Kas, jei ne galimai naujieji feodalai, nurodinėja, kiek ir kaip turi mokytojas dirbti? Be abejo, reglamentavimas turi būti, tačiau jis turėtų būti argumentuotas. Iki šiol mokytojai išgyvena nemalonias MEDUS (Mokytojų etatinio apmokėjimo sistemos) diegimo pasekmes. Tiesa, sistema buvo modifikuota – iš trijų kišenių liko dvi. Mokytojai tampa skaičiuotojais, biurokratizavimo įkaitais, eikvojamas jų laikas. O pažadai taip ir lieka neįvykdyti. Lažas (oficialiai vadinamas padidėjusiu krūviu) kai kuriems mokytojams padidėjo beveik trečdaliu, tačiau ar trečdaliu pakilo atlyginimas? Net pradinukas pasakytų, kad kažkas ne taip.
Taip pat ar ištesėtas pažadas, kad mokytojui bus apmokėta už visą atliekamą darbą? Mes puikiai žinome, kas tai žadėjo, tačiau paskui „į krūmus įlindo“. Ir kad dar tyliai sėdėtų... Taigi, naujieji feodalai padidino mokytojams lažą. Mokytojai jį kantriai eina. Tiesa, paspurdėjo ir kai kuriuos net žaliaisiais žmogeliukais apšaukė. Paskui viskas nurimo. Ir, matyt, kažkam patiko lažą didinti – su abiturientais dirbantiems mokytojams mokama už 33 darbo savaites, o šiemet mokslo metai jiems baigsis ne gegužės mėnesį, kadangi egzaminų sesija prasidės birželio 22 d. Kas mokytojams užmokės už papildomą darbą?(Galingoji ŠMSM bent padorumo dėlei galėtų apie tai užsiminti). Viskas aišku – nurodys, parašys rekomendacijas, ir eis mokytojai lažą.
Kaip ir su ta pasunkinta Lietuvių kalbos ir literatūros abejotinos vertės įskaita. Priimtas dokumentas, kurio negalima pakeisti? Kas per nauja šių metų instrukcija, kad reikia mokinio atsakinėjimą fiksuoti skaitmeniniu garso ir vaizdo įrašu ir tai saugoti pusę metų? O ir kam tai? Gal tam, kad dar kartą būtų pademonstruotas nepasitikėjimas mokytoju? Negi mokytojas nepajėgus objektyviai įvertinti šią įskaitą? Jau nekalbu apie jos atšaukimo galimybę – be šitos įskaitos negalima Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino laikyti.
Dera pagalvoti ir apie mokinius – daugelis išgyvena nerimą, ir stresas jiems nėra svetimas, o ir internetas kartais stringa. Taigi kam reikalingos tos įtampos?
Taip pat ir egzaminai bei jų laikymo datos kelia sumaištį. Kodėl startuoja birželio 22 dieną? Po Joninių nemaža dalis mokytojų jau atostogauja. Taigi, vis bandau skaičiuoti – ar VBE laikymas, tikrinimas, perlaikymas, apeliacijos tilps į mėnesį (pagrindinės egzaminų sesijos trukmė – birželio 22 d.–liepos 21 d., pirmasis priėmimo etapas į aukštąsias mokyklas truks iki rugpjūčio 18 d., papildomas priėmimas – iki rugsėjo 4 d.).Teks tapti bitutėmis ir gerai padūgzti. Ar sprendimų priėmėjai pagalvoja, kaip pervargę, dirbantys padidintu krūviu, tačiau jaučiantys pareigą mokytojai eis egzaminuoti ir tikrinti užduotis? Abejoju, kad pagalvoja. Dėl šios priežasties gali atsirasti nepakankamai pasirengusių ir galimai kompetencijų tokiam darbui stokojančių tikrintojų.
Išties, negi nėra kitos išeities? Panagrinėjau Kroatijos, pirmininkaujančios ES tarybai, pateiktą informaciją (2020-03-30) apie kitų šalių planuojamus švietimo sprendimus. Jų yra įvairių: nuo abiturientams planuojamų pažymių surašymo iki dalies ar visų brandos egzaminų laikymo. Tai kodėl Lietuvoje negalima būtų siūlyti laikyti du ar tris (kraštutiniu atveju) valstybinius brandos egzaminus (VBE) priklausomai nuo pasirinktos aukštosios mokyklos pakoreguotų reikalavimų stojimui į tam tikrą studijų programą? Vis sumažėtų VBE skaičius.
Be abejo, privalu pagalvoti apie VBE laikymo laiką, egzaminuotojus, abiturientus, stosiančius į užsienio aukštąsias mokyklas (ten, tikėtina, irgi įvyks pokyčiai (bent jau priėmimo datos keisis)). Abiturientai neturi tapti biurokratinių spąstų įkaitais. Juk skelbti vienintelį scenarijų, nurodant, kad nuo birželio 22 dienos bus laikomi VBE, fiksuojant jų datas, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Niekas nežinome viruso plitimo ir jo suvaldymo datų. Manyčiau, kad nederėtų didinti įtampas.
