M. Bučo tyrimų sritis – makrofitobentoso ekologija ir stebėsena, dugno buveinių kartografavimas ir statistinis modeliavimas, tačiau vienoje mokykloje jis nusprendė kiek ilgiau nei mėnesį padirbėti paprasčiausiu biologijos mokytoju.
Išgąsdino mintis, kad nebegalės dirbti universitete
„Apie mokytojo darbą pradėjau galvoti pastaraisiais metais, kai universitete reikšmingai sumažėjo studentų, pakvipo reformomis, išaugo mokslinių projektų konkurencija. Tai dar kitos istorijos, tačiau, reziumuojant, aš pajutau, kad dėl žemo mokslininko bei dėstytojo atlyginimo, prastėjant aplinkybėms (tai yra mažėjant studentų ir projektų skaičiui) galiu nebeišgalėti toliau dirbti šio man labai patinkančio darbo (esu jūrų biologas-ekologas), kurį atlieku nuo disertacijos apsigynimo 2009 m.“, – pasakojo M. Bučas.
Todėl akiratyje pasitaikius pasiūlymui mokytis tęstinių studijų centre ir gauti pedagogo diplomą, jis nusprendė tuo pasinaudoti.
„Buvo įdomu suprasti, kaip iki universiteto yra ugdomi mokiniai, todėl baigiau mokytojo kursus ir pasitaikius progai išbandžiau mokytojo profesiją“, – sakė pašnekovas.
Tiesa, kiek nustebino M. Bučą tai, kad už kursus teko mokėti pačiam, nors aptariamas centras yra to paties universiteto, kur jis dirba, padalinys.
„Tačiau reikia pabrėžti, kad pedagogo kursai buvo labai naudingi ne tik mokytojo profesijai įgyti, bet ir patobulėti kaip lektoriui, kadangi dauguma universiteto dėstytojų, turbūt nesuklysiu sakydamas, pedagogikos/andragogikos atžvilgiu yra savamoksliai“, – pastebėjo jis.
Įvardijo 3 priežastis, kodėl ėmėsi mokytojo darbo
Pasibaigus kursams, M. Bučas sulaukė pasiūlymo vienoje mokykloje pavaduoti biologijos mokytoją.
Prieš pasiryždamas tokiam žingsniui mokslininkas įvardijo sau tris priežastis, kodėl ten eina.
Pirma, jis siekė išbandyti savo teorines žinias ir suprasti, ar gali būti pedagogas. Antra, norėjo apmokėti pedagogo kursus.
Trečia, siekė plačiau suprasti švietimo sistemą, tai yra, norėjo suvokti, kokia dabar situacija mokyklose, kodėl į universitetus ateinantys vaikai rečiau nustebina motyvacija ir žiniomis.
Įdarbintas jis buvo nuo praėjusių metų gruodžio iki šių metų sausio – kol iki tol dirbusi mokytoja sugrįš iš tolimos kelionės.
„Gal dar būčiau ir ilgiau sutikęs mokyti, nes su vaikais radau kontaktą, bet, žinoma, dirbti per du darbus po pilną etatą buvo sunku. Ilgiau tokiu tempu nepatraukčiau, reikėtų rinktis arba mažinti darbo krūvį“, – įžvelgė M. Bučas.
Įvardijo dvi didžiausias problemas
Paklaustas, kas dirbant mokytoju buvo sunkiausia, jis pasakojo, kad tai, apie ką pradėdamas dirbti ir galvojo – suvaldyti dideles klases.
„Jei sukontroliuodavau didelės klasės galą, jau priekis keldavo sąmyšį, ypač su telefonais, kuriuos jie tai išsitraukia, tai vėl paslepia priėjus. Pasitaikydavo, kad įsiaudrinę per pertrauką mokiniai (ypač penktokai-šeštokai) nenustoja per pamoką siausti (mušasi, mėtosi daiktais, vaikšto). Pradžioje stengiausi parodyti, kad esu jų draugas ir laikausi klasės taisyklių, todėl noriu to paties iš jų, po to (pergalvojus po pamokų ir pasikonsultavus su kitais mokytojais) teko griežtėti ir imti grasinti pastabomis, socialine darbuotoja, bet tai kai kuriems vis tiek neveikdavo“, – pasakojo M. Bučas.
