Sklandžiai ir laiku išskridome tik iš Vilniaus, mat šį skrydį aptarnavo "Lietuvos avialinijos". Į Stambulą atskridome taip pat laiku, bet su kitu skrydžiu ne viskas buvo sklandu. Gal trejetą kartų buvo keičiami skrydžio vartai. Viskas šiek tiek priminė seną rusišką anekdotą: "Poka vy tuda siuda – poezd na Vorkutu uže davno tiutiu".
Vis dėlto, nors ir stipriai vėluodami, bet išskridome į Bahreiną, kur mūsų laukė paskutinis kelionės etapas - Pakistano sostinė Islamabadas.
Kelios vėlavimo valandos netrikdė, nes nuo Stambulo iki Islamabado bilietas buvo vientisas. Tai reiškia, kad avialinijos privalo pristatyti keleivį į galutinį skrydžio tašką.
Bahreine savo reiso laukėme neilgai. Skrydžio vartai keičiami nebuvo, bet skrydis ir vėl keliomis valandas vėlavo. Priežastys nebuvo paaiškintos. Šiek tiek vėliau vėluojančio reiso keleiviai buvo pakviesti pasivaišinti gėrimais ir sausainiais. Susiprato ne visi.
Pagaliau keleiviai buvo pakviesti į lėktuvą. Įlipant į jį, stiuardesės pakvietė sėstis bet kur. Vėliau buvome paprašyti neprisisegti diržų! Paklausus kodėl, buvo paaiškinta, kad pilamas kuras.
Pakilome ir po kelių valandų turėjome pasiekti Islamabadą, bet kur tau – pilotas pranešė, kad dėl nedidelių nesklandumų lėktuvas vėl tupia tame pačiame oro uoste, iš kurio ir pakilo.
Bahreino oro uoste mums paaiškino, kad būsime apgyvendinti viešbutyje, o kitos dienos rytą tęsime kelionę. Viešbutyje vakarienė nepriklausė, bet pusryčius pažadėjo.
Po pusryčių dar bandžiau pasivaikščioti po Bahreiną, bet dėl žudančio karščio šios idėjos teko atsisakyti.
Viešbučio transportu buvome nugabenti į oro uostą, iš kurio išskridę pasiekėme Islamabadą. Sėkmingai pasisekė tik su bagažu. Ekspediciją organizavusi agentūra savo svečius pasitikti pamiršo. Teko patiems ieškotis viešbučio nakvynei, kuriame ir praleidome beveik visą kitą dieną, ilsėdamiesi po sunkaus skrydžio.
Islamabado gatvės - be moterų
Pakistano sostinė gana nedidė, bet labai erdvi. Per milijoną gyventojų turintis miestas labai skiriasi nuo bet kokio kito Azijos miesto. Pirmiausia - savo gatvėmis. Pagrindinės gatvės labai plačios, danga puiki, jose nesimato populiariųjų motorikšų. Mieste daug dangoraižių, kuriuose įsikūrusios įvairios valstybinės institucijos ar užsienio šalių ambasados. Daug prabangių didžiulių namų ir ištaigingų parduotuvių.
Vis dėlto, kaip šis miestas besiskirtų nuo atokesnių šalies rajonų, čia netrūksta pačių įvairiausių dalykų, kuriais negali liautis stebėtis. Pirmiausia į akis krenta tai, kad gatvėse beveik nėra moterų. Jei ir pavyksta kokią nors pamatyti, tai vietiniai patikina, kad tai atvykėlė iš kitų šalies rajonų. Dirbančių moterų matėme tik keliuose biuruose, bet jos vilkėjo tradicinius rūbus.
Šiek tiek daugiau moterų galima išvysti vakarais, dažniausiai drauge su vyrais vakarieniaujančų atskirose restoranų patalpose, skirtose šeimoms.
Vieno pasivaikščiojimo metu greta miesto esančiose kalvose šalia gausybės sportuojančių vyrų buvome nustebinti išvydę ir kelias moteris. Bičiuliai pakistaniečiai paaiškino, kad tai įmanoma tik sostinėje. Vis dėlto, kokie liberalūs moterims bebūtų Islamabado gyventojai, pastarosios net ir sportuodamos vilkėjo tradicinius drabužius.
