Galima įvardyti daugybę šiuolaikinio mokytojo savybių, tačiau VU profesorė Vilija Targamadzė teigia, kad svarbiausia išsilaisvinti iš praeities pančių ir dirbti siekiant ne rezultato ar pilnesnės piniginės, o sklandaus proceso.
Mokytojas negali užstrigti praeitame amžiuje
Vaikai mokyklos slenkstį peržengia jau paragavę virtualaus pasaulio, tai neatsiejama nuo XXI amžiaus ir tai kelia papildomų iššūkių mokytojams, sako Vilniaus universiteto (VU) profesorė edukologė, Švietimo ateities forumo prezidentė V. Targamadzė.
VU profesorė teigia, kad senajai kartai neretai sunku prisitaikyti prie naujų technologijų, dar sunkiau susikalbėti su vaikais, kurie gyvena jau kitokiame pasaulyje.
„Pedagoginė sąveika turi būti visavertė. Ugdytojas turi būti kartu, – teigia V. Targamadzė. – Nepamirškime, kad XXI amžiuje turi kisti ir mokykla. Juk negalime likti prie tokios mokyklos, kuri buvo prieš dvidešimt metų, XX amžiuje ar XIX a. pradžioje.“
Ir nors vis dar nėra aišku, koks turi būti geras mokytojas, idėja, kaip turi atrodyti šiuolaikinė mokykla, buvo išgryninta prieš trejus metus. „2015 metais Vilniuje buvo patvirtinta „Geros mokyklos koncepcija“. Ten aiškiai parašyta, kad tai prasmės, atradimų ir mokymosi sėkmės siekianti mokykla, kuri savo veiklą grindžia bendruomenės susitarimais ir mokymusi. Tai pagalvokime, ar iš tikrųjų kiekvienas mokytojas padeda vaikui atrasti mokymosi prasmę? Ar padeda vaikams mąstyti? Ar padeda pasiekti mokymosi sėkmę?“ – retoriškai klausė V. Targamadzė.
VU profesorė prisiminė, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvo įprasta liepti vaikui išmokti Pitagoro teoremą nė nepaaiškinant, kuo ji bus naudinga ateityje, tačiau, kaip ji pati teigia, tokie mokymo principai šiuolaikinės kartos nebeveikia.
Anot V. Targamazdės, kone svarbiausias ir visus klausimus apibendrinantis klausimas: ar bendruomenės sugeba burtis ir tarpusavyje susitarti?
Dirbti reikia lokaliai, o mąstyti – globaliai
XXI amžiuje įvyko ir dar vienas svarbus virsmas – vis labiau įsišaknija mokymosi visą gyvenimą koncepcija.
„Tai švietimas ir įgūdžiai ateičiai, – kalbėjo V. Targamadzė ir pabrėžė, kad mokymosi visą gyvenimą programoje išskiriamos trys transformuojamos kompetencijos. – Naujos vertybės, įtampų ir dilemų suderinimas, atsakomybių prisiėmimas.“
Anot pašnekovės, kompetencijos nėra sudėtingos, tačiau į jas reikia sutalpinti turinį, kuris būtų naudingas ir įgyvendinamas: „Neturime pamiršti, kad turime dirbti lokaliai, o mąstyti globaliai. Taip, tai yra iššūkiai mokytojui, bet jam reikia prisitaikyti. Mums būtina apsibrėžti, kas yra geras mokytojas.“
O kas geriausiai gali atsakyti, kas yra geras mokytojas? Mokytojai, mokiniai, žurnalistai, kultūros ir švietimo darbuotojai, mokslininkai ir kiti susiję asmenys, vardija V. Targamadzė.
VU profesorė teigia, kad tik apsibrėžus, kas yra geras mokytojas, galima pradėti planuoti profesinį augimą. „Šiandien, neturėdami tos apibrėžties, o tik kažkokias abstrakcijas, klaidžiojame“, – įsitikinusi pašnekovė.
Keli perlai neatspindi bendros situacijos
Šįmet Metų mokytojais buvo paskelbti pedagogai, kurie pamokų metu pamiršta vadovėlius, neužkrauna mokiniams namų darbų, siekia, kad mokiniai gebėtų ir mąstyti, ir savarankiškai ieškoti informacijos – tai kone pagrindinės savybės, kurias V. Targamadzė įvardija kaip būtinas šiuolaikiniam mokytojui.
Ar galime teigti, kad turime puikių gerų mokytojų pavyzdžių?
„Negalime gero pavyzdžio išplėšti iš konteksto, – teigė V. Targamadzė. – Ugdymas yra gili ir paslaptinga versmė, todėl būtina apsibrėžti, kokių vertybių mes siekiame, ką mes norime ugdyti? Reikia nepamiršti, kad turime ugdyti ir piliečius, ir patriotus. Pasižiūrėkime, ar galime taikyti labai naujoviškus metodus? Jeigu mes nedirbsime pagal mokymosi paradigmą, ar nebus disonanso?“
V. Targamadzė pastebėjo, kad daugelyje mokymo įstaigų šiuo metu svarbiausias dėmesys skiriamas ne mokiniui, o rezultatui.
