Menininkė Aistė Gabrielė Černiūtė, VDA Tapybos katedroje besimokiusi prieš 15 metų, iki šiol negali pamiršti, ką patyrė, leidusi suprasti, kad galimybė pradėti santykius su dėstytoju jos nedomina. Galiausiai pašnekovei esą teko kreiptis net į medikus.

Vilniaus dailės akademijos doktorantė Eglė Grėbliauskaitė taip pat tvirtina, kad profesorius J. Gasiūnas psichologiškai smurtauja prieš katedros studentus.

„Tai yra žiauri tiesa. Studijavau Tapybos katedroje. Liudiju: J. Gasiūnas psichologiškai smurtauja prieš katedros studentus, seksualinio pobūdžio žeminimo turinys – dominuojantis. Atsikirtusius žemina ir persekioja.

Sunkiausia yra tuomet, kai katedros aplinka tai mato ir supranta, tačiau pasirenka likti aklais ir nebyliais. Ar akli ir nebylūs tampa bendrininkais? Žinoma, tik kartais patys to nesuvokiame. Nepalaikymo atmosfera niekaip neskatina nukentėjusių rašyti skundų. Informuota VDA vadovybė vis laukė įrodymų...

O gal tiks liudijimai? Tylėdami irgi nešame atsakomybę. Tylėdami įtvirtiname tokį elgesį kaip normą“, – feisbuke parašė bakalauro ir magistro tapybos studijas VDA baigusi E. Grėbliauskaitė.

Justino Vaitiekūno parodos akimirkos
Foto: Organizatorių archyvas

Atkreipė dėmesį ir į studentų savijautą

„Fizinio kontakto su juo nesu turėjusi, tačiau visą laiką tęsėsi psichologinis teroras. Esmė tame, kad nuo to kentėjo ne tik merginos, bet ir vaikinai, kurie pas jį mokėsi. Dabar kalba tik moterys, tačiau dvasinį prievartavimą yra patyrę ir vyrai“, – DELFI sakė A. G. Černiūtė.

Savo istoriją ji aprašė feisbuko paskyroje, tačiau įrašu sutiko pasidalinti ir su DELFI skaitytojais.

„Tikiuosi, tai kažkiek pagelbės palaikyti tas mergaites, kurios tai pradėjo“, – lūkesčius įvardijo menininkė.

Įspėjo iš karto: saugokis, esi jo skonio

Dėl J. Gasiūno specifinio bendravimo būdo ji tikina buvusi įspėta vyresnių studentų vos tuomet, kai pati pradėjo mokytis akademijoje: „Saugokis, esi jo skonio“.

„Negirdėti apie J. Gasiūno neabejingumą naujoms studentėms buvo neįmanoma pakankamai mažoje Tapybos katedros bendruomenėje. Tiesiogiai susidūriau su juo antro kurso praktikoje. Iš karto gavau pakankamai daug dėmesio, pastabų dėl tapomų peizažų. Dėstytojas dažnai prieidavo ir imdavo komentuoti, aptarti darbus – taip ir turi būti. Atrodė, viskas gerai, gaudavau tikrai gerų patarimų. Tačiau po kelių dienų ėmiau nujausti ir pastebėti savo asmeniui išskirtinį dėmesį“, – dėstė menininkė.

Pasak jos, vieną dieną J. Gasiūnas neva įpuolė į kambarį ir liepė kartu eiti pažiūrėti esą tik jai skirto motyvo.

„Sunerimau ir suskubau pasikviesti kartu eiti bendramokslę. Bijojau eiti su juo viena. Ėjome keturiese: svečias iš Olandijos, mano bendramokslė, aš ir J. Gasiūnas, su dideliu sportiniu krepšiu („taše“) ant peties. J. Gasiūno krepšyje buvo daug alkoholio, greičiausiai alaus“, – pasakojo A. G. Černiūtė.

Rodė išskirtinį dėmesį, grįžus ėmė belstis ir į kambario duris

Studijuodama akademijoje ji tikino alkoholio iš viso nevartojusi, tad siūloma tik atsisakinėjo, kiti bendrakeleiviai, pasakojo pašnekovė, taip pat elgėsi atsakingai.

„Tad krepšio turinį iš lėto tuštino vienas dėstytojas. Motyvo ieškojome 5 km. Jo taip ir neradome, o visą kelią jaučiau tikrai daugiau nei draugišką dėstytojo dėmesį. Brendant per upę teko mautis kelnes... Tai sutrikdė ir svečią. Prisėdome ant Šeimyniškių piliakalnio. Sėdėdama jaučiau, kaip jis kelis kartus palinksta link manęs. Pasijutau nejaukiai ir iš karto atsitraukiau. Stengiausi laikytis arčiau kitų bendrakeleivių. Iš susijaudinimo net nebeprisimenu, ką jis man sakė. Grįžusi nuėjau į kambarį ir užsirakinau“, – sakė menininkė.

Tiesa, netrukus esą J. Gasiūnas pradėjo belstis, bandė atidaryti kambario duris, kvietė išeiti pasikalbėti.

„Pasakiau, kad noriu poilsio. Iškart ėmiau intuityviai laikyti atstumą, o mano vietą ir visą dėmesį labai greit (per porą dienų) užėmė kita studentė. Galima sakyti, staiga praradau dėstytojo dėmesį kaip studentė, labai greit jis leido pajusti, kad ima abejoti mano tapyba ir talentu“, – aiškino A. G. Černiūtė.

Aistė Černiūtė

Praktikos kartu atsisakė

Trečiame studijų kurse J. Gasiūnas tapo jos dėstytoju. Pirmąjį pusmetį, sakė pašnekovė, lyg ir nieko išskirtinio neįvyko, jei nekreipsime dėmesio į kelis grubesnius žodžius. Pavyzdžiui, akademijoje esą sklandė posakis, kurį retkarčiais su ironija primindavo ir J. Gasiūnas: „Moteris negali būti menininkė. Jei graži, tai k**va, jei negraži – namų šeimininkė“.

„Atėjo laikas, kai iš 10-ies tapančių studentų jis sau leisdavo pakomentuoti tik kelių ištrinktųjų darbus. Iš kitų kursų skųsdavosi, kad jis dirba tik su savo išrinktąja. Aš pajutau pabrėžtiną ignoravimą.

Vasaros praktika turėjo būti Nidoje, vadovaujama J. Gasiūno. Pamenu, kad net negalėjau pagalvoti apie praktiką su juo, atsiminusi motyvo ieškojimus. Keletas mūsų susivienijome ir išsireikalavome vėl grįžti į Užpalius. Su kitu dėstytoju sekėsi gerai, buvo puiki praktika. Peržiūros praėjo gerai, bet J. Gasiūnas praeidamas pro mane šnypštelėjo: „Pablogėjo“, – prisiminė menininkė.

Vieną studentą išvadino „pederastu“, o kitą – buožgalviu

Tiesa, studijuojant ketvirtame kurse J. Gasiūno išvengti jai nepavyko. Šis dėstytojas, sakė A. G. Černiūtė, tuomet dėstė ir piešimą, ir tapybą, ir kompoziciją.

„Per piešimą retai kada prie manęs prieidavo, per tapybą turėjo keletą savo išrinktųjų, kurių darbus tekomenduodavo. Kartą, kai tapiau viena auditorijoje, jis priėjo iš nugaros ir ištarė man tiesiai į pakaušį: „Kokia talentinga ta Černiūtė, bet nesugeba pabaigti paveikslo. Ateis komisija ir sakys: „Ar ji gali baigti bakalaurą, jei negali pabaigti paveikslo?‘. Kai atsisukau, J. Gasiūno jau nebuvo.

Po tokio komentaro nebegalėjau pakelti teptuko prie drobės. Ko nesiimdavau, atrodė, darau blogai.

Dar kitą kartą J. Gasiūnas pasiūlė man nuimti drobę nuo porėmio ir ja išplauti grindis. Man girdint, J. Gasiūnas koregavo fotorealistiškai tapiusį grupioką, kurį išvadino „pederastu“ – neva gal jis tikrai toks, jeigu taip tapo? Kito tapybos koregavimo metu mano bendramokslė buvo išvadinta buožgalviu (esą jos kojos trumpos, o galva didelė). Dėl šio užgauliojimo ji pasiskundė tapybos katedroje.

Aš nusprendžiau nesiskųsti dėl J. Gasiūno, nes jau turėjau nemalonų incidentą su kitu priekabiavusiu dėstytoju, apie kurį pranešiau katedrai ir užsitraukiau tik gėdą. Niekas neatsiprašė, tik sekretorė perdavė, kad dėstytojas gailisi ir daugiau nelįs. Esant tokiai atmosferai, kaip galėjau eiti skųstis, kad su manimi nedirbama?“, – klausia A. G. Černiūtė.

Pašlijo ir sveikata

Paskaitas ji lankė, užduotis atlikdavo, bet dėmesio iš J. Gasiūno, tikino, gaudavo labai minimaliai ir tarsi tyčia.

„Pavyzdžiui, staiga atėjęs J. Gasiūnas mums (visiems, esantiems studijoje) pasakoja anekdotą, bet nepabaigęs nutyla, ir sako: „Nepabaigsiu, nes Černiūtė klauso“, ir išeina iš studijos taip pat staiga, kaip ir atėjo.

Tokius psichologinius niuksus gaudavau karts nuo karto: juk tai buvo neeilinis dėstytojas, visi norėjo gauti jo dėmesio. Artėjant bakalauro gynimams, reikėjo apsispręsti, ką aš rodysiu. Iš J. Gasiūno patarimų negavau. Katedroje pasitariau su sekretore – nugirdo vedėjas, jis patarė rodyti natiurmortus. J. Gasiūnas pakomentavo, kad visa tai, ką noriu rodyti, yra antro kurso lygio. Jokių pasiūlymų, nors nebuvau tinginė.

Žodžiu, supratau, kad mano padėtis – bloga. Bet laikydamasi katedroje gauto patarimo, tapiau natiurmortus. J. Gasiūnas matė, bet nekomentavo, kartais įlėkdavo į studiją, bet, pamatęs tapančią mane vieną, tuoj ir išlėkdavo. Dėl tokio vadovo ignoravimo pašlijo nervai ir sveikata.

Pamačiusi tokią būklę, Centro poliklinikos gydytoja Gražina Katilienė liepė nedelsiant mesti studijas ir susirūpinti sveikata. Bet buvo likę vos du mėnesiai, kuriuos pabaigiau labai sunkiai – su lašelinėmis. Bakalauro studijos ir šiandien kelia neigiamas emocijas. J. Gasiūnas buvo autoritetas, įspūdingas menininkas, tačiau, kaip su dėstytoju, niekaip nesusikalbėjau. Komentarai apie mano darbus dažniausiai buvo atšiaurūs, paviršutiniški“, – sakė A. G. Černiūtė.

Iš pareigų pasitraukė

DELFI primena, kad ketvirtadienį J. Gasiūnas pranešė pasitraukiantis iš užimamų pareigų, jis neatmeta galimybės kreiptis į teismą dėl šmeižto.

„Ketvirtadienį po antro pokalbio su Akademijos rektoriumi prof. J. Gasiūnas pateikė prašymą atleisti jį iš darbo, motyvuodamas tuo, kad susidariusi situacija kenkia tiek asmeniškai jo, tiek visos akademijos prestižui.

Nepriklausomai nuo šios aplinkybės, penktadienį vyks Senato etikos komisijos posėdis, kuriam šiuo metu renkama informacija. Šiame arba kitame posėdyje komisija apibendrins situaciją ir priims sprendimą, kurį teiks patvirtinti Vilniaus dailės akademijos Senato posėdžiui vasario 14 d. Vilniaus dailės akademija yra dėkinga siekiantiems padėti išspręsti kylančias problemas, ir ypač tiems, kas tai daro ne anonimiškai – tiesiogiai Akademijos vadovybei ar žiniasklaidai“, – DELFI nurodė VDA Komunikacijos skyriaus vedėjas Marius Dirgėla.

Profesorius ginasi tapęs auka

Tiesa, J. Gasiūnas „radikaliai atmeta“ jam metamus kaltinimus ir sako, kad tai yra vieno didelio destruktyvaus projekto dalis. Jis neigė turėjęs santykių su studentėmis.

J. Gasiūno teigimu, nemalonumai prasidėjo katedros vedėju tapus Jonui Vaitekūnui, kuris čia esą įdarbino savo gimines, ėmė naikinti tai, kas buvo metų metais kurta. Apie tai jis sakė trečiadienį informavęs VDA rektorių Audrių Klimą, taip pat medžiagą pateiksiantis Senato Etikos komisijai.

„Čia kliedesiai. Aš radikaliai žiūrėdavau į problemas, sakydavau, kas yra kas, atsisijodavo tie, kurie nueina ir tampa progresyviais menininkais, dalyvauja parodose, laimi prizus, ir yra tie, kurie jaučiasi nepelnytai nuskriausti. Toks gyvenimas, taip yra, aš irgi jaučiuosi nepelnytai nuskriaustas vedėjo, bet tą darau konstruktyviai, kreipdamasis į Senato etikos komisiją“, – į klausimą apie kaltinimą seksualiniu priekabiavimu reagavo J. Gasiūnas.

Savo ruožtu Tapybos katedros vedėjas J. Vaitekūnas trečiadienio rytą DELFI pripažino, kad gandų apie J. Gasūno elgesį su merginomis girdėjo.

„Mačiau, tai sena problema, dabar galvoju, kaip reaguoti, eisiu pas savo valdžią. Visi šneka, tačiau niekas nenorėjo rašyti tokių dalykų – yra buvę nuojautų gandų lygmenyje“, – sakė J. Vaitekūnas.

J. Gasiūnas 1954 m. gimė Tiumenceve, Rusijoje. 1984 jis m. baigė tapybos studijas Valstybiniame dailės institute, nuo 1992 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, yra profesorius. Nuo 1986 m. J. Gasiūnas dalyvauja parodose, gyvena Vilniuje. 1992 m. įkūrė dailininkų grupę „Angis“, 2009 m. apdovanotas „Swedbank“ meno apdovanojimu, taip pat 2010-aisiais gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją už tapybos galimybių atnaujinimą ir šiuolaikinio mąslaus meno idėjų sklaidą. Jo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.