Ravalpindi miestas, esantis sostinės pašonėje, visiškai kitoks. Pirmas įspūdis, jog šis septynis milijonus gyventojų turintis miestas - vientisas turgus. Ir tai beveik tiesa. Prekiaujama viskuo ir visur: nuo maisto produktų gatvėse iki pačių įvairiausių nedidelių buities prekių parduotuvių. Kaip ir visoje Azijoje, tuos pačius daiktus pardavinėja ištisos gatvės.
Prekyba prasideda ankstų rytą, per patį vidudienį parduotuvės uždaromos, o atvėsus orui prasideda intensyviausia prekyba. Išimtis - penktadieniai, kai nuo dvyliktos iki keturioliktos valandos uždaromos beveik visos parduotuvės, gatvėse beveik nelieka žmonių ir mašinų. Penktadienio popietės musulmonams labai svarbios. Tuo metu nedirba ne tik privačios įmonės, bet ir valstybės institucijų biurai. Viešbučiuose kabo skelbimai, įspėjantys, jog tuo metu svečiai negali tikėtis jokio aptarnavimo.
Labai įdomu buvo sužinoti, kaip gyvena tradicinė sostinės šeima, todėl su malonumu priėmėme pažįstamų pakistaniečių kvietimą užsukti į svečius. Jau pirmomis viešnagės minutėmis tapo aišku, kad šeimoje svarbiausias asmuo - vyras. Net menkiausių jo nurodymų klausė visi gausios šeimos nariai. Su mumis bendravo tik šeimininkas su savo sūnumis ir maži vaikai bei šeimininkė. Jaunos moterys ne tik neprisijungė, bet ir nei susipažindamos, nei atsisveikindamos neištiesė rankos.
Nepaisant gana radikalių sostinės gyventojų papročių, miestas paliko gerą įspūdį. Net kelias dienas praleidę Islamabade, neišgirdome nė vienos užgaulios replikos. Blogiausia, ką patyrėme sostinėje, buvo įkyrūs vietinių žvilgsniai.
Aštuntasis pasaulio stebuklas, arba Karakorum Hy way
Keliaujant po pačius įvairiausius pasaulio kalnynus, kaskart tenka ne vieną valandą praleisti kylant kalnų keliais. Kelių pasitaiko visokių - nuo itin kokybiškų Vakarų Europos šalyse iki visiškai ekstremalių Azijoje. Dabar vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad daugiausia stiprių pojūčių patyriau keliaudamas Karakorumo Hy Way.
Laimė, keliaudami iki Skardu miesto, daug valandų miegojome, todėl ir nervinomės nedaug. Tik kitos dienos rytą pamatėme, kokie skardžiai visai šalia automobilio ratų. Pradėjome pastebėti ir keistus vairuotojų įpročius. Kartais jie lyg tarp kitko pristabdydavo, dažnai prieš kokį nors posūkį žvalgydavosi aukštyn.
Mane tai sudomino. Po kurio laiko supratau šių keistų vairuotojų poelgių priežastį – jie žvalgydavosi krentančių akmenų. Pakelėse pradėjau pastebėti sulankstytus elektros stulpus ir metalines kelkraščių apsaugas. Prisiminęs sąlyginai saugius Europos kalnų šalių - Šveicarijos ar Prancūzijos - kelius, pasigedau apie krentančius akmenis įspėjančių ženklų, apsauginių metalo tinklų ir tunelių.
Užtat vienoje vietoje iš tolo didelėmis raidėmis švietė užrašas: "Karakorumo kelias – aštuntasis pasulio stebuklas". Pagalvojau, kad šalia visai dėrėtų užrašas: "Pakistano vairuotojai – tikri kelių burtininkai..." Toks teiginys visiškai atitiktų tikrovę, nes šioje šalyje vairuotojai - tikri kamikadzės. Bet tik iš pirmo žvilgsnio jie primena kelių chuliganus. Iš tikrųjų jie vairuoja puikiai. Kaskart stebėdavausi, kai mašina, įvažiuodama į staigų posūkį, greičio nė kiek nesumažina, tik vairuotojas apie save įspėja spausdamas signalą. Neišgirdęs tokio pat signalo, jis lieka tikras, kad už posūkio nieko nėra. Kad signalai kartais genda, tuomet galvoti net nesinori.
