertindeno. Gana neįprasta, keliaujant po kalnus, atsidurti minioje: vieni fotografuojasi, kiti užkandžiauja, treti iš namelio – kavinės nešasi puodelį garuojančios kakavos…
Tad ilgai užsibūti nesinori. Užkramsnojus šokolado, sėdi ant užpakalio ir čiuoži žemyn, kol akmenys nepradeda tarkuoti kelnių. Dar valandėlė poilsio. Kišenėn įsimeti juodą žvilgantį akmenuką atminimui nuo aukščiausios Norvegijos viršūnės. Po to lieka “smulkmena” – pusdienį kėblinti žemyn, visą laiką pusiau sulenktomis kojomis, kol įskausta krūvio neatlaikę kelio sąnariai.
Kempinge nuplovę nuovargį po dušu ir susikrovę mantą, ieškome nakvynės žaliame slėnyje tarp tankių krūmokšnių. Norint išvengti baudų, galima įsirengti stovyklą ne arčiau kaip per 1 km. nuo kempingo teritorijos.
Ekskursija ledyne
Paskutinę dieną išsiruošiame į ledyną. Nemokamai į jį galima pasižiūrėti tik iš toli. Lipti leidžiama tik apsiginklavus specialia alpinistine įranga, su ledkirčiais, ant batų užsidėjus dyglius (“kates”) ir vienas su kitu susirišus virvėmis. Visus vorele kaip žąsiukus veda gidas. Atrakcija brangiai kainuojanti ir skirta nieko apie tikrą turizmą ir alpinizmą nenutuokiantiems, nuobodžiaujantiems ir neturintiems kur dėti pinigų vakariečiams. Ant tos meškerės pakibome ir mes, nes tikėjomės nepamirštamų ant ledyno praleistų valandų.
Didžioji ekskursijos dalis praėjo kopiant pėsčiomis vingiuotu keliuku iki ledyno pradžios. Brangiau sumokėję turistai užvežami. Po to ilgai užtruko, kol buvo visiems pamatuotos ir pritaikytos “katės”, kol visi buvo apraišioti virvėmis. Ar jau galima lipti ant ledo? Ne. Gidas trumpai išdėsto saugumo technikos teoriją. Gal ir gerai. Matyt, laukia rimti išbandymai.
Jau lipsim? Dar ne. Išrikiavęs turistus ledyno pakraštyje gidas praktiškai rodo, kaip reikia elgtis su “katėmis” ir ledkirčiu. Pagaliau pajudame. Tik kylame ne į viršų, o pasukame pakraščiu. Gidas lėtai, kaip sulėtintame filme, kapoja laiptelius ir liepia peršokti pusmetrio pločio ledo plyšį. Vėl sustojame nedidelėje dauboje. Gidas mums pasiūlo pažaisti viktoriną: jis užduos klausimus gamtos pažinimo tema, o mes bandysime atsakyti. Kilstelėjame ant akių užkritusius šalmus, pamojuojame ledkirčiais ir nelabai suprantame, ką čia veikiame. Gidas dar labiau nei mes, iki dantų apsiginklavęs naujausia alpinistine įranga ir apsikarstęs racijos aparatais. Tikriausiai ryšio technika reikalinga, jei kuris nors iš turistų sumanytų sprukti. Bet ar toli nueisi, jei esi pririštas?
Gidas – mielas vaikinas ir mes ant jo nepykstame. Net ir tuomet, kai jis, parodęs vieną melsvą plyšį ir leidęs nusifotografuoti, pareiškia, jog ekskursijos laikas baigėsi.
Išsitiesę ant pievutės prie viešbučio ir šniokščiančios kalnų upės, mėgaujamės paskutinėmis akimirkomis Norvegijoje. Nuotaiką praskaidrina iš autobuso vairuotojų nusipirkta lietuviško alaus skardinė, už dvigubai didesnę kainą nei Lietuvoje, bet kelis kartus pigiau, nei tektų mokėti už norvegišką.
