Mūsų pergabenimo paslaugas iš taško A (Kaunas) į tašką B (Stokholmas), o tada į tašką C (Paryžius) patikėjome aviakompanijai „Ryanair“. Jos paslaugomis naudojomės jau ketvirtą kartą. Ir pirmą kartą teko suabejoti pigių skrydžių sistemos nepriekaištingumu.
Viena bėda – ne bėda
Iš Kauno pajudėjome be jokių nesklandumų. Tik oro uoste mus išlydėjęs bičiulis pripasakojo istorijų apie tai, kaip lietuviai grumiasi dėl eilių prie check in‘o bei apie tai, kad „Ryanair“ pilotams rūkas nebaisus - neria jie į rūką, lyg traktorių į bulvių lauką vairuotų. Iš Kauno iki šiol tik vienas lėktuvas dėl rūko nepakilo.
Tą dieną švietė saulė, tad kalbos apie rūką neatrodė aktualios, tačiau lėktuvui artėjant prie Stokholmo apėmė negera nuojauta. Visa padangė buvo nuklota debesimis, nesimatė nė lopinėlio žemės.
Leistis ėmęs lėktuvas kaip įnėrė į vatą, taip ir nebeišnėrė, nors paprastai debesys nenusileidžia žemiau nei pora šimtų metrų virš žemės. Tačiau šį kartą buvo ne tik apsiniaukę, bet ir pakilęs rūkas. Toks tirštas, kad eglių viršūnės pasimatė lėktuvui beveik nusileidus iki jų aukščio.
Lakūnai dar mėgino aklai pataikyti į oro uosto taką, tačiau nepavyko, tad lėktuvą jie vėl išskraidino virš debesų ir nutarė leistis Arlandos oro uoste, kur oro sąlygos buvo palankesnės.
Stokholmo pagrindinis oro uostas yra maždaug už 140 kilometrų nuo Skavstos. Iki skrydžio į Paryžių dar buvo likę pustrečios valandos, tad tikėjomės, jog spėsime. Juo labiau, kad „Ryanair“ keleiviams, kurie turėjo dėl vienos ar kitos priežasties būti Skavstoj, užsakė autobusą.
Visgi darėsi neramu, nes iš Kauno skridusio lėktuvo stiuardesė sakė, kad į Paryžių turi skristi tas pats lėktuvas. Teko sukti galvą, ką mes darysime, jei lėktuvas įstrigs Arlandoj ir vėluos. Mat Paryžiuje sutartoje vietoje mus turėjo pasitikti žmonės, tad labai susivėlinti buvo nepatogu. Kitas reikalas – ką daryti, jei lėktuvas išvis neišskris?
Čia iškyla pagrindinė low cost avialinijų patikimumo problema – nors „Ryanair“ itin giriasi skrydžių tvarkaraščio išpildymo tikslumu, aviakompanija neapdrausta nuo galimų nukrypimų. O tokiu atveju keleiviams niekas nebepadės, mat „Ryanair“ atsakomybė baigiasi už lėktuvo borto.
Jei planuojate kelionę su „Ryanair“ ar kita pigių skrydžių kompanija, jums telieka pasitikėti statistika, kuri skelbia, kad 90 procentų skrydžių įvyko tiksliai suplanuotu laiku. Tikimybė, kad jums nepasiseks, palyginti maža.
Dėl to daug keleivių drąsiai planuoja ne tik skrydžius iš taško A į tašką B, bet, kaip ir mes, dar ir į tašką C, nors pigių skrydžių kompanijos nesiūlo jungčių tarp skrydžių paslaugos. Tai reiškia, kad jūsų maršrutą iš taško A į tašką C sudarys du atskirai pirkti skrydžiai A-B ir B-C, o ne paslaugų paketas A-B-C, kokį jums pasiūlytų ne tokios pigios aviakompanijos. Jei visgi jūsų skrydžiai pagal mažai tikėtiną scenarijų vėluoja ir susiplanuota kelionės dėlionė byra į šipulius, jums nelieka nieko kito – tik kukuoti.