Technika, kuria važinėjama tokiais keliais, itin patikima. Dažniausiai tai - "Toyota" markės automobiliai. Pakistano keliuose populiariausi "Toyota Hiace" autobusėliai. Paprastai jų salonai būna pilnutėliai keleivių. Lyg to būtų negana, dažnas automobilis važiuoja ir iš išorės aplipęs dar kokia dešimčia keleivių.
Pakistano keliais kursuojantys sunkvežimiai - atskira tema. Pasakyti, kad jie "tiuninguoti", reikštų nepasakyti apie juos nieko. Dažnas krovininis automobilis taip išpuoštas, kad sunku ir pasakyti, kokios jis markės. Išpuošta viskas: ratai, kėbulas, kabina. Dažnai visos mašinos apačia apkabinėta metalinėmis girliandomis, kurios skamba mašinai važiuojant. Mašinos šonus puošia patys įvairiausi piešiniai - nuo sukryžiuotų kardų iki moterų su šydais portretu ar net prezidentoatvaizdo.
Įspūdingiausiai atrodo vairuotojų kabinos, siekiančios keturis ar penkis metrus aukščio. Jos taip pat ryškiai išpieštos. Priekyje dažnas aksesuaras - vėjo malūnėlis, valytuvai, imituojantys kardus. Kabinos durys - medinės, išpuoštos sudėtingais raižiniais.
Vis dėlto pati populiariausia šiauriniame Pakistane transporto priemonė – džipai. Be jų kalnuose apsieiti neįmanoma, gal todėl šioje šalies teritorijoje netaikomi jokie mokesčiai, perkant šias transporto priemones. Tiesa, važinėti džipais galima tik Baltistano ir Hunzos rajonuose. Populiariausi visureigių modeliai - taip pat "Toyotos". Jomis sumanūs vairuotojai važiuoja net ir ten, kur, atrodo, neįmanoma.
Pačiam teko vairuoti tokį džipą - įsitikinau, kad mašinų su vairo stiprintuvu vairuotojų darbas tikrai sunkus: kelionės kartais užtrunka net keliolika valandų, stabtelint tik atsigerti arbatos ar užkąsti. Jokių avarijų nematėme, tik girdėjome apie vieną ar kitą incidentą. Jų priežastys dažniausiai būna akmenų griūtys.
Didžiausia problema, su kuria susiduria Šiaurės Pakistano vairuotojai – liūčių metu dažnos nuošliaužos ir sugadinti tiltai. Savo kailiu tai patyrėme. Jau turėdami bilietą, kelias dienas vis laukėme autobuso iš Skardu iki Islamabado. Deja, autobusų stotyje kasryt išgirsdavome tą pačią informaciją: tarnybos dirba, artimiausiu laiku sugriauti tiltai ir užpilti keliai bus sutvarkyti. Likus keletui dienų iki skrydžio išsinuomojome visureigį ir iki vieno iš sugadintų tiltų nuvykome kitu keliu. Toliau pėsčiomis kirtome apgadintą tiltą ir, išsinuomoję kitą automobilį, laiku pasiekėme Pakistano sostinę. Buvo likusi vos viena diena iki mūsų skrydžio... Labai džiaugėmės suspėję, o ateityje nusprendėme būti atsargesni, planuodami keliones į tokius nuošalius pasaulio kampelius. Pakistano keliuose autobusėliai dažnai važiuoja ir iš išorės aplipę keleiviais.
Pakistanas – islamo šalis
Tik keliose pasaulio šalyse religija atlieka tokį svarbų vaidmenį kaip Pakistane. Ji taip įsišaknijusi kasdieniame pakistaniečio gyvenime, kad verčia stebėtis net ir tuos, kurie yra matę nemažai pasaulio.
