Indija – šalis, apie kurią vienareikšmiškai kalbėti sunku. Vienus ji pakeri iš karto, kitus atstumia, bet vėliau tampa miela. Svarbu, ko ir kaip joje ieškai ir ką tikiesi rasti. Tačiau magiškos traukos ji turi. Kuo ši šalis pakerėjo, kokią Indiją išvydo nemažai po pasaulį keliavusi gamtosaugininkė? Ir dar, ką suteikia joga amžinai skubančiam, stresų kamuojamam žmogui?
Pasak Rūtos Baškytės, tai buvo ne turistinė kelionė – prisilietimas prie jogos šaknų. Sivanandos joga, kuria prieš tris metus Rūta pradėjo intensyviai domėtis ir praktikuoti, gimė čia, Šiaurės Indijoje, Rišikeše, kur įsikūrė šios jogos mokyklos pradininkas – garsus jogas Sivananda.
„Visada norėjosi čia atvažiuoti, prisiliesti prie ištakų, pasisemti žinių, įkvėpti to oro, – sako Rūta. – Mūsų centras Vilniuje dirba pagal jo sukurtą metodiką“. 2005 m. Lietuvoje baigusi Siromani jogos mokytojų kursus, dabar savo gyvenimo Rūta neįsivaizduoja be jogos. Kiekvieną savaitę, po porą kartų vakarais ji veda užsiėmimus, pati praktikuoja, laikosi penkių šios integralios jogos principų: taisyklingi pratimai – asanos (asana – stabili poza), taisyklingas kvėpavimas, atsipalaidavimas, vegetarinė mityba, pozityvus mąstymas/meditacija.
Nori gerai jaustis, nori tobulėti, privalai su savimi atkakliai ir pastoviai dirbti. Šito Rūta nelaiko prisivertimu ar kančia. Atėjo lauktas suvokimas, kad būtent taip gera gyventi, kad organizmui ir sau pačiam tai naudingiausia. Ji nenori prarasti šios geros savijautos. Joga padėjo suvokti gyvenimo esmę, tikrąsias gyvenimo vertybes, suteikė stabilumo, ramybės, energijos.
„Jei ne joga, turbūt negalėčiau dirbti šio atsakingo ir sunkaus darbo, išlaikyti nuolatinės emocinės įtampos. O keliaudami po Šiaurės Indiją mes, 11 lietuvių ir 46 užsieniečiai, lankėmės keliuose jogos centruose: Vrindavane, Rišikeše, Utarkashi, Netaloje, Delyje. Juose esantys Sivananda jogos centrai dirba pagal tą pačią metodiką, kaip ir mes Lietuvoje. Tik iki išsvajoto Tadž Mahalo šioje kelionėje man neteko nuvažiuoti“, – pradėjo pasakojimą Rūta.
Dabar visame pasaulyje ir Lietuvoje populiarėja jogos mokymai. Ar tarp jogos mokyklų yra dideli skirtumai?
Net ir tarp veikiančių jogos mokyklų Lietuvoje yra skirtumų. Yra daug jogos krypčių, dar daugiau mokyklų, bet yra keturi pagrindiniai jogos keliai: karma (veiksmo joga), bhakti (meilės ir atsidavimo joga), raja (proto kontrolės joga) ir jnana (žinojimo, filosofinė joga). O Sivananda sukūrė integralią jogą, pritaikytą vakariečiams, labai užimtiems ir greitų rezultatų siekiantiems žmonėms. Jo idealai buvo labai paprasti – visiems tarnauti, visus mylėti, su visais bendrauti. Jo lozungai dar paprastesni: „Tarnauk. Mylėk. Duok. Apsivalyk. Medituok. Nušvisk“. Jo mokymas remiasi senąja vedų filosofija. Esmė ta, kad turime ne tik suvokti, bet ir gyvenime remtis prigimtiniais Visatos dėsniais, žinoma, turime išlaikyti sveiką kūną, išmokti tinkamai juo rūpintis.
