„Egzamino programa privalo būti paskelbta einamųjų mokslo metų spalio mėnesį; šiais metais spalis jau senokai praėjo, taigi egzaminas vyks pagal jau pateiktą programą su samprotavimo rašiniais. Labai norime tikėti ir siekiame, kad „samprotavimas“ būtų atšauktas kuo greičiau (bent jau kitais metais)“, – DELFI sakė Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Asta Karaliūtė-Bredelienė.
DELFI primena, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokomojo dalyko žinios egzamine šiuo metu tikrinamos prašant abiturientų parašyti vieną rašinį. Moksleiviams pateikiamos dvi samprotavimo rašinio ir dvi literatūrinio rašinio temos. Šis egzaminas dvyliktokams – bene svarbiausias, nes jo neišlaikius neįteikiamas brandos atestatas.
Tuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė ir lietuvių k. ir literatūros mokytoja Vilniaus Valdorfo mokykloje Elžbieta Banytė DELFI aiškino, kad šiuo metu yra dvi nuomonės – kad samprotavimo rašinys labai vertingas ir kad visai nevertingas.
Užduoties keisti nesirengiama
Tačiau ŠMM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyr. specialistė Nida Poderienė DELFI tikino, kad ši informacija – ne visiškai teisinga.
Esą kasmet po egzaminų sesijos ŠMM rengia aptarimą su Nacionalinio egzaminų centro (NEC) atstovais, Valstybinių brandos egzaminų (VBE) komisijos pirmininku ir mokytojais, turinčiais pastabų ir įžvalgų dėl egzamino darbų vertinimo.
Ji taip pat pranešė, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduoties – rašinio – keisti nesirengiama.
„Ši užduotis įvertina bendruosius ir dalykinius mokinio gebėjimus – literatūros (kultūros) ugdymosi pasiekimus, įgytus mokantis pagal vidurinio ugdymo programą, gebėjimus plėtoti pagrindinę mintį, remiantis argumentais, gebėjimus parašyti vientisą, rišlų tekstą, laikantis esminių teksto komponavimo principų ir bendrąjį raštingumą“, – aiškino N. Poderienė.
Tačiau mokytojos nelinkusios su tuo sutikti.
Mano, kad forma netinkama pamatuoti pasiektus rezultatus
„Samprotavimo rašinys nėra ta forma, kuria galima pamatuoti abituriento, išėjusio 11 – 12 klasės programą, pasiektus rezultatus – o būtent to siekiame egzaminu. Visų pirma, dirbtinai skaidyti rašinius į „žanrus“ (literatūrinį ir samprotavimo) nėra logiška. Pirmu atveju neva svarbiau yra analizuoti programos medžiagą (skaitytus kūrinius), o antruoju – samprotauti. Bet juk kiekvienam apie tai susimąstančiam žmogui aišku, kad nesamprotaudamas nieko neišanalizuosi, o neanalizuodamas negalėsi pagrįstai samprotauti“, – tikina A. Karaliūtė-Bredelienė.
Jos teigimu, skirtumas tarp šių rašinių yra tas, kad literatūrinį rašinį rašantysis privalo remtis dviem programos kūriniais, o „samprotaujantysis“ – tik vienu, tačiau jam reikia pasitelkti ir kitų argumentų iš įvairių kultūrinių ir socialinių kontekstų.
„Taigi užuot skatinę jauną žmogų įsigilinti į atliekamo darbo turinį, išmokti pasireikšti tą turinį kūrybiškai atskleidžiant, mes gaištame laiką mokydami skirstyti argumentus į literatūrinius ir kultūrinius (t.y. iš gyvenimo). Nes mokinys, sumanęs savo samprotavimą pagrįsti vien literatūrine medžiaga, didelių vilčių į gerus balus dėti nebegali“, – sakė mokytoja.
Vyrauja klaidingas įsitikinimas
Anot A. Karaliūtės-Bredelienės, atsirinkti tai reikia laiko, kuris galėtų būti praleistas prasmingiau. Pavyzdžiui, skaitant knygas ir formuojantis literatūrinį akiratį.
