Mokytojas – prestižinė profesija 2025, dvigubos pilietybės įteisinimas ir pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant pirmuosius būstus – tai trys idėjos, kurias siekiama dabar įgyvendinti. Pasak Ž. Maurico, kelias jas įgyvendinti tikrai nėra lengvas.
„Idėja nėra kažkoks konkretus uždavinys. Kaip pamatuosime, ar jau tapo prestižine mokytojo profesija ar netapo? Dėl paramos jaunoms šeimoms įsigyjant pirmąjį būstą irgi kyla klausimas, kada tos paramos jau pakanka ir kokia ji turėtų būti tam, kad galėtume pasakyti, jog ta parama jau įgyvendinta. Iš tikrųjų, tai daugiau yra vizija, kuri yra svarbi gyventojams ir turėtų būti į tai atkreipiamas dėmesys. Vis dėlto bent jau po truputį judame ta kryptimi“, – komentavo ekonomistas.
Idėja, kad mokytojų profesija iki 2025 m. taps prestižine viešojoje erdvėje girdima neretai, ypač mokytojų streikų, atlyginimo kėlimo ir žemo švietimo lygio kontekste. Tiesa, svarbiausia tampa finansinė pusė, kadangi dažnai skundžiamasi, jog yra per mažai pinigų ir atlyginimai, daugelio nuomone, kyla per lėtai net ir pakeitus etatinį mokytojų atlyginimo apmokėjimo modelį. Ž. Mauricas įžvelgia šioje situacijoje nemenką paradoksą.
„Lietuvoje, lyginant tiek su Europos Sąjungos vidurkiu, tiek su išsivysčiusių šalių vidurkiu, skiriama daugiau finansavimo švietimo sektoriui bendrai ir ypač mokykloms nei kitose šalyse vidutiniškai. Taip pat ir mokytojų atlyginimai, sutinku, ilgą laiką atsiliko nuo vidutinio darbo užmokesčio, bet ypač praeiti ir užpraeiti metai parodė, kad lyginant su kitomis šalimis nebėra jau tokie maži. Taigi, finansų yra, atlyginimai irgi neblogi, palyginus su Lietuvos vidurkiu, lieka klausimas ko daugiau reikia ir, matyt, kiti žingsniai turės būti daug sudėtingesni“, – aiškino ekspertas.
Pasak jo, lieka dar daug neišspręstų klausimų ir dėl švietimo kokybės, ir dėl santykių tarp mokinių ir mokytojų arba tėvų ir mokytojų, ir kitos sisteminės problemos, kurios nebūtinai susijusios tik su pinigais. Galbūt prestižinėje profesijoje motyvuoja ne tik pinigai, bet ir kai kas daugiau? Ž. Mauricas nedrįsta dėti lygybės ženklo tarp gero atlyginimo ir prestižinės profesijos įvardijimo, nes motyvaciją lemia ne tik tai.
„Reikia atsižvelgti ir į darbo sąlygas, ir visuomenės požiūrį, ir mokytojų santykį su aplinka, visuomene ir ar mokytojai apskritai yra patenkinti dirbdami šį darbą. Žmogus ir pats turi apsispręsti, kas jam yra prestižinė specialybė ir nesijausti kažkur įstrigusiu“, – apibendrino jis.
Nors mokytojai gali ir nesutikti, tačiau ekonomistas siūlo būti realistais, ir atkreipti dėmesį, kad šiuo metu šios profesijos atstovų atlyginimai yra pakankamai dideli, palyginus su vidutiniu Lietuvos atlyginimu.
„Lietuvos atlyginimai apskritai yra žemi, todėl galima svajoti, kad vienoje profesijoje bus galima uždirbti tūkstančius, tačiau tada iškils tokia pati problema kitose viešojo sektoriaus srityse. Kodėl ne medikai, ne policininkai, ne gaisrininkai, kurie irgi norėtų tiek pat uždirbti? Kita vertus, ir privačiame sektoriuje yra nemaža dalis žmonių, kurie uždirba pakankamai žemus darbo užmokesčius“, – tikino Ž. Mauricas ir pridūrė, kad šios idėjos išgryninimas prisidėjo prie to, kad parodė visuomenės prioritetą švietimui, tačiau, jo įsitikinimu, pakėlus atlyginimus, teks parodyti ir rezultatus.
Ekonomistas prieš dvejus metus buvo pasiūlęs ir savo tris pagrindines idėjas – garsiai pasakyti, kad Lietuvoje nėra nemokamų viešųjų paslaugų, pensijos turėtų didėti ne dėl darbo stažo, o dėl įmokų, ir vietos bendruomenių stiprinimo svarba. Paklaustas, ar šios idėjos vis dar finansų eksperto galvoje, atsakė, kad tikrai taip.
„Jos teisingos ir privalu jas įgyvendinti. Aišku didžioji dauguma kol kas neremia šių idėjų, bet jeigu mes norime tikrai kurti modernų gerovės modelį, o aš linkęs žiūrėti į Šveicarijos modelį, kuris yra pats pažangiausias neįžeidžiant skandinavų, tokie dalykai yra būtini. Apskritai, suvokimas, kad kažkas yra nemokamo yra neteisingas iš esmės, nes vis tiek viską sumoka mokesčių mokėtojai. Bet kuriuo atveju, jeigu tu kompensuoji 100 proc., vis tiek turi žmogui parodyti, kiek tai kainuoja valstybei, nes jis tikrai nežino. Pavyzdžiui, jis veda vaikus į mokyklą ir vis tiek sako, kad man valstybė nieko neduoda. Tiesiog reikia parašyti, kiek kainuoja to vaiko mokymas valstybinėje mokykloje per metus“, – įsitikinęs jis.
Ekonomistui buvo priminta ir dar viena jo idėja perkelti Vilniaus autobusų stotį arčiau vakarinio aplinkkelio. Ž. Mauricas ir šios neišsižada, nes tai, jo nuomone, sutaupytų įvairiose vietose gyvenantiems miestiečiams daug brangaus laiko ir pateikė pavyzdį, kad dabar, jeigu nori nuvykti autobusu į Kauną, tai bent keturiasdešimt minučių gali užtrukti kelyje iki Vilniaus autobusų stoties ir tai nėra patogu.