Nori gauti, pirma turi duoti. Laimės šaltinis yra ne kažkur išorėje, o mūsų viduje. Pats žodis „joga“ reiškia ryšys. Ryšys su pagrindiniu Visatos energijos šaltiniu... Joga – gyvenimo būdas. Gyvenimas pagal jogą paremtas šūkiu: „Gyvenk paprastai, bet siek dvasinių aukštumų“.
Koks pirmasis įspūdis Indijoje? Kaip ši šalis atrodo gamtosaugininkei?
Žinau, kad važiuodamas į svetimą šalį turi būti pasirengęs įvairiems netikėtumams, ypač Indijoje. Tai išties didelių kontrastų šalis... Jei man kas būtų pasakęs, kad šalies padėtis žiūrint iš aplinkosaugos pusės čia labai prastas, būčiau supratusi, bet tikrai nebūčiau įsivaizdavus to tikrojo masto ir lygio.
Žiūrint specialisto akimis, ten baisu. Ten būnant norėjosi visus lietuvius, kurie sako, dejuoja, kad aplinkosauga Lietuvoje labai prasta, reikėtų nors savaitei ištremti į Indiją. Pamatę tenykštes problemas, galėtų realiau ir žymiai ramiau vertinti mūsų padėtį. Ten gyvena labai daug žmonių, begalinis skurdas, o nešvara – pasibaisėtina. Visa šalis tokia, išskyrus atskiras salas – šventyklas, turistų lankomas vietas ir, žinoma, Himalajus. Kitose lankytose šalyse šiukšlynus matai tam tikruose rajonuose ar vietose, o čia jie visur. Pakelėse labai mažai užeigų, kur būtų sutvarkyta aplinka, žaliuotų veja, žydėtų gėlės. Tokios vietos atrodė tarsi oazės šiukšlynuose.
Tualetų pakelėse faktiškai nėra, o tinkamai įrengti – tikra retenybė. Tiesa, važiuojant iš Delio į Vrindavaną atsikvėpėme vakarietiškai įrengtoje užeigoje su švariu tualetu, netgi Europoje ne visur tokį rastum. Tarp Delio ir Hardvaro sustojome prie tvarkingos kavinės. Indijoje viena iš didžiausių problemų – tualetai. Jų paprasčiausiai daug kur nėra. Sustoja autobusas kalnuose ar tarp laukų, ir eik kur nori atlikti savo gamtinių reikalų. Jei kokia aukštesnė žolė auga, tai čia labai geras tualetas. Ir su tokia situacija turi susitaikyti, tai natūralu ir tiek. Jei pradžioje kai kurie nedrįso, tai kelionės pabaigoje susitaikė su šiomis aplinkybėmis.
Kaimo teritorijos švaresnės nei miestai. Miestą pažinsi iš kvapų. Nors užrašo, kad prasideda miestas nėra, tačiau jį pajusi iš kvapo, sklindančio iš atviros kanalizacijos. Naujajame Delyje kiek švariau.
Ar ten nėra aplinkosaugos?
Turbūt yra. Štai prie Jamunos upės teko matyti užrašą: „Išsaugokite Jamuną švarią“, tačiau matant baisią, neaiškios spalvos upę, tai skamba juokingai. O šiukšlynai – atliekų nusėti plotai, kad nežinotum, nuo ko pradėt, jei ten tektų rūpintis aplinkosauga. Turiu nuotrauką, kur į Jamuną srūva atviros kanalizacijos vanduo, pakrantės pilnos šiukšlių...
Tad kodėl ten nekyla nuolatinės epidemijos?
Ten būnant man nedavė ramybės kitas klausimas, kaip tokie dvasingi žmonės gali gyventi tokioje aplinkoje. Atsakymas turbūt galėtų būti toks: čia žmonės harmoningi, laimingi ir patenkinti gyvenimu, suradę vidinę laimę, suvokę tikrąsias vertybes ir gyvenimo esmę. Jie nekeikia savo likimo, jaučiasi saugūs bet kokioje situacijoje. Ir pripratę prie to vaizdo, be to, matyt, suvokia, kad nieko nepakeisi.