Kita problema, kurią jis įvardijo, – sunku inicijuoti tai, kad vaikai patys norėtų mokytis (vyktų saviugda). Motyvacijos trūkumas, tikino pašnekovas, labiausiai pasireiškia 7-8 klasių moksleiviams.
„Pats save atsimenu mokykloje tuo metu ir suprantu, kad tada vargu, ar gerai suvokiau, kam man reikės tų įvairių dalykų gyvenime. Tačiau aš pats mokiausi tuos dalykus, kurie man labai patiko (gamtos), arba įkvėpdavo ir juos aiškiai pristatydavo mokytojai (pavyzdžiui, matematika)“, – paaiškinti paauglių motyvacijos stoką, bandė M. Bučas.
Siūlo peržiūrėti ugdymo programą
Jis pripažino recepto, kaip išspręsti šią problemą, nesugalvojęs, nes teisingas atsakymas greičiausiai priklauso nuo kiekvieno žmogaus charakterio, temperamento, pomėgių, tikėjimo, šeimos tradicijų ar aplinkos.
„Viena, ką pedagogas gali, tai tik rodyti savo pavyzdį – būti savo dalyko ekspertas, domėtis ir kiek galima pritaikyti žinias/gebėjimus prie kasdienybės, kad būtų aišku, kam to reikia arba gali prireikti. Pavyzdžiui, nemanau, kad verta vaikus kankinti bandant jiems į galvą įkalti visų organizmų virškinimo sistemų skirtumus, o geriau dėmesio skirti tam, kokios ligos galimos žmogui, kaip jų išvengti“, – siūlė pašnekovas.
Tiesa, kalbėdamas apie klasių modelius jis aiškino galbūt ir radęs sprendimą, kaip šią problemą išspręsti.
Jei vienam mokiniui per pamoką skiri 5 minutes, gali pabendrauti tik su 9
„Visų pirma, mokinių skaičių klasėse reikia sumažinti bent perpus. Švietimo ir mokslo ministerija dabar yra „nuleidusi“ žinią, kad klasės formuojamos su 25-30 vaikų. Tokio dydžio klasės suvaldymas ir sukėlė problemų man, kelia ir kitiems mokytojams. Dar geriau būtų klasėse palikti iki 10 mokinių, jei jūs norite juos išklausyti, patikrinti, ką jie išmoko, paaiškinti, ko nesuprato, padiskutuoti, reflektuoti ir taip toliau. Dabar tai tiesiog fiziškai neįmanoma“, – įsitikinęs M. Bučas.
Jo teigimu, aritmetika paprasta: jei 1 vaikui skiri bent 5 minutes pamokos laiko, tai per pamoką gali pabendrauti su 9 mokiniais.
„Suprantama, kad ne visada tiek laiko reikės, nes skiriasi pamokų temos, vaikai skirtingi (vienam reikia daugiau, kitam mažiau dėmesio), be to, svarbu nepamiršti, kad reikia skirti 5 min. pamokos pradžiai ir pabaigai, pačiam dėstymui ne mažiau 10 minučių“, – vardijo pašnekovas.
Aiškina, kad pasiūlymas išspręstų 2 opiausias problemas
Pasak M. Bučo, jei mokytojas nori mokyti efektyviai, reikia sumažinti mokinių skaičių. Kitu atveju, tikina M. Bučas, kenčia ir norintys mokytis mokiniai, ir mokytojas.
„Jei pavyktų išspręsti šią pagrindinę problemą – padalinus 15-30 vaikų klases atitinkamai į A, B,C, kuriose būtų ne daugiau nei 10 vaikų, tai leistų mokytojams vesti daugiau tų pačių pamokų neapsunkinant ruošimosi joms (nes pasiruošus vienai pamokai, tereikėtų pakartoti toms A, B, C klasėms). Tokiu būdu padidėtų ir mokytojų uždarbis“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jis taip pat įžvelgė, kad mažinant klases būtų galima ir sugrupuoti vaikus pagal jų pasiruošimo lygį, o tai išspręstų skirtingų mokinių paruošimo klausimus.
„Taigi ir avis saugi, ir vilkas sotus. Tai turėtų būti pirmasis švietimo reformos žingsnis, kuris išspręstų opiausias dvi problemas: efektyvus vaikų ugdymas ir didesnis mokytojų uždarbis“, – mano M. Bučas.