Nors buvome labai dėkingi “Ryanair” už autobusą iš Arlandos, pasirodė, kad visos aviakompanijos pastangos mums pagelbėti į gera neišėjo. Autobuso vairuotojas, užuot pasukęs tiesiai į Skavstą, nuvažiavo pirma į Stokholmo centrinę stotį, tuomet dar į vieną stotelę. Tik ten išleidęs dalį žmonių, jis pagaliau atvyko į oro uostą.
Čia prasidėjo smagumai. Oro uoste buvome 18 val. 05 min. Registracija į skrydį Paryžiun buvo pasibaigusi prieš 20 minučių. Pasirodo, aviakompanija į Paryžiaus reisą nukreipė kitą lėktuvą ir nesulaukė, kol autobusas atveš Kauno reiso keleivius.
Kaip žinia, „Ryanair“ registraciją į skrydžius baigia 40 min. iki skrydžio. Vėluojantiems keleiviams telieka viena – kukuoti. Kažką panašaus mums ir pasiūlė Skavstos informacijos biuro darbuotoja, kurios paklausėme, ar galime patekti į lėktuvą Paryžiun.
Garsiakalbiai kaip tik pranešė, kad keleiviai jau sodinami į lėktuvą. O mes su lagaminais kukavome uždarytoje registracijos salėje.
Oro uosto darbuotojos mums tegalėjo pasiūlyti arba pirkti bilietus kitos dienos skrydžiui, arba Švedijoje likti keturioms dienoms. Sumokėjome už du bilietus sekančiai dienai 143 eurus – išlyginantį priedą prie jau sumokėtos bilietų kainos – ir apsistojome greta Skavstos oro uosto esančio Nykopingo miestelio turistų nakvynės namuose.
Jei kada būsite priversti dieną praleisti Nykopinge ir neketinate išlaidauti parduotuvėse arba vykti prie netoliese esančių ežerų žvejoti, maudytis, plaukioti baidarėmis, žinokite, kad šiame miestelyje galima aplankyti keletą muziejų, suvalgyti skanių picų ir pasėdėti prie pilies, kuri XIV amžiuje buvo ir Švedijos karalių rezidencija.
Daugiau čia nelabai ką tenuveiksite. Pasivaikščiojimui gatvelėmis, pasigrožėjimui pavasario polaidžio metu įsisiautėjusia upe, paklaidžiojimui uostą ir įlankos pakrantes apgaubusiame rūke užteks ir pusdienio.
Beje, jei ketinate lankytis Stokholme, verta apsvarstyti variantą nakvynei rinktis Nykopingą. Mat čia už naktį paliksite apie 400 SEK, o Stokholme pigiausia lūšnelė atsieis bent 700 SEK.
Vasarą Nykopingas turėtų būti itin gyvas miestas, kurį užgriūna britų, vokiečių ir italų turistai. Uosto pakrantėse apstu žiemai uždarytų laivų – restoranų. Daug jų ir pačiame miestelyje. Faktas, kad vietos gyventojams tiek kavinių – per daug.
Turistus traukia gamta – vasarą ji įspūdinga. Nykopingo apylinkėse gali patirti visus aktyvaus laisvalaikio malonumus – nuo pasivažinėjimo dviračiais iki ekstremalaus baidariavimo srauniomis upėmis. Be to, iš čia vyksta apžvalginės kelionės po Baltijos jūros archipelagą.
Pagaliau – Paryžius
Dėkui Viešpačiui, parą pavėluotas skrydis į Paryžių įvyko be netikėtumų. Rytinis rūkas po pietų išsisklaidė ir Švediją palikome šviečiant saulei. Deja, dangus virš Paryžiaus buvo giedras, tad nusileidome ne Charles de Gaulle oro uoste, o Bovese (Beauvais), 100 kilometrų už miesto...
Pirkome po 13 eurų kainuojančius autobuso bilietus ir per pusantros valandos atsidūrėme prie Port Majo (Port Maillot), arba Kongreso rūmų.