Galų gale, juk ne tai esmė. Kita vertus, patys žmonės labai švarūs: nors visur pilna dulkių, aplinkui nešvara, bet vaikšto švariais, akinančio baltumo drabužiais, sugeba jų neišsitepti. Tokie kontrastai itin stebino. Maloniai nuteikė jų spinduliuojančios akys ir plačios šypsenos, sugebėjimas džiaugtis šiandiena, dalintis tuo, ką turi.
Ką patyrei šioje kelionėje, kuri, kaip minėjai, nebuvo turistinė?
Kelionėje tikėjausi visko, nes buvau perspėta, kad bus sunku. Kai žmogus keliauja po Ameriką ar Europą, jis garantuotas, kad ką užsisakė, tą ir gaus, ką norėjo, tą ir pamatys, o čia kitaip. Čia tau tarsi sudarytos puikios galimybės atsikratyti savo kompleksų. Turi išmokti priimti situacijas tokias, kokios yra, niekur nedingsi. Suvokti, kad tai ne tragedija, atprasti vertinti per savo subjektyvią prizmę.
Tokio pobūdžio jogos keliones vakariečiams prieš keletą dešimtmečių pradėjo rengti Sivanandos pasekėjas, vienas pagrindinių mūsų mokyklos mokytojų, Vishnu-devananda. Jas rengdavo taip: vieną naktį tave apgyvendina prabangiame viešbutyje: minkštos lovos, švari patalynė, visur tviska marmuras. Kitą naktį atveža į tokią skylę, kad nesinori net atsisėsti ant lovos. Ir turi su tuo susitaikyti.
Koks tau skirtumas? Argi tai esmė? Kas nuo to pasikeitė? Pats pasikeitei? Jei kitas gali taip gyventi, kodėl tu negali? Mums taip pat teko panašiai gyventi. Žinoma, ant lovos galėjome atsisėsti, tačiau patalynė nelabai viliojo prisiglausti. Buvo neaišku, kada ji skalbta, lopyta sulopyta, prieš gulantis iš lovos reikėjo išprašyti tarakonus. Teko suvokti: jei nori miegoti – miegok, jei nenori – stovėk.
Tačiau jei kėleisi trečią nakties, ilgai neišstovėsi, akys pačios merksis. Taigi kiekvienam iš mūsų teko laužyti savo principus, įpročius. Kai kam tenka gyventi su žmonėmis, su kuriais nenorėtum apskritai būti, bendrauti. Norėtum važiuoti ar eiti į savo svajonių vietą, bet važiuosi ten, kur visi važiuoja. Jei įsivaizduoji, kad keliausi po tviskančius turistinius objektus, tikrai to nebus. Tokioje kelionėje ne vienas suvokė, kaip reikia dirbti su savimi.
Žinoma, buvo ir linksmų įspūdžių. Štai Vrindavane stebėjome beždžiones-vagiles. Norint nuo jų apsisaugoti, reikia būti akylam. Ypač joms patinka akiniai... Pribėga prie žmogaus iš už nugaros ir nugvelbia akinius, nespėji nė apsidairyti. Jei pamatys, kad akinius įsidėjai į kišenę, išims iš jos.
Vietiniai žino, kad juos atgauti gali viliodamas sausainiais ar vaisiais. Jos lekia stogais, o žmonės nuo jų stengiasi apsisaugoti grotomis, įtaisydami jas virš atvirų kiemų, langų bei durų. Beždžionės neįtikėtinai vikrios, jos migruoja stogais tarsi skruzdės į skruzdėlyną. Vienoje vietoje stebėjome gal 50 miegančių beždžionių. Žinoma, savitai ir įdomiai mums atrodo visur slampinėjantys laisvi gyvuliai: karvės, kiaulės, šunys. Tačiau maloniausi įspūdžiai – kalnuose.