„Pažiūrėkite į reitingus – jie daugiausia akcentuojami į akademinius pasiekimus. O jei žiūrėsime į „Geros mokyklos koncepciją“, ten yra trys ugdymo metodų sandai: mokinio branda, pažanga ir pasiekimai, – įvardijo VU profesorė. – O šiandien visa tai nukreipta į akademinius pasiekimus. Tačiau net nėra aišku, kokie jie turi būti.
V. Targamadzė be užuolankų klausė: „Kaip mes galime siekti ugdymo rezultatų, jei iš tikrųjų jų neapsibrėžiame? Mes turime suprasti, kokie yra ugdymo rezultatai. Manau, kad gero mokytojo samprata koreliuos su ugdymo rezultatu.“
Ugdymo rezultatai neatspindi mokytojo kompetencijos
Ugdymo įstaigų reitingai dažnai sudaromi atsižvelgiant į mokinių pasiekimus, tačiau VU profesorė pastebi, kad toks sulyginimas dažnai nėra teisingas.
„Mokytoją žeminti pagal akademinius pasiekimus yra neetiška. Juk kiekvienas mes esame skirtingi. Ne kiekvienas gali pasiekti gerų rezultatų matematikoje, tačiau juk gali būti puikus mokytojo įdirbis, kad vaikai yra mokykloje, kad jie daro pažangą, o gal po metų ar dvejų jie pasivys ir kitus. Nepamirškime, kad yra ir pedagogiškai, ir socialiai apleistų vaikų“, – kalbėjo V. Targamadzė.
Anot jos, kiekvienas vaikas yra dovana.
„Mokytojai turi skatinti vaikus, kad jie siektų sėkmės. Tik tada, kai jie iš tikrųjų norės eiti į mokyklą, sustiprės ir bendri rezultatai“, – įsitikinusi V. Targamadzė.
Dairytis į kitų šalių pavyzdžius reikia atsakingai
Viešoje erdvėje dažnai pasigirsta nuomonių, kad turėtume sekti danų, norvegų ar švedų pėdomis. Ar tai teisinga?
„Šie pavyzdžiai yra analizuotini, galime paimti tai, kas mums tinkama. Bet tam, kad paimtume tai, kas mums tinkama, turime gebėti projektuoti savo švietimo sistemoje ir ugdymo procese. Svarbu sisteminis, procesinis ir situacinis požiūris“, – vardijo pašnekovė.
Pasak V. Targamadzės, negalima aklai ištraukti pavyzdį iš visos sistemos ir juo sekti.
„Nepamirškime, koks yra mūsų švietimo administravimo modelis – pagalba kontroliuojant. O jei mes pažiūrėsime į tas šalis, iš kurių norisi perimti patirtį, ten sistema grindžiama kitomis atsakomybėmis, ten yra daugiau laisvės, – teigė V. Targamadzė. – Negalime kai kurių dalykų permesti iš vienos sistemos į kitą, tai pavojinga. O neanalizuodami ir neprojektuodami savo sistemos perspektyvų galime padaryti daugiau žalos nei naudos.“
Tačiau bandymų pritaikyti vieną ar kitą pavyzdį būta. Tai V. Targamadzė vadina blogu pavyzdžiu, kai mokytojai tieisog „tampomi tai į vieną, tai į kitą pusę“.
Didesnis atlyginimas mokytojo nepavers geresniu
Mokytojai netyli – jie vis garsiau kalba apie ilgas ir sunkias darbo valandas, atsakomybes ir nedidelį atlyginimą. Ar pilnesnė pedagogų piniginė turėtų įtakos gero mokytojo sampratai?
„Turėtų, bet esminis mokytojo, kaip ir gydytojo ar dvasininko išskirtinumas – pašaukimas, – įvardijo V. Targamadzė. – Mokytojai yra nuo Dievo. Kaip ir daugelį kitų profesijų atstovų, taip ir mokytojus galima skirstyti į nuo Dievo ir neduok Dieve.“
Kas yra geras mokytojas?
„2011 metais priimtame Švietimo įstatyme yra tobulintinų dalykų: ten mokytojas įvardytas kaip paslaugos tiekėjas, o mokinys – gavėjas. Taip neturėtų būti. Ugdymo procese mokytojai ir mokiniai turi tapti lygiaverčiais dalyviais“, – kalbėjo V. Targamadzė.
Šis klausimas, kas yra geras mokytojas, vis dar nėra atsakytas, todėl V. Targamadzė kviečia į diskusiją, kurioje į šį klausimą bandys atsakyti mokiniai, mokytojai ir su ugdymo procesu susiję asmenys.
„Mokykla yra ledkalnis. Viršuje yra matomi dalykai, kurie surašomi ir reglamentuojami, o apačioje yra mokyklinis gyvenimas, kuris priklauso nuo bendruomenės, mokinių ir tėvų“, – vardijo V. Targamadzė, kurios inicijuojamoje diskusijoje savo nuomones reikš Austėja Landsbergienė, Paulius Baltokas, Virginija Birenienė Virginijus Savukynas, Audrius Rakauskas ir aštuntokas Jokūbas.
Švietimo ateities forumo diskusija vyks birželio 16-ąją, Vilniaus kolegijoje.