Prisipažinsime, prancūzų kalba mums kėlė šiokių tokių sunkumų. O nemažai daliai prancūzų ne ką menkesnių sunkumų kėlė anglų kalba.
Pavyzdžiui, su vienu prancūzu, kurio teiravomės, iš kur autobusas vyksta atgal į oro uostą, ir kuris atsakė: „Parlais non anglaise“, susikalbėti teko taip: „Le buso to le aeroporto... stop where?“ Padėjo.
Pirmą vakarą dar pasivažinėjome metro ir pasiėmėme raktus nuo mūsų laukiančio bičiuliško prieglobsčio. Kadangi metro važinėja iki 1 valandos nakties, nulėkėme su visais lagaminais pasėdėti po Eifelio bokštu, tradiciškai nusifotografavome ir patraukėme į nakvynės vietą, pakeliui dar nusipirkdami vyno. Įstabu, kiek galima nuveikti Paryžiuje per porą valandų.
Kadangi iš planuotų trijų parų Paryžiuje teliko dvi, teko perdėlioti kruopščiai suplanuotą vizito tvarkaraštį. Pirma, atsisakėme „Paris museum pass“, mat išleisti 30 eurų ir apžiūrėti porą muziejų nebuvo prasmės. Vien Luvras atimtų visą dieną, tad vizitą ten atidėjome kitam kartui Paryžiuje.
Nepasakosime apie tai, kaip žavėjomės tuo miestu, nes nesižavėjome nei mažiau, nei daugiau už daugumą jūsų.
Tačiau tiems, kuriems teks skubiai aplėkti Paryžių, aprašysime mūsų poros dienų maršrutą.
Pirma, būtinai nusipirkite un carnet – apie 11 eurų kainuojantį 10 bilietų paketą, galiojantį visoje Paryžiaus metro, traukinių ir autobusų sistemoje. Taip sugaišite mažiau laiko vaikščiodami ir mažiau pavargsite. Sakote, kad po Paryžių reikia vaikščioti? Patikėkite, net ir palengvindami savo keliones metro, vis tiek prisivaikščiosite tiek, kad vakarais virsite iš koto.
Taigi, pirma diena. Ryte pajudėjome apie 9 val. 30 min. Šalia mūsų prieglobsčio buvo Paryžiaus katakombos, tad pirmiausia užsukome ten. 45 minutes praklaidžiojame tarp požeminiuose koridoriuose palaidotų 6 milijonų žmonių kaulų, sėdame į metro ir lėkėme prie Luvro.
Mus pasitiko lietus ir vėjas. Iš po skėčio kraštų žvalgėmės į karališkuosius rūmus ir pasukome į Tiuiliri sodus. Pro juos išėjome į Eliziejaus laukus. Kol juos perėjome, debesys išsisklaidė. Apie 13 valandą pasiekėme Triumfo arką, pasikėlėme į ją, apžvelgėme iš rūko išnirusią Paryžiaus panoramą.
Prie Triumfo arkos sėdome į metro ir nuriedėjome į Saint Denis baziliką, kurioje palaidoti Prancūzijos monarchai – visi nuo V iki XIX amžiaus, išskyrus kelis. Karalių nekropolyje – keliolika balto ir juodo marmuro, auksinių antkapių, karališkosios šeimos relikvijoriai, senųjų toje vietoje stovėjusių šventovių liekanos. Pati bazilika išsiskiria neįtikėtinai sudėtingais vitražais.
Iš Saint Denis važiavome į Monmartą, vengdami niekdarius pardavinėjančių juodukų, laiptais pakilome iki Šv. Širdies (Sacre Coeur) bazilikos. Tuomet – pasivaikščiojome ant kalvos esančiomis gatvelėmis, kuriose apstu menininkų dirbtuvių, galerijų.
Palydėjome saulę ir patraukėme į Kliši bulvarą, garsėjantį sekso industrija. Ten įsikūręs Moulin Rouge bei daugybė erotinių klubų. Juodukai kelis kartus kvietė užsukti į vidų, tačiau ne itin įkyriai.
