Galime prarasti žuvų jauniklių
Lietuvos hidrobiologų draugijos narys Kęstutis Skrupskelis sako, kad ši avarija stipriai paveikė „Ekrano“ marias.
Anot jo, vandens lygis per kelias valandas tvenkinyje krito daugiau nei metru, tad natūralu, kad dalis vandens gyvūnijos – įvairūs vandens vabzdžiai, jų lervos, moliuskai, vandens augalai ir kt. – liko sausumoje ir žuvo. Jis sako, kad tikimybė, jog galėjo žūti ir daug žuvų – menka.
„Dauguma gėlavandenių žuvų jau pabaigę savo neršto sezoną, net ir porcijomis iki pat liepos neršiantys karosai jau baigia nerštą. Žinoma, žuvų jaunikliams tokie staigūs vandens svyravimai tikrai ne į naudą. Dauguma žuvų jauniklių laikosi seklioje priekrantės zonoje ar gausia vandens augalija apaugusiose įlankose, kur šiuo metu plyti sausuma. Tad pasitraukusios į atvirą vandenį šios smulkios žuvys tampa lengvu plėšrūnų grobiu“, – kalba K. Skrupskelis.
Jo teigimu, pati „Ekrano“ marių užtvanka, nors ir įrengta ant vienos iš didesnių Lietuvos upių – Nevėžio – nėra tarp reikšmingiausių žuvų ištekliams vandens telkinių.
„Net ir Panevėžio rajone panašaus tipo, ne mažiau žuvingų, vandens telkinių yra ne vienas. Retų ir saugomų žuvų rūšių buveinėmis šis vandens telkinys taip pat negarsėjo, tad labiausiai nuo šio įvykio nukentės rekreacinės žvejybos atstovai, kuriems buvęs patrauklus vandens telkinys laikinai taps sunkiau prieinamas. Tikėtina, kad prarasime ir šių metų neršto žuvų jauniklius. Tačiau tam būtini detalesni tyrimai“, – sako jis.
Grėsmė saugomoms rūšims ir aplinkai
K. Skrupskelio manymu, ši avarija bus gerokai reikšmingesnė žemiau ir aukščiau patvankos esančioms Nevėžio upės dalims nei pačiai patvankai. Jo teigimu, didelės srovės ir ypač pakilęs vanduo (Nevėžio vandens lygis Panevėžio mieste per kelias valandas pakilo daugiau nei 2 metrais) paveiks ar net sunaikins upėje esančias Lietuvos ir europiniu mastu saugomų rūšių, tokių kaip paprastųjų kirtiklių, kartuolių, vijūnų, srovinių aukšlių ir kitų žuvų, buveines.
Specialistas sako, kad negalime pamiršti ir jog žemiau patvankos reikšmingai pakilęs Nevėžio vanduo užliejo dirbamus laukus, kuriuose šiuo metu prasidėjęs derliaus nuėmimo etapas, o tai paskatins didelį biogenų (fosforo ir azoto junginių) išplovimą.
„Nevėžis ir taip pasižymi didelėmis azoto junginių koncentracijomis, tad papildoma jų prietaka gali turėti lemiamos įtakos nitritų, nitratų ar net amonio junginių koncentracijai upės vandenyje. Natūralu, kad tai turės letalius poveikius žemiau esančioms žuvų populiacijoms“, – kalba pašnekovas ir priduria, kad bet kokiu atveju padarytą poveikį būtina įvertinti kuo skubiau, taip pat kuo greičiau reikėtų imtis ir priemonių padarytos žalos kompensavimui.
Jis prisimena, kad beveik prieš dešimtmetį „Dvariukų“ patvankoje įvykus panašiai nelaimei patirtą žalą pavyko ne tik laiku įvertinti, bet ir rasti padarytos žalos kompensavimo mechanizmus, kuriuos įgyvendinus vandens telkinys tapo žuvingesnis nei buvo prieš avariją. „Neabejoju, kad laiku pradėjus darbus, panašaus rezultato galima siekti ir šiuo atveju“, – tikisi jis.
K. Skrupskelis yra ne kartą pasisakęs apie lygumų regiono (Lietuvos) upių tvenkimą. Jo nuomone, tai viena didžiausių neigiamų žmogaus veiklų Lietuvos hidrografiniame tinkle.
„Aplinkos ministerija (AM) yra įvertinusi, kad šimtai Lietuvoje esančių užtvankų yra avarinės būklės ir jas būtina remontuoti ar šalinti. Manau šiems darbams trūkstamas finansavimas turėtų atsirasti prioritetinių problemų sąraše artimiausiu metu. Žinoma, šalinti kiekvieną įrengtą užtvanka nėra prasmės, tačiau pavojingiausios žmogui, ar didžiausią neigiamą poveikį darančios patvankos turėtų būti šalinamos artimiausiu metu. Pagrindiniu tikslu turėtume laikyti upių vientisumo atkūrimą. Žvelgiant iš ekologinės perspektyvos patvankos poveikis upei, kokia ji bebūtų – neigiamas“, – priduria Lietuvos hidrobiologų draugijos narys.
Tokios avarijos kelia grėsmę ir žmonių turtui bei saugumui. Patvinus per miestą tekančiam Nevėžiui, kilo pavojus, jog bus apsemtos ir gyvenamosios teritorijos. Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo tarnyba gyventojus įspėjo, kad dėl „Ekrano“ gamyklos tvenkinyje įvykusio užtvankos šliuzo gedimo galimas staigus Nevėžio upės vandens lygio kilimas. Jų prašyta pasirūpinti savo gyvybės ir turto saugumu bei perspėti kitus. Laimei, situaciją pavyko stabilizuoti.