Be to, nuo spalio mėnesio, kada mokiniai registravo pasirinktus egzaminus, iki birželio mėnesio, kada jie eis tuos egzaminus laikyti, praeina nemažai laiko, galbūt abiturientai norėtų koreguoti savo nurodytų laikyti egzaminų sąrašą. Juk iš tiesų pandemija yra ir sukrėtimo laikotarpis, į tai derėtų atsižvelgti. Tiesiog gal galima sužmoginti tą biurokratinį požiūrį? Taip pat ir turinio požiūriu egzaminai gali būti supaprastinti (ne sumenkinti) – fiksuotos užduotys, remiantis atitinkamo dalyko programa, kuri turėjo būti įgyvendinta iki karantino paskelbimo. Nemanau, kad tai būtų neteisinga – ne visi abiturientai turėjo ir tebeturi tinkamas sąlygas ruoštis egzaminams. Juk išreklamuotas 35 tūkstančių kompiuterių dalijimas dar lėtai juda...
Paskaičius verdančias veidaknygėje diskusijas, kyla abejonių, ar į moksleivių nuomonę ir argumentus šįkart tinkamai įsiklausyta. Rašo mūsų šalies piliečiai. Jei ir jų nuomonė bus ignoruojama, iš esmės prisidengiant tik demokratijos dekoru, nežinia, kaip jie pasielgs ir kaip įvertins teisinę demokratinę valstybę užvaldančią biurokratinę sistemą. Jau seniai pastebėta, kad švietimo sistema nebetarnauja žmogui – žmogus ją aptarnauja. Ir ne bet kaip – pagal kažkieno įnorius. Mano galva, tai yra pavojinga, nes peržengta humaniška riba gali tapti akstinu palikti Lietuvą. Gausus jaunų žmonių protų nutekėjimas gali būti neišvengiamas.
Ir dar. ŠMSM ir jai pavaldi Nacionalinė švietimo agentūra nuėjo lengviausiu keliu – įvairūs testai, patikrinimai atšaukti, nors bent jau dauguma jų turėjo būti parengti dar iki karantino paskelbimo. Kyla klausimas, kodėl nesudaromos galimybės mokiniams pasitikrinti programos įsisavinimo lygį. Juk tai gali tapti vertinga didaktine priemone – mokinio mokymasis iš savo patirties taptų jam prasminga veikla, o mokytojai tai galėtų sumaniai panaudoti jo mokymuisi įprasminti ir motyvuoti.
Rimtai ir atsakingai vertindama situaciją, bet kuriuo atveju siūlyčiau po šv. Velykų, išanalizavus pandemijos eigą, dar kartą apmąstyti ir priimti atitinkančius tikrąją padėtį prognostinius sprendimus, o ne užsispyrusiai laikytis savo nurodymų, kurie, mano žiniomis, net su dalykininkų asociacijomis nebuvo derinti (gal ne su visomis – kalbėjau su ne vienu asociacijos pirmininku). Be to, ir savivaldybėse yra atskirų dalykų metodinės komisijos, su kuriomis derėtų taip pat pasitarti.
Nepamirškime, kad tokius atsakingus sprendimus priimti – tai ne vinį kalti, mosuojant iš viršaus plaktuku. Veiksmas gali būti lygus atoveiksmiui – mokytojams nėra privaloma dirbti papildomus darbus, o egzaminų vykdymas ir užduočių tikrinimas būtent toks ir yra. Tad dabar nubrėžti trikampį ir į jį kišti kvadratą būtų neatsargu. O ir atsibodo neskelbiami sprendimų priėmėjai. Laikas nurodyti jų vardus ir pavardes (apie kompetencijas galės spręsti visuomenė). Būti kurios nors tarybos ar asociacijos nariu ar vadovu – tai tikrai nereiškia išmanyti ugdymą. Be to, priimti sprendimą – tai prisiimti ir atsakomybę. Patyrus fiasko, padorūs žmonės pasitraukia iš vadovaujančių pozicijų, grupių ir tyliai ramiai dirba, nedalyvaudami nacionalinio lygmens sprendimų priėmimuose.
Deja, Lietuvoje profesionalai nekviečiami, nes jie turi savo nuomonę ir siūlo variantus. Gal jau laikas tartis su mokytojais – jie arčiausiai vaiko ir jo ugdymo mokykloje. Kažkoks paradoksas – neseniai skanduote vos netapo: „Mokytojas – prestižinė profesija.“ O dabar mokytojai verčiami klusniais vykdytojais. Tik ar mokytojai ir moksleiviai dar netars savo žodžio? Juk jie neturėtų tapti biurokratinės sistemos ir jos abejotinų sprendimų įkaitais.