Užtat užsukome į Erotikos muziejų, kuriame surinktos Rytų, Vakarų civilizacijų intymių atributų kolekcijos, yra Polinezijos, Afrikos, Amerikos čiabuvių tautų religinėse apeigose naudotų erotinių žaislų, garbintų dievų atvaizdų, turėjusių skatinti lytinę sveikatą, pajėgumą ir vaisingumą.
Viršutiniuose aukštuose – Vakarų Europos miestuose XIX amžiuje klestėjusią sekso industriją primenantys eksponatai – nuotraukos iš prostitučių kvartalų, pačios prostitutės, tų laikų porno nuotraukos, filmai.
Vakarą užbaigėme Monmartro kalvos viršuje gurkšnodami sidrą. Beje, jei užsusksite į restoranėlį, nenustebkite, jei alų jums įpils į taures, primenančias vyno taures.
Verta užsiminti apie juodaodžius, kurių Paryžiuje pilna prie visų įsimintinesnių objektų. Prie Eifelio bokšto jie specializuojasi pardavinėdami blyksinčius Eifelio bokštelius, prie Luvro – reprodukcijas, prie Notre Dame‘o katedros – ką papuola, prie Monmartro – pintas spalvotų siūlų apyrankes.
Be to, čia jie dar vadina save „menininkais“. Matyt, Monmartras ir juos įkvepia. Fenomenalūs veikėjai, kurie adaptuojasi visur. Geriausia pro juos praeiti nežiūrint į akis ir kartojant „no mercie“, kitaip įstrigsite keliolikai minučių.
Kitos dienos programa kuklesnė, man 17 valandą turėjome išriedėti atgal į oro uostą. Tad ryte pirmiausia nulėkėme į senamiestį – Cite. Ten pėdinome prie Notre Dame, palūkuriavome eilėje ir pakilome į bokštus, arčiau chimerų.
Kadangi dar tik ankstyvas pavasaris, eilės ne per didžiausios, bet bokštuose vis tiek jau sunku prasisprausti pro mūru stovinčius turistus. Visgi vaizdas iš viršaus vertas dėmesio, o ypač vertos dėmesio bokštus puošiančios statulos. Tad, net jei kilote į Eifelį ar kopėte į Monmartro kalvą, į Notre Dame taip pat pakilti verta.
Po Notre Dame laukė pasivaikščiojimas Lotynų kvartalo – šiauriau nuo Senos upės esančio rajono – gatvelėmis, kuriose gausu įvairiausio stiliaus, įvairiausių šalių virtuvėms atstovaujančių kavinių, taip pat parduotuvių, „butikų“ ir ko tik širdis geidžia.
Ten pat netoliese – Panteonas, kuriame palaidoti žymūs Prancūzijos menininkai, rašytojai, politikai. Nuo jo traukėme į Liuksemburgo sodus, kuriuose tą saulėtą dieną buvo sausakimša žmonių. Vieni miegojo, kiti skaitė, treti sportavo, ketvirti fontane plukdė laivų modelius, penkti bučiavosi, šešti, kaip mes, viską filmavo – žodžiu, gyvenimas virė.
Dar valandėlę pasivaikščiojome po Lotynų kvartalą, pagurkšnojome vyno ir atėjo laikas kelti sparnus į Švediją, o po nakvynės Nykopinge – į Kauną.
Kadangi esame mažo kalibro ir lengvos svorio kategorijos turistai, keliavome tik su rankiniu bagažu. Tad grįžtant iš Paryžiaus pasienietės oro uoste iš mūsų atėmė pelėsinį sūrį, mat jame daug riebalų.
Kaip galima pakenkti lėktuvui riebiu sūriu? Iki šiol laužome galvą. Vienintelis atsakymas – sumaitinti sūrį lakūnui ir taip jį nupenėti, kad lėktuvas nuo svorio nukristų.
Viską apibendrinant, kelionė buvo puiki – nepaisant rūko Stokholme ir lietaus Paryžiuje, nepaisant išleistų papildomų litų ir apkarpytos viešnagės, nepaisant atimtų lauktuvių.