Prasta užtvankų būklė
AM duomenimis, šalyje yra 1351 užtvanka, iš jų 535 priklauso valstybei, 144 yra neregistruotos, 136 yra privačios. Apie 40 proc. užtvankų informacijos nėra.
Aplinkos viceministras Danas Augutis Grynas.lt sakė, kad priežasčių, kodėl Lietuvoje užtvankos yra prastos būklės, – begalė.
„Daugiau nei 40 proc. Lietuvoje registruotų užtvankų yra blogos arba patenkinamos būklės. Priežastys – įvairios. Paskirtis, dėl kurios užtvanka buvo statyta, nebereikalinga, pavyzdžiui, tai yra buvę malūnai, apleistos užtvankos miškuose, kurios yra jau sugriuvusios arba dalinai sugriuvusios. Jos nebevykdo savo pirminių funkcijų, nebeveikia, nėra remontuojamos. Kitas dalykas, sovietmečiu mes pakankamai daug užtvankų pastatėm ir dabartiniu metu nebesugebame visų išlaikyti, nemaža dalimi tos užtvankos arba priklauso savivaldybėms, arba išvis nėra aišku, kas už jų priežiūrą atsakingi“, – kalba aplinkos viceministras.
Už užtvankų priežiūrą atsakingos savivaldybės, kuriose jos yra. Vis dėlto didžiausia problema, aplinkos viceministro nuomone, yra su tomis užtvankomis, apie kurias nėra žinoma išvis arba jos neturi šeimininkų.
„Matyt yra kaip ir su bet kuriuo turtu. Yra statinys, už kurio būklę yra atsakingas jo savininkas, šiuo atveju – savivaldybės. Jos pačios turi rūpintis turtu, kurį valdo, ieškoti finansavimo. Matyt didesnė problema su tomis užtvankomis, kai mes nežinome, kas jų savininkai, ir dar yra tokių, apie kurias apskritai nežinome. Neseniai buvo įvykis Kaišiadorių rajone, kai miške lūžo užtvanka ir ištekėjo vanduo. Atvejis sėkmingas tuo, kad vanduo ištekėjo, pati užtvanka išsivalė, bet iki jos griuvimo niekas nebuvo apie ją girdėjęs“, – kalba jis.
Jo teigimu, šios priežastys ir parodo, kodėl su užtvankomis Lietuvoje turime tokią situaciją, vis tik esminis klausimas, ką su jomis daryti.
„Aplinkos ministerijos, kaip aplinkosaugą daugiau žiūrinčios institucijos nuomone, tos užtvankos, kurios nevykdo kažkokios specialios funkcijos, turėtų būti griaunamos ir atkuriamos vientisos upių ekosistemos. Tai matyt, būtų ir pigiausias būdas susitvarkyti su šia problema, ir gamtai draugiškiausias“, – tikina jis.
Savivaldybės galės gauti finansavimą
D. Augučio teigimu, ministerija yra įvertinusi, kad apie 300 užtvankų Lietuvoje vienaip ar kitaip trukdo lašišinių žuvų migracijai ir jas pašalinus būtų galima gerokai pagausinti šios žuvies išteklius, taip pat biudžetą papildytų pinigai iš mėgėjiškos žvejybos, padarytume gerą darbą gamtai.
„Pirminis ministerijos interesas ir yra į tas užtvankas, kurias nugriovus atkurtume upių vientisumą ir žuvų migracijos kelius. Šitoje vietoj mes nusimatę rudenį paleisti priemonę, skirtą savivaldybėms, kad jos galėtų kreiptis finansavimo avarinės būklės užtvankų griovimui, kai jos yra žuvų migracijos keliuose.
Suprantame, kad finansavimo eilutę turime ribotą ir šitoj vietoj nusistatome pirmumo balus, kurių užtvankų šalinimas būtų finansuotas. Aplinkos ministerija pernai užsakė ir šiemet turime studiją, kuri leidžia įvertinti kiekvienos užtvankos daromą poveikį žuvų migracijai. Įvertiname, kuriai užtvankai skirti finansavimą, kuris yra ribotas, o kuriai ne. Teoriškai jei kreipiasi savivaldybės, kai yra patvanka, nežinoma žala gamtai, ir jos gali gauti finansavimą, bet pirmumas būtų teikiamas toms užtvankoms, dėl kurių yra žinoma, kaip galime atstatyti ekosistemą ir koks teigiamas to atstatymo poveikis bus“, – aiškina D. Augutis.
Aplinkos ministerija užtvankų remontui pinigų neskirs, finansavimą bus galima gauti tik jų demontavimui. Aplinkos viceministras teigia, kad demontavimas, be pasirengimo, susideda iš dviejų etapų: pačios užtvankos demontavimo ir jos aplinkos sutvarkymo.
„Vis tiek išleidžiamas vandens telkinys. Tokiu atveju bus sprendžiama, kas bus su ta atkurta vaga: ar ji bus pritaikyta lankymui, žmonėms, ar nieko nebus daroma. Yra įvairūs sprendimai. Pavyzdžiui, kai buvo griaunama Salantų užtvanka, buvo sutvarkyta tvenkinio teritorija, kad būtų pritaikyta miestelio poreikiams“, – sako jis.
AM yra sudariusi rizikingiausių užtvankų sąrašas. Pirmoje vietoje – Balskų užtvanka Tauragės rajone, taip pat atkreiptas dėmesys į Grigiškių, Vokės, Šventosios užtvankas. „Ekrano“ užtvankos ministerijos sąraše nebuvo, nes tai buvo savivaldybės atsakomybė.
Rudenį paleidus finansavimo priemonę savivaldybėms ministerija žada įvertinti paraiškas ir jau tada tiksliai pasakyti, kurios būtent užtvankos bus demontuojamos artimiausiu metu.
