Knygos verte abejoja ir Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas, vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, vadovėlių vidurinėms mokykloms autorius Kęstutis Urba.
Dėmesį atkreipė viena knyga
„Sūnus grįžo iš mokyklos ir papasakojo, kad jam reikia perskaityti vieną knygą. Paprastai mokytoja juos suskirsto grupėmis po 5-6, kiekvienai paskiria po kūrinį, kurį reikia perskaityti ir pristatyti visai klasei. Gal būčiau labai neatkreipusi dėmesio, bet jis man pasakė, kad kita grupelė turi nagrinėti Melvino Burgesso „Heroiną“. Kadangi šią knygą esu pati skaičiusi, aišku, jau būdama suaugusi, man tai pasirodė šiek tiek keista. Nepanašu, kad ji būtų skirta 13-os metų vaikams“, – DELFI pasakojo mama.
Tuomet ji sakė nusprendusi atidžiau peržvelgti ir sūnui priskirtą skaityti to paties autoriaus knygą „Nikas Deinas“.
„Ten aprašomi tokie dalykai, kuriuos nenorėčiau, kad jis smulkiai skaitytų. Esu sūnui pasakojusi ir apie pedofiliją, ir apie pornografiją, kitus pavojus, mano vaikas negyvena aptvertas stikliniame bokšte, bet nemanau, kad tam, kad jis suprastų grėsmę, turiu parodyti kelis pornografinius filmukus ir tik tuomet pamokyti, kad tokių jis nežiūrėtų. Man atrodo, pakanka paaiškinti apie tai“, – pasakojo mama.
Knygoje – detalūs prievartos scenų aprašymai
Ji pasidalijo ir aptariamos knygos ištraukomis. Mažiausiai trijose vietose kūrinyje itin smulkiai aprašomos vaikų prievartavimo scenos.
„Pone, pone... – vebleno pastėręs, persigandęs ir tuo pat metu draskomas didžiulės gėdos Nikas. Bandė atstumti ranką, bet ponas Krilas taip suspaudė jam galvą, kad net paskaudo. Jis negalėjo toliau priešintis, nebuvo ką daryti.
Nesipriešink, Nikai. Štai taip, – mykė ponas Krilas. Jo pirštai judėjo vis smarkiau. – Matai, juk malonu, – murmėjo jis, kai Nikas prieš savo paties valią ėmė jaudintis. – Na, žinoma, juk jau esi tai daręs. Galvą guldau. Juk esi? – šnypštė jis berniukui į ausį. – Štai... štai. Taip...
Buvo siaubinga, bet Nikas negalėjo ničnieko padaryti“, – rašoma knygoje, priduriant, kad ponas Krilas palenkė galvą prie berniuko, suspaudė jį kojomis ir toliau darbavosi ranka.
Programoje kūrinys nenurodytas
Kūrinyje taip pat pasakojama ir apie Oliverį, kurį vos trimetį išžagino motinos sugyventinis. Esą tą pastebėjo tik kaimynė, kuri pamatė nubrozdinimus apie užpakaliuką, kai vaikui reikėjo į tualetą. Tačiau mama esą tuo nepatikėjo, o vyras toliau berniuką valdė melu ir grasinimais.
„Viename internate auklėtoja du tirs kartus per savaitę ateidavo į miegamuosius ir išsirinkdavo norimą berniuką. Deivis nebūtų Deivis, jei nesumanytų, kaip tokius auklėtojus atbaidyti. Dar būdamas penkerių, jau buvo perpratęs, kad reikia po pusryčių susirinkti trupinius, paskui juos sukramtyti ir naktį prispjaudyti ant patalynės. Tada vyrai manydavo, kad jį pykina, ir neliesdavo. Arba, pasiėmęs iš po lovos naktipuodį, išpildavo jo turinį ant patalų“, – taip pat aprašoma knygoje.