„Juk kaip tik toks dalyko, vadinamo „Lietuvių kalba ir literatūra“, tikslas“, – priminė mokytoja.
Pasak pašnekovės, nežinia kodėl iš anksto formuojama ir nuomonė, kad neva literatūrinį rašinį parašyti yra labai sunku, nes reikia daug skaityti (nors tik du kūrinius), o samprotavimą – lengva, nes gali pasiremti devintoje klasėje matytu spektakliu ar filmu.
„Blogiausia, kad tai veikia. Kad daugelis mokinių, net ir tų, kurie uoliai, noriai mokosi, VBE metu bijo rašyti literatūrinį rašinį kaip sunkesnį, rašo samprotavimą, o jam pasirinkę literatūrinius argumentus (nes mokėsi juk literatūros)“, – mokinių klaidą įvardijo ji.
Įžvelgia paviršutiniškumo ir tuščiažodžiavimo skatinimą
Tačiau A. Karaliūtė-Bredelienė sutiko, kad visi dėsniai turi išimčių. Pavyzdžiui, ir samprotavimo rašinį parašyti įmanoma įdomiai, visada būna gabių mokinių, gaunančių iš tokio darbo aukščiausius balus.
„Bet ar „įmanoma“ yra tinkama sąvoka? Koks tokio „žanro“ tikslas? Tie patys puikūs mokiniai taip pat puikiai gali parašyti ir literatūriniais vadinamus rašinius. Taigi šimtukų už samprotavimą nelaikyčiau rimtais argumentais, leidžiančiais manyti, kad šitas žanras toks labai reikalingas“, – šyptelėjo ji.
Mokytojos teigimu, blogiausia tai, kad paviršutiniškai suprastas samprotavimo tikslas moko jaunus žmones tuščiažodžiauti.
„Pasakyti bet ką, pasiremti bet kuo, formaliai „numesti“ pirmą pasitaikiusį argumentą (tarkime, kalbant apie vyriškumą pasitelkti visuose portaluose mirgantį kandidato į JAV prezidentus pavyzdį), gauti už tai pusėtinus balus ir – triumfuoti išsisukus nuo privalomos programos. Noriu pakartoti: mes skatiname paviršutiniškumą, tuščiažodžiavimą, suteikiame paskatų gudrauti, išsisukti. Tai demoralizuoja ir mokinius, ir juos vertinančius, programas sudarinėjančius, užduotį teikiančius specialistus. Išeina, kad mes patys teikiame programą ir čia pat pridedame instrukciją, kaip jos išvengti. Ko tuomet siekiame?
Visur kalbame apie prastus mokinių skaitymo ir suvokimo rezultatus, o čia pat guodžiame neskaitančius: nieko, pasamprotauk apie neva kultūrą... Man atrodo, kad tai nelogiška ir nelabai etiška. Kas jau kas, o dėmesys kultūrai šiuo atveju nėra ugdomas“, – pastebėjimais dalijosi A. Karaliūtė-Bredelienė.
Siūlo naują idėją egzaminui
Paklausta, kaip egzamino užduotys turėtų keistis, mokytoja tikino mananti, kad atėjo laikas sujungti dirbtinai atskirtus žanrus ir palikti tiesiog rašinį – kiek jame dera analizuoti, o kiek – samprotauti telemia tema.
„Juk vienos temos rašantįjį kreipia labiau į detalių analizę, kitos skatina aprėpti, apibendrinti, palyginti – visa tai ir yra įgūdžiai, kurių siekiama lietuvių kalbos ir literatūros programa. Tikrai atėjo laikas atsisakyti paviršinių argumentų, vadinamų gyvenimiškais, ir leisti mokiniams parodyti, kaip jie išėjo dalyko programą, kiek perskaitė, ką gali apie tai pasakyti. Juolab, kad visuomenėje gana intensyviai populiarėja įvairios skaitymo skatinimo programos, metodikos“, – sakė pašnekovė.
Jos teigimu, neverta ir 600 žodžių tekstui parašyti skirti net 4 valandas, kaip yra dabar. Tačiau tai, pridūrė, jau konkretaus darbo su užduoties modeliu objektas.
