Smagu - galėsime būti savotiški „Kolumbai”. Tiesą sakant, užsakant bilietus į Mauricijų, aš apie šią Maskarenų salų grupei priklausančią 64 kilometrų ilgio ir 55 kilometrų pločio salą ir pati ne kažin ką buvau girdėjusi. Pasąmonėje iškildavo vaizdai apie badaujančius Afrikos vaikus, pinigų kaulytojus ir baisią netvarką. Taigi turėjau 14 dienų susipažinimui bei išsiaiškinimui „kas čia ir kaip yra iš tikrųjų”.

O „iš tikrųjų” yra taip: sala nutolusi į rytus nuo Afrikos krantų 2000 km, nuo Madagaskaro - 800. Turinti 1,2 milijono gyventojų (546 žmonės į kv.km) Mauricijus yra viena tankiausiai apgyvendintų vietų žemėje.

Saloje taikiai sugyvena įvairių tautybių bei rasių žmonės: kadaise kaip pigi darbo jėga kolonistų anglų atsivežti indai sudaro pagrindinę etninę grupę - net 60 procentų. Likusius 40 pasidalina nuo vergovės laikų likę čia gyventi iš įvairių Afrikos dalių bei kitų kolonijų suvežti „darbuotojai” - kreolai.

Vyraujanti religija – induizmas, bet yra vietos krikščionybei, islamui bei budizmui. Paskutinio surašymo metu paaiškėjo, jog tokiame mažame žemės plote yra 87 religijos bei sektos. Gyventojai tvirtai laikosi vienos pagrindinės taisyklės: nekalbėti apie religiją bei politiką viešoje vietoje. Netgi pas kirpėją.

Pasak kelioninės knygos - vietiniai žmonės yra „draugiškiausi žmonės pasaulyje”. Hmmm.. ir kas įdomiausia - tai tiesa. Per 14 kelionės dienų daug keliavome vietiniais autobusais, maudėmės miesto paplūdimiuose ir visur sutikome draugiškus, smalsius, bet tikrai neįkyrius žvilgsnius. Ir nors nuo pakrančių nutolusiuose miesteliuose žmonės gyvena skurdžiau, tačiau ir ten niekas nieko iš mūsų neprašė, nekaulijo ir nebandė įpiršti nereikalingų daiktų. Visi, net nekvalifikuotas darbininkas kalba prancūziškai bei angliškai. Vietiniai tarpusavyje kalba kreolų kalba. Va jos tai niekaip nesupratom.

1598 metais olandų keliautojų atrasta bei pavadinta “Melukesereede” (vėžlių įlanka), buvusi žmonių negyvenama, tačiau turtinga flora bei fauna sala, išgyveno ne vieną užkariavimą: dėl jos varžėsi olandai, anglai bei prancūzai. Nuo jos atradimo smarkiai pasikeitė ir landšaftas: olandai iškirto tankius, senus miškus, užsodindami cukranendrėm bei arbata. Įspūdingo dydžio vėžliai (kiekvienas sulig gerai įmitusia kiaule) buvo naikinami „maistui” bei vežami į Europą. Dabar įkurtame parke jie gali lengviau atsipūsti – baisiausias gresiantis dalykas - tai turistų pasijodinėjimas šiais milžinais.

Kiek išsiaiškinome - seniausiam parke gyvenančiam vėžliui yra 120 metų. Iki šių dienų neišliko ir įspūdingo dydžio neskraidantis paukštis Dodo, gyvenęs tik šioje saloje - jis buvo per didelis ir per lėtas, kad apsigintų nuo atplaukusių laivais žiurkių. Beje, Čarlzas Robertas Darvinas, tyrinėdamas šio paukščio “gyvenimo istoriją”, pagrindė savo evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją.

