Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė sako, kad dalis universitetų pagal priimtų studentų skaičius mažesni už kitų aukštųjų mokyklų fakultetus. Pasak N. Putinaitės, jau anksčiau išryškėjusios tendencijos reikalauja politinių sprendimų.
Kaip parodė šeštadienį paskelbti stojimo rezultatai, studijuoti valstybės finansuojamose ir su studijų stipendijomis vietose pakviesti 14 146 asmenys – 3 proc. mažiau nei pernai. Į valstybės nefinansuojamas vietas pakviesta 10 685 stojantieji – 14 proc. mažiau nei pernai.
N. Putinaitė: kai kurie jau ne universitetai, o fakultetai
Komentuodama šių metų priėmimo rezultatus N. Putinaitė sakė, kad juose pirmiausia matyti valstybės politikos įtaka: stipriai sumažinta socialinių mokslų studijų vietų, tačiau pastebimai išaugo priėmimas į informacinių technologijų studijas. Pasak N. Putinaitės, pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto (KTU) atveju tai ir nulėmė studentų skaičiaus išaugimą. KTU šįmet į valstybės finansuojamas vietas priėmė 1553 studentus, pernai – 1449.
Antra – nors natūraliai veikė demografija, tačiau matyti ir disproporcija: galinčių ir norinčių stoti studentų sumažėjo daug labiau nei mažėjo nemokamų studijų vietų. „Nesakau, kad valstybės finansuojamų vietų turėtų būti mažinama, tačiau tai duoda labai įdomų efektą. Ko gero, daug mažiau renkasi valstybės nefinansuojamas vietas, čia sumažėjimas labai nemažas, ypač kai kuriuose universitetuose. Mykolo Romerio universitete (MRU) mažėjimas toks didelis, turint galvoje valstybės finansuojamų vietų mažėjimą, akivaizdu, kad tai rimtas signalas“, – sakė N. Putinaitė.
MRU į valstybės finansuojamas vietas šįmet pritraukė 115 studentų – vos 3 mažiau nei pernai, tačiau priėmimas į mokamas vietas krito dramatiškai. Iš pernai buvusių 1200 studentų, šįmet į mokamas vietas tepakviesti 683. Be to, kol kas neaišku, kiek jų sutiks mokėti už studijas.
Pasak docentės, aiškiai matyti ir anksčiau išryškėjusios tendencijos, reikalaujančios politinių sprendimų. Pavyzdžiui, studentų mažėjimas Lietuvos edukologijos universitete (LEU), kuris į valstybės finansuojamas vietas šįmet pritraukė 191 studentą (pernai buvo 262).
„Neaišku, kiek studijų sutartis pasirašys stojančių už savo lėšas, bet šie universitetai jau yra mažesni nei kai kurie kitų universitetų fakultetai. Tai labai aiškūs signalai, nepriimti politiniai sprendimai duoda tokį efektą“, – aiškina aukštojo mokslo ekspertė.
Įdomu ir tai, kad šįmet sąlyginai mažiau stojančių iškart po mokyklos baigimo. Pasak N. Putinaitės, klausimas, ar tam įtakos turėjo noras po mokyklos eiti į kariuomenę, ar kitos priežastys – pavyzdžiui, emigracija.
Pašnekovės nuomone, priimti politiniai sprendimai, pavyzdžiui, 2 balų pereinamojo balo nustatymas stojant į universitetus, neparodo aiškios situacijos. Pasak N. Putinaitės, 2 balai iš 10 yra be galo žemas pereinamasis balas, tai labiau parodomasis veiksmas – ekspertai siūlė kolegijoms nustatyti 3, universitetams – 4 balus, kad efektas būtų jaučiamas. „Du balai realiai net nėra kartelė, per ją neįstoja tik vienetai. Nebuvo priimta jokių politinių sprendimų, kurie kartelę skatintų didinti arba ją paveiktų“, – pastebi N. Putinaitė.
Taip pat N. Putinaitei įdomu, kuriose aukštosiose yra daugiausia studentų nesurinkusių studijų programų. Tokių šįmet buvo 82. „Žemėlapis aiškiai parodytų situaciją ir tikrąsias tendencijas. Kai pamatau, kad universitetas priėmė 80-90 studentų į valstybės finansuojamas vietas, išvada aiški: tai nėra universitetas, mes negalime jo taip pavadinti, bet kuriuo atveju optimizacija turi įvykti. Nežinau, kokie politikai gali nepripažinti signalų“, – sakė TSPMI dėstytoja.
N. Putinaitė džiaugėsi, kad nuo kitų metų ūkiui ir finansavimui skiriamos lėšos susiejamos su krepšeliais. Tikimasi, kad taip situacija bus daug skaidresnės ir aikštesnė. Ji kritikuoja į technologines studijas išaugusius studentų skaičius, mat bazinis finansavimas jiems neskiriamas, tad naudojami bendri resursai.
„Tai, kad studentų skaičiai į technologines programas išauga be galo daug, atrodo politinė klaida. Ką reiškia, kad į vieną studijų programą staiga ateina 50-60 proc. daugiau studentų? Tai reiškia, kad reikia daugiau dėstytojų, patalpų, kitko. Daryti tokius staigius pokyčius nėra racionalu“, – kalbėjo buvusi švietimo ir mokslo viceministrė. Ji nusistebėjo, kad KTU šįmet į programų sistemas priėmė net 373 žmones.