Kas yra literatūrinis rašinys?
Tuo metu E. Banytė su DELFI pasidalijo savo tinklaraščio įrašu, kuriame plačiau apžvelgė, kaip pati sako, samprotavimo rašinio absurdiškumą.
Mokytoja paaiškino, kad samprotavimo rašinys turi būti rašomas publicistiniu stiliumi, jo tikslas – argumentuotai atskleisti savo nuomonę, samprotauti, o literatūrinis skirtas literatūros analizei.
„Tai yra paprasčiausias 500 žodžių tekstukas, kurį perskaičius mokytojui turėtų būti aišku, ar žmogus bent kažką supranta apie tuos kūrinius, kuriuos analizavo mokykloje, t. y. ar geba juos interpretuoti per pamoką neaptartu aspektu. Kitaip tariant – ar yra bent kiek mąstantis ir kiek jo apsiskaitymas dengia mokyklos programos apimtį. Bent man atrodo, kad toks ir turi būti egzaminas – patikrini, ar perskaitė programą, ar suprato, ar primąsto ir kiek raštingas. Juk, šiaip ar taip, 11-12 kl. mokomas dalykas vadinasi „Lietuvių kalba ir literatūra“, todėl humaniška atrodo ir egzaminuoti iš to, kas programoje“, – savo nuomone apie literatūrinį rašinį dalijosi ji.
Kritikuoja samprotavimo rašinį: jame teužtenka paspekuliuoti
Pasak E. Banytės, įdomesnis yra samprotavimo rašinys, nes jame literatūros gali būt per daug.
„Taip, per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą netikrina, ar skaitėte programinius tekstus ir kiek apskritai apie tą literatūrą išmanote. Viena vertus, tai gerai, nes mokinys tarsi turi teisę ramiai sau skaitinėti L. Donskį, Seneką, A. Camus, A. Nykos-Niliūno dienoraščius, S. Parulskio esė, H. Murakamį, J. Kerouacą ir pan., o apie programinius lietuvių autorius išmokti po 10 sakinių iš mokytojos, vadovėlio arba konspektų. Tada jam belieka nueiti į egzaminą, paspekuliuoti, suskrebenti tvarkingą ir visiškai neautentišką tekstą (mat prieš tai mūsų hipotetinis mokinys įsikirto į sistemą ir suprato, kas patiks vertintojams) ir, jei yra raštingas, gauti daugiau negu 86 balus.
Ir tai yra košmaras, prie kurio aš prisidedu šitom štai savo rankytėm“, – pripažino mokytoja.
Vadovaujantis vertinimo instrukcijomis, samprotavimo rašinyje negerai tiesiog pasakyti kokią paprastutę iš paaugliškos patirties ateinančią mintį ir ją pagrįsti literatūros pavyzdžiu, tikino ji.
„Pavyzdžiui, negalima tiesiog parašyti: apsispręsti, ką veiksime toliau – kokias studijas, darbą, gyvenimo būdą rinksimės – sunku tada, kai besirenkančiųjų vertybės ir polinkiai nesutampa su autoritetų, ir papasakoti apie Liudą Vasarį. Ne ne. Po teiginio (kuris šiuo atveju būtų pernelyg abstraktus) reikia samprotauti, t. y. sakyti ir argumentuoti savo nuomonę, kurios tas 18-19 metų žmogus dar galbūt nespėjo susiformuoti“, – pastebėjo E. Banytė.
Paradoksai stebina
Ji prasitarė mačiusi ir labai gerai įvertintų mokinių darbų, kur apie programinį autorių pasakyti lygiai du sakiniai. Visa kita – statistika, filmai, spektakliai, filosofų mintys, paties žmogaus įžvalgos.