Vadovaujantis Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrąja programa, 7-8 klasių moksleiviams su M. Burgesso kūryba reikėtų susipažinti tik kartą. Nagrinėjant temą „Jaunas žmogus ieško gyvenimo prasmės“ rekomenduojama remtis jo knyga „Vilko kauksmas“. Beje, šis kūrinys nurodomas kaip paskutinis pasirinkimas.
Mokytoja nemanė, kad tai verta platesnio paaiškinimo
Po to, kai susipažino su knyga, Ieva pasakojo parašiusi mokytojai ir paklaususi, ar ji tikrai skirta tokio amžiaus vaikams, ar numatyta programoje, pridūrė nesutinkanti, kad sūnus ją nagrinėtų.
„Iš mokytojos sulaukiau tik maždaug vieno sakinio atsakymo, kad tegul mano sūnus skaito knygą „Baltoji Iltis“ ir palinkėjimo sėkmės. Viskas. Ji man, iš tiesų, nieko nepaaiškino. Neturiu priekaištų šiai mokytojai, ji tikrai gera, niekada su ja neturėjau jokių problemų. Mano manymu, ji labai gražiai dirba su vaikais ir viskas ten tikrai tvarkoje. Tačiau ši istorija man buvo tokia ganėtinai šokiruojanti“, – pripažino mama.
Jos sūnus M. Burgesso knygos galiausiai neskaitė, tačiau ją aptarė su bendraklasiais.
„Vaikai taip ir kalba: „Kokias nesąmones ten rašo“. Jie šiek tiek nustebę, matyt, skaito apie tai pirmą kartą. Tačiau kai sūnus keliems draugams taip pat pasiūlė perskaityti „Baltąją Iltį“, norinčių neatsirado“, – šyptelėjo Ieva.
Tėvai buvo šokiruoti
Tačiau tą ji vadina natūralia reakcija – vaikai yra smalsūs, pasiūlė mokytoja, o tėvai nieko nežino ir nesupranta – pasitiki tuo, kas rekomenduojama mokykloje.
„Kai pasidalinau ištraukomis feisbuke, nemažai tėvų buvo šokiruoti. Sulaukiau žinučių, kad „Geras, ką atkapstei, reikės man irgi žiūrėti, ką mokytojai skiria skaityti“. Tačiau kelios reakcijos buvo ir tokios, kad šiltnamio sąlygomis vaikų neužauginsi. Manau, tai priklauso nuo kiekvieno požiūrio – vienam tai atrodo problema, o kitam nelabai“, – sutiko Ieva.
Viešai ji aiškino besidalijanti šia istorija tam, kad tėvai atkreiptų dėmesį ir susipažintų, ką mokytojai paskiria skaityti vaikams.
Įžvelgia teisinių normų trūkumą
Ji tikino bandžiusi ieškoti ir paties M. Burgesso minčių apie šią knygą. Viename interviu esą jis užsiminė, kad ji skirta 15-16 metų paaugliams.
„Jei Lietuvoje rodomi filmai turi atitikti pakankamai aiškiais taisykles, kokio amžiaus vaikams jie neskirti, tai dėl knygų tokių apribojimų nėra. Tarkime, yra ir knygų serija „Beveik suaugę“, kuri, pasirodo, skirta paaugliams nuo 12 iki 18 metų. Tai kiek juokinga, nes 12 ir 18 metų jaunuoliai – labai skirtingi. Tos pačios knygos joms niekaip negalėtų tikti“, – įsitikinusi Ieva.
Jos teigimu, papildomos teisinės normos padėtų geriau suprasti, kokios knygos kam tinkamos.
„Net ir 12-os metų neturėdamas, manau, dabar gali nueiti į biblioteką ir pasiimti sėkmingai bet kokią knygą. Niekam tai nekelia problemų, nes nėra numatyta, kad tai netinkama“, – dėmesį į problemą atkreipė mama.
Abejoja, ar iš viso verta nagrinėti pamokose
Tuo metu K. Urba DELFI sakė, kad, jo nuomone, skaityti „Niką Deiną“ trylikamečiams – iš tiesų kiek per anksti. Jis taip pat dvejojo, ar šią knygą iš viso verta nagrinėti mokykloje.
