Karaganda

Liepos pradžioje Kazachstano termometro stulpelis rodė beveik +40°C. Antras pagal dydį šalies miestas Karaganda, gyventojų skaičiumi beveik prilygstąs Vilniui, skendėjo dulkėse. Pasijunti, tarsi laiko mašina būtų sugrąžinusi į praeitį: Leninas centrinėje miesto aikštėje, apšepę daugiaaukščiai namai, duobėtos gatvės, mažytės komercinės parduotuvės, senukai auksiniais dantimis už volgų ir žiguliukų vairo. Dauguma namų devynaukščiai, senamiestyje trumpą miesto istoriją mena pokario metų japonų kareivių statyti 3–5 aukštų namai.

Karaganda – šachtininkų miestas, kurį šiandien palieka nemažai gyventojų: sumažėjo darbo vietų, maži atlyginimai. Kainos čia šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje, o vidutinis atlyginimas siekia apie 150–200 eurų per mėnesį.

Gamtos turtai

Kiekvienas šalies gyventojas didžiuojasi savo šalies gamtos turtais ir prezidentu, pagal kurio parengtą planą „Kazachstanas 2030“ šalis turėtų pasiekti ekonominį suklestėjimą. Sakoma, kad Kazachstane galima surasti visą Mendelejevo lentelę, todėl nenuostabu, jog čia sėkmingai plėtojama žemės turtų perdirbimo pramonė. Ypač išplėtotos anglių, metalų ir naftos perdirbimo sferos, elektros energijos gamyba. Nafta, anglys, gamtinės dujos ir elektros energija eksportuojami į daugelį Azijos šalių. Tačiau perdirbimo ir energijos gamybos pramonė sukelia daugiausia problemų.

Aršiai diskutuojama, ar reikia atominės elektrinės Balchaše, kaip sumažinti žalingą gamyklų poveikį aplinkai, kokios alternatyvios energijos gavybos galimybės (biodujų, vėjo ir Saulės energijos panaudojimas). Deja, ne visos įmonės įperka šiuolaikines technologijas, be to, skiriasi ir žmonių mentalitetas, Vakarų kultūrose ir technologijose matomi „priešai“, daugelio širdyse tūno noras nepaisyti amerikiečių ar europiečių sugalvotų taisyklių, protokolų ir aktų. Tiesa, ekologija dėstoma mokyklose. O spalio mėnesį Karagandoje duris atvėrė pirmasis Centrinėje Azijoje Ekologijos muziejus.

Semipalatinsko poligonas

Kai dar gyvavo TSRS, Kazachstano šiaurrytinėje dalyje veikė Semipalatinsko atominių bandymų poligonas, kuriame 1949 m. rugpjūčio 29 d. buvo susprogdinta pirmoji Tarybų Sąjungoje atominė bomba. Poligono gyvavimo metu buvo atlikta apie 470–500 atominių bandymų. Šiandien poligonas uždarytas, tačiau žmonės ten gyvena kaip gyvenę.

Karagandos srities Ekologijos muziejus jau kelerius metus vykdo projektą, skirtą šio regiono žmonių švietimui. Darbuotojai kaimuose skaito paskaitas, platina informacinę medžiagą apie tai, kaip saugiai gyventi padidinto radiacinio fono zonose. Tiesa, šalyje labai sunku gauti duomenų apie Semipalatinsko vietovės ir ten esančių objektų radioaktyvumą, reikia įveikti daugybę biurokratinių barjerų ir sumokėti už informaciją.

Šiandieninė situacija regione beveik nekontroliuojama. Pasak Ekologijos muziejaus darbuotojų, teritorijoje nėra ženklų, įspėjančių apie pavojų, išduodami leidimai privačiam verslui net nepasidomėjus vietovės radiacinio fono tyrimais.

Baikonūro kosmodromas

Kita opi Kazachstano ekologinė problema – Baikonūro kosmodromas, esantis kone pačiame šalies geografiniame centre! Iš ten Jurijus Gagarinas skrido į kosmosą, šiandien iš ten kyla įvairių šalių raketos. Pats kosmodromas priklauso Rusijai pagal ilgalaikę 50 metų nuomos sutartį. Kazachstane sklando mitai, jog kas kartą, kai paleidžiama nauja raketa, keičiasi oras. Nors specialistai teigia, jog tam nėra pagrindo, žmonės tvirtina, kad raketų paleidimas ir oro kaita koreliuoja. Tačiau tai – ne opiausia problema.