Pirmiausia reikia paminėti, jog Pakistanas ir buvo sukurtas, kad britiškosios Indijos musulmonai turėtų savo valstybę. Pats pavadinimas reiškia "gryną", "švarią" valstybę, matyt, omenyje turint religiją, nes 97% šalies gyventojų – musulmonai. Tai antra pagal musulmonų skaičių valstybė pasaulyje, nors pagal teritoriją ji užima tik 35 vietą.
Apie tris ketvirtadalius pakistaniečių - sunitai, likusieji - šiitai. Kai kuriose šiaurinėse teritorijose yra ir izmaelitų sektos atstovų. Visi minėti musulmonai laikosi penkių fundamentalių religinių islamo pareigų, vadinamųjų penkių islamo kolonų. Kiekvienas musulmonas turi tvirtai tikėti ir mintinai kartoti "La illaha illa‘llah Muhammad Rasulu’llah" ("Nėra kito Dievo, tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas"), melstis penkis kartus per dieną, pasninkauti ramadano metu, duoti išmaldos neturtingiesiems ir bent kartą savo nuvykti į Meką.
Tiesa, dėl vietos stokos šiame šventame mieste kiekvienai šaliai netgi numatytos kvotos, kiek maldininkų per metus ten gali vykti.
Pakistaniečiai labai pamaldūs. Artėjant maldos metui, gatvės ištuštėja, parduotuvės uždaromos. Tie, kurie nespėja į mečetes, meldžiasi tiesiog gatvėje ar savo darbo vietoje. Besimeldžiantys visiškai nebereaguoja į aplinką. Man paaiškino, kad jie nenutrauktų maldos net ir tuo atveju, jei į juos būtų nukreiptas ginklas. Ypač svarbi penktadienio pietų malda. Viešbučių kambariuose iškabinti skelbimai, kad tuo metu jokių paslaugų iš tarnautojų nesulauksite. Visuose viešbučių kambariuose rasite ir maldos kilimėlių, o kai kuriuose net nurodyta kryptis į Meką.
Pakistaniečio islamiškasis identitetas stipriai atsispindi jo buityje, visų pirma - kalboje. Keletą minučių pabendravę, būtinai išgirsite labiausiai paplitusį šalyje posakį "In shia’ Allah", tai yra "Jei Dievas to panorės". Jie besąlygiškai tiki savo Dievu ir yra įsitikinę, kad viską sprendžia Jis. Įdomu, kad net tarptautiniai Pakistano avialinijų reisai pradedami malda, o kiekvienas pranešimas palydimas jau minėtos frazės - "In shia’ Allah".
Šalyje ne tiek daug turistų, kuriuos, matyt, sąlygoja ne Pakistano, kaip musulmoniškos šalies, įvaizdis. Todėl ir viešbučių, skirtų vakariečiams, ne tiek daug. Mažesniuose miestuose jie stovi centre, dažniausiai ten pat ir pagrindinių miesto mečečių vieta. Penkis kartus per parą iš garsiakalbių, pritvirtintų prie minaretų, sklindantys raginimai maldai ir pačios maldos šiek tiek trikdo, o naktį šūksniai "Allah Akbar" piliečiui iš Vakarų tikrai gali sukelti nemažai baimės.
Stebina švarūs šviesūs pakistaniečių tradiciniai rūbai - "kamiz shalwar". Šios šalies klimato sąlygomis rūbus išsaugoti švarius tikrai gana sudėtinga, bet viskas įmanoma, nes, pasirodo, musulmonas negali melstis net truputį suteptais drabužiais.
Iš pradžių šiek tiek trikdo garsios musulmonų maldos ir tradicinė apranga, bet gal taip iš dalies yra dėl nuolatinio mums žiniasklaidos pateikiamo ir net brukamo musulmonų teroristų įvaizdžio. Praleidus šalyje daugiau laiko, prie to priprantama ir suprantama, kad absoliučiai visi pakistaniečiai - be galo draugiški ir šilti žmonės.
Beje, ne musulmonui Pakistane į mečetę užeiti draudžiama. Draudžiama į mečetę eiti ir moterims. Jos ir meldžiasi kitaip nei vyrai, bet moterys Pakistane – kita tema.