„Dar vienas dalykas, kodėl samprotavimo rašinys yra nevykęs, jis leidžia išsisukti neperskaičiusiems nė vienos programinės knygos. Taip, mano praktikoje buvo tokių, kurie neperskaitė nė vienos ir išlaikė egzaminą, kai kurie netgi neblogai. Jie perpranta skruktūrą (tiksliau, tikisi, kad tu juos nudroši, o jie tuo tarpu tavęs nekęs ir burbės, ir priešinsis, bet išmoks), iškala kelias plataus pritaikymo citatas, kurias pritaiko kaip epigrafą arba nuo jų pradeda rašinį, o tai, pagal NEC, yra kūrybiškos struktūros požymiai, pakalba politkorektiškas ir vertintojų supelijimo laipsnį atitinkančias banalybes ir išlaiko. Tiesiog šitaip va“, – tikino E. Banytė.
Mokytojos teigimu, neretai mokiniai pasirenka ir laisvesnę samprotavimo temą, sodriai beria literatūrinius pavyzdžius, tačiau ji suskaičiavo, kad už tai daugiau 65 balų iš VBE nelabai gali tikėtis, net jei esi absoliučiai raštingas.
Papasakojo, kaip dirba mokytojai
Anot jos, todėl mokytojai specialiai mažina pažymį už tokius neva tarpinio žanro rašinius.
„Rašinius taisau maždaug taip: vieną kartą atidžiai skaitau ir pažymiu rašybos, skyrybos, kalbos vartosenos klaidas ir „stiliaus trūkumus“, o antrą – bandau gilintis į turinį. Kartais nuoširdžiai nieko nesuprantu arba nežinau, kaip įvertinti, tada skaitau trečią kartą. Bet taip būna kuo toliau, tuo rečiau – turbūt ne dėl praktikos, kuriai randantis abejonių, kritikos ir klausimų tik daugėja, bet dėl to, kad į ruošimosi VBE etapą pradedu žiūrėti kaip į mechanišką procesą.
Būtų daug paprasčiau, jei vaikai ir jų tėvai suprastų, kokia nesąmonė yra šitas egzaminas, ir kažkaip be įtampos į jį reaguotų. Šitą sakau ir jaunesnei sau: prireikė pagyventi, kad suprasčiau, kokie neįdomūs tie mano šimtukai ne tik kitiems, bet ir man“, – neslėpė E. Banytė.
Anot jos, kai atsiduri prieš sistemą ir egzaminą, idėjiškai žiūrėti darosi beveik neįmanoma, nes juk visi galvoja apie ateitį, linki vaikams gero, todėl esą siekia aukštų rezultatų, tačiau ne mąstymo kokybės, o balų. Tuo metu mokytojams telieka aiškinti, kad pažymius rašo ne jie, o sistema, tačiau tai mažai ką guodžia.
Daugiausiai dėmesio skyrė vertinimui
Savo ruožtu N. Poderienė tikino, kad ŠMM šį rudenį vykęs aptarimas buvo skirtas įvertinti egzamino rezultatus, išsiaiškinti, į ką nacionaliniu lygmeniu svarbu atkreipti dėmesį, priimti sprendimus dėl rašinio vertinimo skirtumų raštingumo ir raiškos aspektais tautinių mažumų ir lietuvių kalba mokyklų mokiniams mažinimo.
Mokyklinio ir valstybinio brandos egzamino rašinių vertinimo instrukcijos kitiems metams skelbiamos einamųjų metų lapkričio mėn.
„Šiais metais daugiau dėmesio buvo skirta rašinio vertinimo aspektams aptarti, apeliacijų vertinimui, nuspręsta nuotolinius rašinio vertinimo mokymus nuotolinėje mokymosi aplinkoje papildyti rašinio vertinimo seminarais visiems 11-12 klasių mokytojams ir VBE vertintojams, kad mokytojai ugdymo procese ir per egzaminą vertintų rašinius vienodai.
2016 m. gruodį ministerija inicijavo rašinio vertinimo mokymus regionuose 11-12 klasių mokytojams ir VBE vertintojams. Pavasarį bus surengti VBE vertintojų seminarai, skirti rašinio vertinimo standartizavimui pagal 2016 m. lapkričio mėn. NEC patvirtintą ir paskelbtą vertinimo instrukciją 2017 metų brandos egzaminų sesijai“, – informavo ji.