Važiavome į Himalajus Gangos slėniu. Man tai buvo fantastiška kelionė. Tokie vaizdai, kokių nemačiau niekur pasaulyje. Esu ne kartą buvusi kalnuose, tačiau tokios kerinčios kalnų didybės niekur nemačiau. Himalajai (nors buvome palyginti neaukštai, iki 2000 m, matėme 3000 m aukščio snieguotas viršukalnes) pavergia, bet ne todėl, kad esu gamtininkė. Ir kiti tai pajunta.
Bandžiau atsakyti sau, kuo jie kitokie? Ar kad aukštesni, didesni, masyvesni? Lyginti Alpes su Himalajais, būtų taip pat, kaip mūsų Šv. Onos bažnyčią su Kelno katedra. Žinoma, paveikia kalnų dydis, panoramų platumus, planų gausa. Važiuodamas Alpių serpantinais matai siauresnius vaizdus, o Himalajuose atrodo, kad regi kažkokias milžiniškas dekoracijas. Vaizdus regi 5–10 kilometrų atstumu.
Fotoaparato objektyvas net nebefiksuoja viso vaizdo, tolimiausių planų. Kalnai be galo sužavėjo. Grįždama iš kalnų pajutau, kad juose pasiliko dalelė mano širdies, manęs pačios. Kai iš tos stiprios emociškai erdvės nusileidi žemyn, į tą purvą, atrodo, kad kas prie žemės prispaudžia, bet jau turi savyje jėgų į tai nereaguoti. Neabejoju, kad šiemet vėl važiuosiu į Himalajus, į Nepalą, prie didžiųjų viršukalnių.
Vadinasi, taip susergama kalnų liga.
Ko gero šia liga aš jau seniai sergu. Himalajuose ypač stiprios energetinės Žemės vietos. Viena iš jų – Gangos ištakos. Šito negali nejusti. Važiavom kalnais visą dieną. Kelias, nors ir asfaltuotas, bet prastas, visą laiką kratė, ir kai kuriems vokiečiams (mūsų bendrakeleiviams) atrodė, kad daugiau nebeištvers. Bet štai atvažiavom į vietą, ir nuovargis dingo. Išlipom ir pasijutom tarsi „Dievo ausyje“, lyg nieko nebūta. Ten labai stipri energija.
Grįždami iš kalnų pasisėmėme Gangos vandens. Aukštupyje upės vanduo dar švarus, skaidrus. Išgertum ir nežinotum, kad tai upės vanduo. Jis taip pat stiprus energetiškai. Parsivežėm jo namo. Būtų įdomu ištirti jo sudėtį. Upė prateka pro didžiulius miestus, kur į ją metama viskas, kai joje plaukia ir gyvulių, ir žmonių lavonai, bet kažkokiu būdu ji apsivalo.
Galbūt todėl indai upę laiko šventa?
Himalajai indams – tėvas, o Ganga – motina. Hardvare stebėjome įspūdingą ugnies ritualą – Ganga Arati. Kaip pagonys garbina gamtos jėgas, taip indai – šią upę, kuri jiems šventa. Prie upės nuo senų laikų kiekvieną vakarą atliekami ugnies ritualai. Susirenka daugybė žmonių, giedama giesmė Ganga Arati, leidžiami lapų laiveliai su gėlėmis, smilkalais ir ugnelėmis, uždegamos žvakidės – piramidę primenantis karkasas su degančiomis ugnelėmis. Taip nusilenkiama upei.
Kad daugiau žmonių galėtų dalyvauti šioje ceremonijoje, tiltas pastatytas ne skersai, bet išilgai upės. Išilgai kranto įrengti laipteliai ir iš grandinių pakabinti turėklai, kad kuo daugiau žmonių galėtų nusileisti prie Gangos, aukoti upei (panašiai, kaip mes leidžiame Joninių vainikus) ir maudytis šventuose jos vandenyse.
Kai kas aiškina, kad Gangos vandenyje yra daug ištirpusio sidabro. Mineralų ten, matyt, tikrai daug, nes ir pakrantės smėlis žvilga lyg žiemą sniegas prieš saulę. Tai nuo žėručio plokštelių gausos.
Kokį įspūdį paliko žmonės?