Paplūdimiai... mmmm... pilni balto smėliuko, platūs, su palmėmis. Vanduo žydras, žydras - tikras nardymo rojus... Vos už keliolikos metrų plaukioja įvairiaspalvės žuvytės, keroja koralai... Oras +28C, vanduo +23C…

Tačiau plaukioti ne miesto paplūdimiuose reikia atsargiai – šiuose vandenyse (kaip ir visame Indijos vandenyne) yra keletas labai nuodingų žuvų. Viena iš jų vadinama “Stone fish”. Laukdama grobio ji apsimeta akmeniu ir jai tai tikrai gerai pavyksta. Savo aukų ji per daug nesirenka – ar tai žuvis, ar per daug priartėjęs žmogus. Įgeltas ir skubiai nenugabentas į ligoninę žmogus gali numirti per pusvalandį.

Sutikome vietinį vaikiną kuriam teko nelaimė susipažinti su ta “akmenine” pabaisa. Jei ne šalia buvęs žvejys – jam būtų tikrai blogai baigęsi. Po keletą metų trukusios reabilitacijos jis vėl gali vaikščioti ir džiaugiasi tuo, garbindamas Alachą bei geradarį žveją kiekvieną dieną. Tiesa… paskutinį vakarą, grožintis saulėlydžiu viešbučio paplūdimyje vietinis žvejys už kelių metrų nuo kranto nusmeigė žeberklu tą „gražuolę”… Tad istorijos „ir man taip buvo kartą” pasirodė visai ne iš piršto laužtos.

Turizmo agentūros siūlo nemažai lankytinų vietų saloje: daugybė krioklių, trijų spalvų žemė (mokslininkai iki šiol neišsiaiškino, kodėl ji tokia spalvota ir kodėl tik vienoje vietoje pasaulyje), nardymas, pasiskraidymas parašiutu, nuleidimas povandeniniu batiskafu į 35 metrų gylį, plaukimas katamaranu į netoliese esančią negyvenamą salelę “Gabriel”, botanikos sodas su atkurtomis džiunglėmis ir daugybė kitų įdomių dalykų...

Netgi galima susituokti po vandeniu, užsidėjus specialius vaikščiojimui po vandeniu skirtus skafandrus. Beje, plaukiant vietinių žvejų laiveliu į “Gabriel” salelę už keliolikos metrų išniro kuprotasis mėlynasis banginis...

Kadangi „lietuviais esame mes gimę”, nusprendėme keliauti po salą vietiniais autobusais ir nuomotu automobiliu. Vairavimo ypatumai Mauricijuje... Kadangi tai buvusi Anglijos kolonija (beje, nepriklausomybę atgavo tik 1968 metais) eismas vyksta priešinga nei mums įprasta vairavimo kryptimi. Šaligatvių nėra ir nereikia, žibintai naktį reikalingi tik silpnų nervų vairuotojams. Pirmą dieną viskas atrodo keistoka, o vėliau jau pats važiuoji išsišiepęs ligi ausų, įsijungęs vietinę radijo stotį su užvedančiais Sega ritmais, spaudai garso signalą ir sveikiniesi su visais pažįstamais ar nepažįstamais. Taip reikia.

Tiesa – vietinė muzika Sega - verta atskiro aprašymo. Tamsiuoju vergijos laikotarpiu ji buvo vienintelis šviesos šaltinis nuo darbo cukranendrių laukuose pavargusiems „darbuotojams”. Šiai ritmingai muzikai išgauti naudojama daug būgnų, būgnelių bei visiškai paprastų, buityje pritaikomų daiktų – svarbu, kad skleistų garsą. Jai skambant ramiai nusėdėti neįmanoma - kojos pačios ima kilnotis, klubai linguoti. Vietinės merginos šokėjos pasidabina plačiais, spalvotais, siekiančiais žemę sijonais… Beje, liesumo kultas Mauricijuje neegzistuoja…

Smaguriaujant vietinį žymiausią aštrų patiekalą “curry”, siurbčiojant ananasais, mangais bei gėlėm papuoštus cukranendrių romo kokteilius (O ką? Kartais reikia ir pasilepinti :) ) visai pamiršti apie už 10 tūkstančių kilometrų likusias būsto paskolas, mokesčius ir kasdienius darbus…

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją