„Kitaip neišgyvenčiau“, – neslepia ji.

Tiesa, mokytoja itin bijo būti atpažinta, todėl nenori, kad viešai būtų nurodomas jos tikrasis vardas, pavardė, darbo pobūdis ir vietos, kuriose gyvena ir dirba. Pašnekovė tikino besibaiminanti, kad tai gali pakenkti jos santykiams su mokyklų direktoriais ir kolegomis, nenori ji ir apkalbų.

Jei galėtų laiku grįžti atgal, rinktųsi kitą specialybę

„Yra tekę skaityti apie atvejus, kai mokytojais tampa tie, kurie niekur daugiau neįstoja. Tačiau aš to norėjau nuo pat pradinių klasių. Tiesa, iš pradžių mokiausi kito mokslo, gyvenau užsienyje, bet grįžau į Lietuvą ir pradėjau studijuoti čia. Jei atvirai, labai daug metų – naujausias studijas baigiau tik šiemet“, – savo atsidavimą profesijai pabrėžė Ramunė.

Tačiau, jei grįžtų laiku atgal, pašnekovė neslėpė, kad verčiau pasirinktų kitą specialybę.

„Nenoriu skųstis, nes visuomet prieš rugsėjo 1-ąją, Mokytojo dieną pasirodo panašių straipsnių – kokie mes vargšai, visų nuskriausti. Tikrai nenoriu, kad manęs imtų visi gailėti, bet, žinokite, toks stresas patiriamas – iš vadovų, tėvų, mokinių...“, – kalbėdama jaudinosi Ramunė.

Jei dirbtų vienoje mokykloje, uždirbtų vos 400 eurų

Šiuo metu ji dirba mokytoja net dviejose gimnazijose, esančiose maždaug 25 kilometrų atstumu nuo namų. Tiesa, antroje gimnazijoje mokytoja pradėjo dirbti tik prieš metus.

„Kur tu, mokytojas, gali pasiskųsti? Jei skundiesi, tai reiškia, kad nemoki dirbti. Nenori? Eik lauk. Tokių kaip tu – daug, ateis kitas“, – guodėsi Ramunė.

Būtent dėl tokio aplinkinių požiūrio ji tikino verčiau sukandusi dantis versis taip, kaip geba. Nors iš viso dirbti jai paskirtos 27 kontaktinės valandos, atlygis už tai siekia vos 700 eurų, tad vasaromis tenka dirbti užsienyje.

„Neišgyvenu. Labai pritariu, kai žmonės sako, kad yra Vilnius ir visa kita Lietuva. Sostinėje gal taip nejuntama, kad mokinių drastiškai mažėja, krūviai – ne pilni. Jei dirbi ne visu krūviu, gauni apie 400 eurų. Ar man tokioje mažoje savivaldybėje duona mažiau kainuoja nei Vilniuje? Ne. Duona visoje Lietuvoje kainuoja tiek pat, bet aš uždirbu mažiau“, – pripažino pašnekovė.
Neišgyvenu. Labai pritariu, kai žmonės sako, kad yra Vilnius ir visa kita Lietuva. Sostinėje gal taip nejuntama, kad mokinių drastiškai mažėja, krūviai – ne pilni. Jei dirbi ne pilnu krūviu, gauni apie 400 eurų. Ar man tokioje mažoje savivaldybėje duona mažiau kainuoja nei Vilniuje? Ne. Duona visoje Lietuvoje kainuoja tiek pat, bet aš uždirbu mažiau.

Mokytojų vasaros – braškių laukuose arba statybos

Taigi ji jau 7 metus iš eilės praktiškai neatostogauja ir vasaromis vyksta dirbti į užsienį.

„Mokytoja dirbu 14 metų, bet taip blogai dar nebuvo. Kai šalyje cirkuliavo litai, verta paminėti, kad ir krūviai tada buvo pilni, uždirbdavome maždaug 1,7–1,8 tūkst. litų (maždaug 500 eurų). Tikrai gyvenime nesiskundžiau, visko užteko. Bet dabar... Pusė Lietuvos pedagogų vasaromis dirba užsienyje“, – drąsiai sako Ramunė.

Jos žodžius įrodo ir šiųmetė patirtis – į Lietuvą moteris skrido su persėdimu Varšuvoje, lėktuvas vėlavo, todėl keleiviai išsikalbėjo.

„Žinokite, baisu, kas darosi. Vieni mokytojai, grįžtantys iš darbų. Pavyzdžiui, mano kaimynas gretimoje kėdėje buvo technologijų mokytojas, jis su savo žmona ir keliais draugais grįžo iš Norvegijos, ten dirba statybose. Kas gėles, kas braškes skynė, kas senelius slaugė – visų iš mažesnių miestelių, tos kitos Lietuvos, istorijos panašios. Savo atostogas mokytojai leidžia dirbdami, o netrukus pavargę grįš į mokyklas“, – sakė ji.

Uždirba pusmečio algą

Paklausta apie atlyginimus svetur, Ramunė tikino už mėnesio su trupučiu darbą užsienyje gavusi 4–5 mėnesių atlyginimą, jai mokamą Lietuvoje.

„Jei susirandi neblogą darbo pasiūlymą, išvažiuoji, tau lieka atostoginiai ir dar kažkiek parsiveži. Į darbą turime eiti iki birželio pabaigos, rugpjūčio pabaigoje privalome grįžti, bet, pavyzdžiui, aš dar pasiėmiau 2 savaites neapmokamų atostogų. Netgi apsimoka imti neapmokamų atostogų ir važiuoti. Per tiek metų, kol važinėju, nusipirkau butą ir automobilį, Lietuvoje tam nebūčiau sutaupiusi šimtą metų“, – pripažino pašnekovė.

Savo ruožtu jos kalbintas Norvegijoje dirbantis mokytojas svetur esą užsidirbo pusmečio algą.

Slegia bendravimas su mokiniais, jų tėvais ir net kolegomis

Paklausta apie mokinius, su kuriais tenka susidurti, Ramunė tikino, kad sunkiausia dirbti su paaugliais. Ji iki šiol sako negalinti pamiršti vieno 15-mečio, kuris elgėsi su mokytojomis taip, kad šios net bijojo eiti į darbą.

„Yra ir tie supertėveliai, kurie patys baigė 5 klases, bet žino, kaip tu turi dirbti“, – pasakojo mokytoja.

Peštynės, anot jos, vyksta ir tarp mokytojų – darbo valandų skaičius mažėja, nė vienas nenori išeiti iš darbovietės pats, todėl verda vidinės intrigos.

„Žiūri vienas į kitą kaip vilkai. Papildomas valandas direktoriai skirsto neadekvačiai, labiau patinkantys mokytojai jų gauna daugiau“, – situaciją atskleidė ji.

Pasak Ramunės, atmosfera mokyklose – tiesiog slegianti. Mokytojai bijo susirgti, baiminasi, kad nesuskaustų net dantis, nes nėra už ką jį tvarkyti. Be to, esą net mokiniai nevengia pasišaipyti.

„Turėjau tokį „Samsung“ išmanųjį telefoną, bet, žinokite, per pamoką suskambo, mokiniai jau pradėjo sakyti, kad jį reikėtų atnaujinti. Tai vieno mėnesio uždarbį investavau į telefoną, kitą – į automobilio „Kasko“ draudimą, nes tenka daug važinėti, padėti ir kitoms mokytojoms. Jei nebūčiau važiavusi uždarbiauti, tikrai neturėčiau iš ko susimokėti“, – atviravo ji.

Neatmeta minties išvykti visam laikui

Ramunė prisiminė pirmą kartą per ilgą laiką paatostogauti sau leidusi pernai – tuomet ji pasiliko Lietuvoje.

„Nusprendžiau nevažiuoti, bet, žinokite, buvo blogai. Pradedame dirbti rugpjūčio pabaigoje, dar turi visą rugsėjį išdirbti, tik spalį gauni pirmą normalią algą nuo vasaros pradžios. Na, jau teko gyventi pusbadžiu ir teko prašyti padėti tėvų, o jie – pensininkai. Buvo labai sunki vasara“, – pasakojo Ramunė.

Ji dėkojo Dievui, kad bent neturi vaikų, kuriuos reikėtų išlaikyti. Tačiau Ramunė neslepia, kad galbūt dėl to vis aktyviau į galvą lenda mintys, kad verta išvykti gyventi į užsienį visam laikui.

„Kalbu 3 užsienio kalbomis, galiu bet kur važiuoti. Tačiau – ne. Sėdžiu su vaikais iš paskutiniųjų. Na, nenoriu. Ten irgi nelaukia niekas, teks pradėti nuo paties žemiausio laiptelio – gaila tiek metų ir pinigų investavus į mokslus. Čia yra ir tėvai, namiškiai, jei bėda, nubėgi, o ten tu esi vienas kaip pirštas“, – aiškino Ramunė.

Ji pasakojo bandžiusi siųsti savo gyvenimo aprašymą į įmones, kurios ieško darbuotojų, mokančių kelias kalbas. Pedagoginio darbo patirtį ji jau pasiryžusi padėti į šalį.

Dirba iš idėjos

„Dar kai buvau užsienyje, skaičiau S. Skvernelio žodžius, kad nėra rezultatų, nėra ir algų, bet gal jis tegu į savo rezultatus verčiau pasižiūri? Skandalai visokie, Greta Kildišienė, Ramūnas Karbauskis... Gal jiems irgi algų nereikia mokėti?“, – piktinosi Ramunė.

Pasak jos, mokytojo organizuojama pamoka įkainota labai pigiai, o ką kalbėti, pavyzdžiui, apie namų darbų tikrinimą... Tai mokytojai daro praktiškai nemokamai, nesumokama ir už jų popamokinę veiklą.

„Gavęs 400 eurų, pusę tos algos tu dar atgal į mokyklą investuoji. Pavyzdžiui, vyksta konkursas, reikia prizų – pernai tik išdrįsau pasipriešinti, kad neduosiu pinigų, bet sulaukiau tokių žvilgsnių... Viską turi pirkti iš savo lėšų, partneriams iš užsienio šalių reikia dovanėlių, tarptautiniai konkursai kainuoja, kanceliarinės priemonės...Dirbame tik iš idėjos“, – širdį liejo ji.