Jau minėjau, kad jie šilti, besišypsantys, gražūs. Nei sunkus gyvenimas, nei purvas, nei skurdas, nepalaužė jų dvasios. Ypač mieli ir saviti kalniečiai. Rūsti aplinka juos užgrūdino. Net ir nuo sunkių krovinių sulinkusios moterys neprarado šypsenos, gyvenimo džiaugsmo. Ir visi jie labai mėgsta fotografuotis, ypač vaikai.
Dvasingumo Indijoje daug, bet galima ir apsirikti. Pasitaiko ir tokių, kurie gali apgauti, ir apsimetėlių.
Kokius miestus aplankėte?
Lankėmės Delyje, Vrindavane, Hardvare, Utarkashi. Kelionę pradėjome nuo Vrindavano – nuo Krišnos (meilės, širdies energijos) miesto. Visiems, kas nori tobulėti dvasiškai, rekomenduojama jame pagyventi bent tris mėnesius. Tai buvęs pasakiškai gražus miestas, pastatytas ant Jamunos kranto. Tačiau dabar jis apleistas, pilnas šiukšlių, tarsi paliktas likimo valiai – beveik visi pastatai apsilaupę, aptrupėję. Kadaise tai buvo puikios architektūros miestas. Jame daug ašramų, vakarais ir naktį girdėti giesmės.
Atvykę į Hardvarą, iškart pajutom, kad tai visai kitoks miestas, kitokia jo energetika, kitas pojūtis. Net jei lygintume šiuos du miestus pagal švarą, tai Hardvaras palyginti aukštos aplinkosauginės kultūros miestas. Man šis miestas labiau patiko, ten jaučiausi geriau nei Vrindavare. Hardvaras įsikūręs Himalajų priekalnėse, aplink – neaukšti kalnai.
Rišikešą matėme labai epizodiškai. Prisimenu ilgą, grakštų kabantį tiltą, jungiantį plačius Gangos krantus ir gatvę, papuoštą blogas energijas atbaidančiais, vėjyje plazdančiais blizgučiais. Būtent čia, Gangos pakrantėje, stovi Sivanandos įkurtas ašramas, pastatyta labdaros ligoninė vargšams. Čia ir jo palaikai.
Miestai, kaip ir žmonės, turi skirtingą energetiką. Mūsų kelionė buvo sudėliota taip, kad ir energetiškai pasiruoštume susitikimui su stipriomis Himalajų energijomis...
O kaip jūs prisitaikėte prie aplinkos?
Kai kas skiepijosi, kai kas pasikliovė savo jėgomis. Aš priklausiau pastariesiems. Bet šiokių tokių sveikatos problemų, neišvengė niekas. Buvo griežtai prisakyta negerti vandens iš čiaupo, pirkti butelius su nepažeistu kamšteliu ir t.t. Bet, prisilietus prie dvasingumo, prasideda organizmo valymasis. Tai dažniausiai vyksta trim būdais: per kvėpavimo takus, virškinimo-šalinimo sistemą ir per odą. Šių problemų neišvengėme ir mes. Daugiausia kentėjome dėl kvėpavimo takų problemų. Mums organizmo valymasis pasireiškė sloga ir kosuliu.
Kada tai pajunti?
Kelionės pradžioje, gal trečią kelionės dieną. Buvo problemų dėl virškinimo. Nors labai sunkių atvejų nepasitaikė, tačiau prieš kelionę į Himalajus nutarėme nerizikuoti. Kai kuriems iš mūsų teko kviesti gydytoją, nes mūsų atsivežti vaistai netiko. Pasitaikė ir alergijos atvejų. Vienai kolegei, kuri niekada gyvenime nebuvo alergiška, prasidėjo bėrimai, patino akys.
Ką suteikia tokio pobūdžio kelionė?
Praturtėjau dvasiškai, pasikroviau energetiškai. Galbūt dar ir todėl, kad mūsų programa buvo speciali. Žinoma, mes nepatyrėme dar daugelio dalykų, kurie vakariečiams sukelia stresą: važiavimo traukiniu ir visuomeniniu autobusu, nes turėjome savo kelionės autobusą, kuris laiku atvykdavo.