Raketų kilimo kryptis – šiaurės rytai, taigi jų kelias nusidriekia kone per pusę Kazachstano. Jei atsitinka avarija, raketų dalys ir išsiliejęs nuodingas kuras atsiduria toli nuo kosmodromo. Ir vėl ta pati problema, kaip ir Semipalatinske – žmonės nėra informuoti apie pavojus. Daugelis baiminasi radiacijos, bet ne visi žino, kas tai yra. Specialistai teigia, jog didžiausią pavojų kelia nuodingas raketų kuras. Tiesa, paprasti kaimiečiai ne visada turi televizorių, skaito spaudą. Jie be jokios baimės renka nukritusių raketų dalis, iš jų renčia namus ar pastoges gyvuliams.

Stiklinė vandens Aralo jūrai

Pačiuose Kazachstano pietuose merdėja Aralo jūra. Dar praėjusio amžiaus viduryje šioje jūroje veisėsi net 24 žuvų rūšys, žvejyba buvo vienas iš pagrindinių verslų. Šeštajame dešimtmetyje pradėta plėšinių reforma. Jos metu laukai buvo drėkinami jūrą maitinančių upių vandeniu. Aralo jūra ėmė sekti, šis procesas tebevyksta iki šiol. Jūros plotas jau sumažėjo dvigubai, joje beveik neliko gyvybės.

Dabar Aralo jūra sausumos padalinta į dvi dalis, nuo kadaise buvusio jūros kranto iki vandens tenka keliauti dešimtį ar daugiau kilometrų. Lyg vaiduokliai paklydę smėlyne rūdija laivai, dirvose vyksta druskėjimo procesai. Toks dirvožemis nebetinka žemdirbystei. Tai viena didžiausių ekologinių katastrofų pasaulyje, todėl Aralo jūra sulaukia daug dėmesio, tačiau vietiniai gyventojai juokauja, jog, jei kiekvienas, atvykstantis pasižiūrėti į mirštančią jūrą, atvežtų bent stiklinę vandens, jūra būtų išgelbėta.

Garsios Banaūlo raganos

Viena gražiausių Karagandos srities ir viso Kazachstano vietų – Karkaralinskas. Čionykštės gamtos grožis patraukė net UNESCO dėmesį. Čia stepių toliams kelią pastoja neaukštos kalnų keteros su drėgnais slėniais, upeliais, gausia augalija ir gyvūnija.

Manoma, jog būtent Karkaralinske kūrėsi pirmosios žmonių bendruomenės. Pačioje rezervato širdyje pluša archeologai. Jie mielai parodo vertingiausius radinius: bronzinius strėlių antgalius, papuošalus.

Už keleto valandų kelio nuo Karkaralinsko yra įstabaus grožio Banaūlo nacionalinis parkas, garsus savo neįprastų formų akmenimis, ten galima pamatyti velnio, raganos, įvairių gyvūnų formas turinčių akmenų.

Tengizo flamingai

Daugelis ornitologų svajoja aplankyti Tengizo ežerą, esantį apie 200 km į vakarus nuo naujosios sostinės Astanos. Tiesa, duobėtais ir jau žole sužaliavusiais vieškeliais ten nusigauti nėra paprasta. Prireikė kone penkių valandų!

Korgažino kaimelyje sutelkta mokslinių stebėjimų bazė, į kurią atvyksta mokslininkai ir studentai iš įvairių šalių. Tengizo ežeras (1590 kv.km, iki 8 m gylio) su daugybe smulkių ežerėlių aplink yra rojus vandens paukščiams! Ne veltui ši vietovė paskelbta rezervatu. Būtent čia gyvena viena didžiausių pasaulyje flamingų populiacija. Deja, studentų grupei buvo leista tik pro žiūronus pažvelgti į tolumoje skrendančius flamingus. Dėl paukščių gripo pavojaus griežtai ribojamas atvykėlių skaičius.

Dvi sostinės

Nuo 1998 m. Kazachstanas turi dvi sostines: pietinė – Almata (Almaty), o naujoji (šiaurinė) – Astana. Sakoma, kad Almata – žaliausias pasaulio miestas, jame daugybė parkų, skverų, viskas kruopščiai prižiūrima. Astanoje sparčiai kyla nauji pastatai, viskas tviska prabanga ir atrodo lyg Vakarų Europos sostinėje.

Tačiau vos už pusvalandžio kelio nuo sostinės gyvenimas sužėri visai kitomis spalvomis – apgriuvę nameliai, murzini vaikai, karvių ir avių bandos ganosi kone pagrindinėse miestelių gatvėse. Kartais visas kaimelis turi tik vieną šulinį ir vandenį nešasi kibirais, vieną parduotuvę, kurioj po pusiaudienio nelieka duonos.

Paprastu traukiniu iš vienos sostinės į kitą galima nusigauti per parą (kaina – 13 eurų), jas skiria apie 1 500 km, o vieninteliu greituoju traukiniu Kazachstane – per 14 valandų (34 eurai). Beveik visą kelią pro traukinio langą matosi plačios lygumos: stepė, kartais pusdykumė; pusiaukelėje akį pamalonina Balchašo ežero vaizdas.