„Kai pats rengiau vadovėlius, M. Burgessą ir jo knygą „Heroinas“ nagrinėti buvo priskirta devintokams. Tačiau šis jo kūrinys – vienas garsiausių ir labiausiai pripažintų. Tuo metu „Nikas Deinas“, manau, nėra jokia klasika ir skatinti ar nurodyti ją skaityti, abejoju, ar verta. Nemanau, kad tai tokia reikšminga knyga, kad ją reikėtų per pamokas analizuoti“, – tikino literatūros tyrinėtojas.
Jo teigimu, kūrinys „Heroinas“ bent jau ne kartą visuotinai įvertintas, gavęs ne vieną svarbų apdovanojimą, paskelbtas ir geriausia Didžiosios Britanijos knyga.
„Nors gal mums kitaip atrodo, specialistai šią knygą įvertino ir tai turime pripažinti. Kita, ji tikrai populiari. Lietuvoje išėję 12 leidimų. Tai kontroversiškas kūrinys, bet reikšmingas. Galima sakyti, tai šiuolaikinė klasika. Tiesa, kai jis pasirodė, žmones šokiravo – tas narkotikų pasaulis, šūkis: „Gyvenk greitai ir mirk jaunas“. Tačiau galiausiai knygos idėja yra ta, kad to reikia vengti, nes vėliau gali būti neįmanoma ištrūkti“, – aiškino K. Urba.
Papasakojo, kokia turėtų būti paaugliams skirta literatūra
Tuo metu „Niką Deiną“ jis tikino priskiriantis labiau kraštutinėms knygoms, tad šio kūrinio literatūrine nauda neslėpė abejojantis.
„M. Burgessas – labai įvairus rašytojas. Ne viskas, ką jis sukūrė, man atrodo, yra vertybė ir ne kiekvienam paaugliui. Ypač jautriam“, – pripažino pašnekovas.
Tiesa, šio autoriaus kūrinį „Mėjos angelas“ esą galima pavadinti pozityvesniu, o rekomenduotiną „Vilko kauksmas“ specialistas įvardijo kaip animalistinę ir gana „nekaltą“.
„Knygos paaugliams turi būti literatūriškai vertingos, ten turi būti atspindėtos ir etinės vertybės. Dabar paauglių literatūroje yra tendencija sukrėsti, palikti skaitytoją dramatiškoje būsenoje. Sudėtingo gyvenimo, be abejo, negalima slėpti nuo paauglio, bet man vis tiek artimesnė literatūra, kur kažkoks pozityvas išryškėja“, – sakė K. Urba.
Siūlo knygas, su kuriomis patys nebūna susipažinę
Jo teigimu, neretai būna ir taip, kad mokytojai knygas mokiniams skaityti siūlo patys su jomis nesusipažinę.
„Tai yra labai dažnas reiškinys. Mokytojai kartais nebūna skaitę net vadovėlinių tekstų, kartais skaito tik ištraukas, ne visą knygą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju mes negalime tvirtinti, ar panašiai buvo – sąmoningai, o gal pasitikint autoriaus pavarde knyga buvo parinkta“, – spėjo jis.
K. Urbos teigimu, galima svarstyti idėją žymėti knygas ženklais, kokio amžiaus vaikams jos skirtos. Tiesa, jis įžvelgė, kad apriboję adresatą leidėjai apriboja ir pirkėjų ratą. Be to, priminė, žmonės bręsta skirtingai.
„Būna, kad tėvai nesupranta, kokia literatūra naudinga paaugliams, tačiau jie turi teisę susipažinti su vaiko auklėjimu. Naivių, primityvių vertinimų iš tėvų auditorijos pasigirsta gana dažnai, tie kriterijai būna kitų kartų, tačiau jie tikrai gali sekti, ko mokoma, kas siūloma“, – paprašytas įvertinti mamos veiksmus, sakė literatūros tyrinėtojas.