Ką dar patyrėte be žvalgymosi po šalį? Kokia buvo jūsų diena jogos mokykloje?
Kai atvykdavome į numatytą vietą ir apsistodavome, dienotvarkė būdavo įprasta. Diena prasidėdavo anksti ryte, pusę šešių, nuo meditacijos, mantrų kartojimo, tada dvi valandos asanų (fizinis praktinis užsiėmimas). Po jų pusryčiaudavome, turėdavome kiek laisvo laiko. Popiet – paskaita, po jos – asanos, 18 val. – vakarienė, 20 val. – meditacija. Taip prabėgdavo visa diena.
Bene įdomiausia programa buvo Vrindavane, kur kasdien klausėmės Sri Venugopal Goswami pasakojimų su muzika. Tai Indijoje garsus bhakti jogos meistras. Jo giminė jau daugiau nei 500 metų praktikuoja bhakti jogą. Susitikimai trukdavo po 2–3 valandas. Paskutinis baigėsi įspūdinga gėlių fiesta. Ant Krišnos altorėlio, tarsi konfeti ar fejerverkas buvo beriami gėlių (rožių ir geltonųjų gvazdikėlių) žiedlapiai. Viskas skendėjo žiedlapių debesyje, nuostabus reginys.
Visi jogos mokytojo pasakojimai – gili gyvenimo filosofija, esmė. Jo kalbas paįvairinanti, mūsų ausiai neįprasta muzika, skirta žmogaus energetiniam laukui harmonizuoti. Kai kam ji iš pradžių pasirodo netgi nepriimtina, bet vėliau patinka. Buvimas kartu su šiuo daug pasiekusiu bhakti jogos meistru, klausymasis muzikos ir giesmių, sukelia malonius pojūčius.
Kelionę baigėme Delyje. Teko pajusti skirtumą tarp senojo ir naujojo miesto. Jei nori pajusti Indijos dvasią – keliauk po senąjį Delį, jei nori laiką praleisti švaresnėje aplinkoje – apsilankyk naujajame Delyje. Bet čia daug beveidžių pastatų. Dėmesį atkreipė keistos tvoros, skirtos apsisaugoti nuo nepageidautinų lankytojų. Betoninių tvorų viršuje grėsmingai styrojo aštrios stiklo šukės... Lankėmės šventykloje su aukščiausiu Delyje plytų bokštu, aplankėme ir keletą veikiančių šventyklų. Indai labai pamaldūs, bet tolerantiški visoms religijoms.
Vadinasi, nepaisant išbandymų, šioje kelionėje atsipalaidavai, užmiršai darbus ir rūpesčius?
Taip, tokia kelionė, galima sakyti, „išplauna“, išvalo net ir smegenis, viską užmiršti. Tai labai sveika. Sugrįžau praturtėjusi, sustiprėjusi dvasiškai. Tik sugrįžti ir pasinerti į kasdienybę gaila ir šiek tiek sunkoka. Pirmą naktį, jau užmigusi, gavau iš draugės žinutę, kurioje ji klausė, ar aš jau namuose? Mintyse jai pasakiau: „Ne aš dar ne namuose. Kai grįšiu, parašysiu... Taigi protas sugrįžo namo vėliau nei kūnas“.
Naujausiame „Kelionių magijos“ numeryje taip pat skaitykite:
Ką reikėtų žinoti mūsų kelionių organizatoriams apie keliaujančius vokiečius
Populiarioji Margaritos sala: pliusai ir minusai
Keliaudami lėktuvais turime žinoti savo teises
Kambodža (šiuolaikinis šalies veidas, Pnompenis, karališkieji atributai, garsusis Ankor Vatas, džiunglių kaimeliai, garsiausios šventyklos, plaukiojantys kaimai Mekongo deltoje ir kt.)
Savaitgalis Vidžemėje
Citrinos šventė Mentone Prancūzijoje (vasario17–kovo 7 d.)
Senoji Armėnija islamiškoje Turkijoje
Velička: druskos pasaulyje