Astanoje viską apžiūrėti galima per vieną dieną, o štai Almatoje nespėsi ir per savaitę! Iš trijų pusių šį miestą supa Tian Šanio kalnai. Tai patrauklu turistams, tačiau miestą gaubia smogas. Bandoma šią problemą spręsti – ribojamas transporto eismas, vis daugiau namų statoma priekalnėse, kur jie iškyla virš smogo. Tačiau atitinkamai didėja ir eiliniam piliečiui tampa neįkandama būsto kaina.

Kandidatė į žiemos olimpines žaidynes

Almata didžiuojasi garsiu Medeo stadionu ir Čimbulako slidinėjimo trasa (Almata kandidatuoja 2014 m. surengti Žiemos olimpines žaidynes). Šiek tiek tolėliau Almarasano kanjonas, kuriuo galima nukeliauti iki Kirgizijos, pakeliui aplankant Didįjį Almatos ežerą (Bolšoje Almatinskoje), kosmoso stebėjimo stotį ar tiesiog grožėtis kvapą gniaužiančiais vaizdais.

Teko girdėti ne vieną hipotezę, kodėl sostinė iš Almatos buvo perkelta į Astaną. Viena iš jų ta, kad Almata yra kalnų apsuptyje, todėl žiemą pavojų kelia sniego nuošliaužos ir lavinos, o pavasarį – tirpstančio sniego sukelti potvyniai. Kita nuomonė, jog perkeliant sostinę į šiaurę, buvo siekiama suvienyti šalį, esą šiaurinės sritys norėjusios atsiskirti nuo pietinių, be to, šalies šiaurėje daugiau civilizacijos. Pietuose bijota liaudies neramumų.

Teks mokytis kazachų kalbą

Kazachstane, bent jau miestuose, daugiausia vartojama rusų kalba. Šalyje gyvena įvairių tautybių žmonės: iš visų buvusių TSRS valstybių, taip pat mongolų, kinų, korėjiečių, vokiečių, tačiau kazachų kalba miršta, net tikrieji kazachai, gyvendami miestuose, jos nevartoja, vaikus leidžia į rusakalbių mokyklas. Nors kiekvienoje mokykloje ir universitete dėstoma kazachų kalba.

Vyriausybė jau parengė projektą, pagal kurį po dvejų metų visi valstybinių įstaigų darbuotojai turės mokėti kazachų kalbą, jau ir dabar oficialūs užrašai ir dokumentai turi būti parengti rusų ir kazachų kalbomis. Tačiau vis dar nėra poreikio mokytis kazachų kalbos: geriausi vadovėliai, knygos, laikraščiai, žurnalai, net televizijos laidos ir radijo programos – rusų kalba. Visi užrašai keliuose irgi pateikiami dviem kalbomis, kartais dar ir angliškai.

Karo ir pokario metais į Kazachstaną buvo ištremta nemažai vokiečių, kūrėsi ištisi jų kaimai. Sugriuvus Tarybų Sąjungai, daugelis jų grįžo į tėvynę. Tačiau užmiršę savo gimtąją kalbą nesugebėjo integruotis į Vokietijos gyvenimo ritmą ir dėl to nemažai jų grįžta atgal.

Kazachiška virtuvė

Kazachai labai vaišinga tauta. Net nelauktą svečią jie pirmiausia pavaišins, o tada jau paklaus, kur keliauja. Kavinės ir restoranai visada siūlo gausų šašlykų meniu, koldūnus ir mantas (dideli koldūnai, virti garuose). Labai mėgstami daržovių troškiniai ir sriubos. Nacionalinis kazachų patiekalas – bišparmakas, (penki pirštai – išvertus iš kazachų k.), valgomas rankomis. Šio patiekalo pagrindą sudaro virtos miltinės tešlos padas, bulvės, arkliena ir svogūnų padažas.

Nacionalinis ypatumas – kazachai viską valgo su majonezu! Nė viename restorane nepavyko nusipirkti koldūnų su grietine. Salotoms, sriuboms ir net šašlykams populiariausias – majonezo padažas.

Na, ir žinoma, kumysas, gėrimas pagamintas iš kumelės pieno. Jį į savo meniu yra įtraukę prabangesni restoranai. Mėgstamas alus, degtinė.

Kaip ir kiekviena tauta, kazachai turi daugybę valgymo ir svečių vaišinimo papročių. Nepriimta į svečius atvykti laiku, privaloma bent valandą pavėluoti. Svečių priėmimas turi net keletą ritualų: arbatos gėrimas, šeimos nuotraukų žiūrėjimas, ėjimas kartu pasivaikščioti, ir vėl arbatos gėrimas bei valgymas. Nepagarbu palikti neišgertą stiklą ar maisto lėkštėje. O jei šeimininkai pripila iki kraštų sklidiną arbatos puodelį – tai jau ženklas ruoštis namo.