Įvardijo, kam situacija liūdniausia
N. Putinaitė taip pat atsakė į klausimą, kurių universitetų rektoriai turėtų neramiai miegoti.
„Tai, ką įvardijau fakultetais – Sporto ir Šiaulių universitetai. Čia ryškiai sumažėjo ir valstybės nefinansuojamose vietose ketinančių studijuoti, dar neaišku, kiek pasirašys sutartis. Su tokiais studentų skaičiais abejoju, ar apskritai universitetinę kokybę galima užtikrinti, tai didžiausi rūpesčiai. Ir, žinoma, Mykolo Romerio universitetas, kurio orientacija pastaraisiais metais daugiausia buvo į mokančius už studijas. Dabar matyti, kad šis resursas dramatiškai sumažėjęs, nuo 1200 iki 680. Tai dramatiškas kritimas, būdama MRU rektore, turbūt jau kelias savaites nemiegočiau ir galvočiau, ką daryti“, – kalbėjo N. Putinaitė.
Jos pastebėjimu, valstybė mažiau kišosi kolegijų studijų krypčių reguliavimą. Pašnekovės nuomone, labai reikėtų susirūpinti Panevėžio kolegijai, taip pat Klaipėdos valstybinei kolegijai. Mažai studentų Šiaurės Lietuvos kolegijoje, V. A. Graičiūno aukštojoje vadybos mokykloje.
Nevalstybinių universitetų sektoriuje N. Putinaitei klausimą kelia Balstotogės universiteto filialas Vilniuje ir Europos humanitarinis universitetas, kurie negavo nė vienos valstybės finansuojamos vietos, o ir mokamose vietose studentų beveik nėra. Kazimiero Simonavičiaus universitetas gavo vos 4 valstybės finansuojamas vietas.
„Valstybei kyla uždavinys analizuoti ir žiūrėti, kokia studijų kokybė. Jeigu universitete iš viso studijuoja 120 žmonių, jis arba turi būti labai turtingas ir būti elitinis, kokybės užtikrinimui turėti didelį finansavimą iš šalies. Valstybės institucijos turi įsijungti. Valstybė atako už diplomų, kuriuos tie universitetai išduoda, kokybę, todėl neturėtų būti nusisukusi nuo situacijos“, – įsitikinusi N. Putinaitė.
N. Mačiulis: siaubo filmas „Gyvi numirėliai“
Pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto N. Mačiulio, jau praėjusių metų priėmimo rezultatai buvo tikras trileris. Tapo akivaizdu, kad Lietuvoje yra ne viena aukštoji mokykla, kuri nebesugeba pritraukti studentų į valstybės finansuojamas vietas. Dar daugiau – drastiško studentų skaičiaus kritimo daugeliui universitetų išvengti nepavyko net priėmimo kartelę nuleidus iki žemės, paliekant tik vieną kriterijų – galimybę susimokėti už studijas (tiksliau – diplomą). To, pašnekovo manymu, buvo galima tikėtis – per dešimtmetį abiturientų skaičius sumažėjo daugiau nei trečdaliu.
„Kas pasikeitė per metus? Šių metų priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatai yra nebe trileris, o siaubo filmas pavadinimu „Gyvi numirėliai“. Atrodo, situacija, kuomet, pavyzdžiui, į universitetą pakviečiama studijuoti trigubai mažiau bakalaurų nei tame universitete yra etatinių darbuotojų, turėtų siųsti signalą apie gilumines problemas ir viešųjų išteklių švaistymą“, – DELFI kalbėjo N. Mačiulis.
N. Mačiulio teigimu, aukštojo mokslo sistema tapo labai brangi ir labai neefektyvi. Dalis problemos yra tai, kad mokyklas baigia aukštajam mokslui adekvačių kompetencijų neturintys abiturientai. Jie galėtų save sėkmingai gyvenime realizuoti įgydami aukštojo mokslo nereikalaujantį amatą. Tačiau, sako jis, nematydami alternatyvų, jie vis tiek siekia aukštojo mokslo diplomo, o aukštosios mokyklos, ieškodamos pajamų ir išlikimo šaltinių, juos išskėstomis rankomis priima. Pašnekovo teigimu, tada vienoje auditorijoje sėdi tarptautinių olimpiadų laureatai ir nė vieno valstybinio egzamino neišlaikę abiturientai. Tada dėstytojai bando taikyti į vidurkį – pirmųjų potencialas pilnai neišnaudojamas, o antrieji apskritai buvo suklaidinti, kad gali baigti aukštąją mokyklą ir kad tai turės teigiamos įtakos jų karjerai.
Pasak N. Mačiulio, diplomas praėjusį dešimtmetį darbdaviams dar signalizavo apie tai, kad jį gavęs žmogus turi tam tikrus gebėjimus ir žinias, galinčias praversti darbo vietoje. Šiandien diplomai to nebegarantuoja, o kai kurie diplomai jau savaime pradės siųsti neigiamą signalą apie jo savininko gebėjimus.
„Lietuvos problema numeris vienas yra ne emigracija, ne darbo santykių reguliavimas, ne korupcija, ne mokesčių sistema. Tai yra švietimo sistema – nuo ikimokyklinio ugdymo ir profesinių mokyklų iki pouniversitetinių studijų. Švietimo sistemos reforma yra tūkstantį kartų svarbiau nei pensijų indeksavimas ar minimalaus atlyginimo didinimas. Kosmetinių korekcijų ir reformos imitacijų nebeužtenka“, – akcentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Dėl to, sako jis, artimiausius penkerius metus svarbiausias šalies valdžios žmogus bus ne prezidentas, ne premjeras, ne Seimo pirmininkas, o švietimo ministras – susivokęs technokratas, nesivaikantis populiarumo, drąsus, įgalus ir įgalintas griauti 20 a. strigusią ir kurti naują, 21 a. poreikius atitinkančią švietimo sistemą.