„Vos grįžęs turėjau idėjų, entuziazmo, bet dabar svyra rankos“, – DELFI sakė Kalifornijos universitetuose tarptautinio verslo ir vadybos bakalauro bei magistro studijas baigęs Linas.

Šios krypties studijas rinkosi todėl, kad jos suteikia platesnį išsilavinimą, nes baigęs mokyklą dar tiksliai nežinojo, kuria kryptimi nori tobulinti gebėjimus. Tačiau pasirinkęs verslą ir vadybą nesigaili: susipažino su finansais, ekonomika, marketingu, IT, kitomis sritimis, per praktiką lankėsi garsiausiose Azijos įmonėse, tokiose kaip „Samsung“, „Hyundai“, IT, laivų statybos bendrovėse, bankuose, gilinosi, kaip tose kompanijose organizuojami vidiniai procesai, komunikacija, darbo standartai.

"Samsung" gamykla Kinijoje
Foto: AFP/Scanpix

Įspūdį paliko azijiečių lojalumas kompanijai, kurioje dirba.

Pačiam Linui tekę dirbti vasaromis, per praktikas, JAV jis kurį laiką rengė konferencijas, tačiau dėl šeiminių priežasčių teko grįžti namo.

Išsiuntinėjo per 100 CV

Užsienio ir lietuviško kapitalo įmonėms, kurios ieškojo darbuotojų, vilnietis išsiuntinėjo per 100 CV. Sulaukė keturių kvietimų į pokalbius, iš kurių du jį pasiekė pažįstamiems jį rekomendavus.

„Iš poros realių pasiūlymų vienas buvo dirbti už minimumą su galimybe per mėnesį papildomai užsidirbti iki 150 eurų“, - pasakojo Linas. Amerikoje studijuodamas ir nepilną dieną dirbdamas nekvalifikuotą, išsilavinimo nereikalaujantį darbą, tiek gaudavo per savaitę.

Kaip pripažino pašnekovas, Lietuvoje pragyvenimo lygis daug žemesnis nei JAV, tačiau atlyginimai pas mus neproporcingai maži.

Paklaustas, kas jo nuomone, Lietuvoje jam trukdo gauti darbą, kuris jį daugmaž tenkintų, Linas visų pirma minėjo patirties stygių: „Visur prašo patirties, tačiau priimti į rimtesnį darbą ir užsiauginti sau specialistą taip išeina niekas nenori“.

Darbo Linas intensyviai ieško nuo rugsėjo. Gyvenimo aprašymą siuntė į bankus, logistikos, draudimo, tarptautinės prekybos, apskaitos, IT ir kitas bendroves.

„Labiau orientavausi į užsienio kapitalo įmones, nes po studijų JAV čia įžvelgiau savo pliusą, palyginti su Lietuvoje studijas baigusiais žmonėmis, tad maniau, kad turėčiau daugiau šansų“, – paaiškino jaunuolis.

Darbdaviams – specialistų badas

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas nepamena, kad nors vienos lankytos įmonės vadovas būtų nepasakęs, kad trūksta vieno ar kito darbuotojo.

Kaip DELFI yra sakęs ekonomistas, verslui brangiai kainuoja darbuotojų stygius: „Yra didžiulis IT specialistų badas, manau, situacija nepasikeis ir artimiausiu metu. Trūksta sistemų administratorių, programuotojų, kitų specializacijų IT darbuotojų. Pramonei nepakanka ir inžinerinių specialybių žmonių: pradedant nuo turinčių profesinį išsilavinimą ir baigiant turinčiais aukštąjį“.

Paklaustas, kokie atlyginimai siūlomi šių sričių darbuotojams, S. Besagirskas sakė, jog kyla nuo 1 tūkst. eurų „į rankas“, bet kai šių specialistų nėra, belieka tik persivilioti iš konkurentų, todėl jų atlyginimai yra dar labiau pakelti.

Anot S. Besagirsko, minėtų sričių specialistų algas kelia ir konkurencija su Europos Sąjungos įmonėmis. „Jeigu specialistas yra geras ir moka anglų kalbą, jis nesunkiai susiranda darbo Europoje, – pridūrė jis kalbėdamas apie darbuotojų stygių.

„Tegu pasiūlo darbo vietą man. Aš nestokoju entuziazmo, vakarietiškų pažiūrų, šešerius metus gyvenau, mokiausi ir dirbau JAV, baigiau du Kalifornojos universitetus“, – replikavo apie darbo paieškas DELFI sutikęs papasakoti Linas.

Paklaustas, ką darys toliau, vilnietis sakė, kad vis viena ieškos darbo.

Įsivaizdavo, kad 1000 eurų – normali alga

„Negalima sakyti, kad visai nusviro rankos. Kasdien siunčiu CV ir tikiuosi, kad kažkas manimi susidomės. Labai norėjau grįžti, optimistiškai vertinau savo galimybes, maniau, kad negali Lietuvoje nereikėti išsilavinusio žmogaus. Magistro JAV siekiau su mintimi, kad ateityje bus pliusas prieš tuos, kurie turi tik bakalaurą. Galvojau, kad grįžusio su magistru Lietuvoje niekas nebesustabdys, tikrai gausiu padorų darbą ir pamažu kilsiu karjeros laiptais, tačiau viskas pasirodė kiek kitaip“, – sakė Linas.

Paklaustas, kas jam būtų padorus darbas ir adekvati alga už jį, vilnietis sakė, jog pradėjęs darbo paieškas Lietuvoje įsivaizdavo, kad su jo išsilavinimu iš pradžių būtų normalu uždirbti 1000 eurų. „Dabar ir už 700 dirbčiau, jei įmonė būtų perspektyvi ir joje turėčiau karjeros galimybes“, – sakė vilnietis.

Kaip vėliau užsiminė, jis turi ir verslo idėją, kurią norėtų įgyvendinti kiek padirbėjęs ir iš naujo apsipratęs Lietuvoje.

„Domėjausi galimybėmis gauti paramą verslo pradžiai. Manau, viskas įmanoma, tik reikia ryžto ir idėjos“, – sakė DELFI pašnekovas, tačiau į detales nesileido. Kaip pakartojo, dabar jo tikslas – toliau ieškoti darbo per skelbimus, agentūras, draugus, kurie įsitvirtinę Lietuvoje. „Visiems sakau, kad jei atsilaisvins darbo vieta, iš karto rekomenduotų mane“.

Iš pradžių Linas galvojo, kad JAV įgytas išsilavinimas Lietuvoje bus didelis pliusas, „tačiau dabar jau kartais atrodo, kad gal ir minusas“.

Foto: N.Medutytės nuotr.

Išleisdama sūnų į JAV tikėjosi, kad uždirbs ne lietuvišką minimumą

DELFI pasikalbėjo ir su darbo ieškančio vilniečio mama. Anot moters, kai išleidi vaiką į JAV universitetą, tikiesi, kad grįžęs uždirbs ne minimumą, o galės tvirtai stotis ant kojų. Tačiau realybė pasirodė kitokia.

„Viena iš problemų, kad Lietuvoje visi reikalauja darbo patirties. Suprantu savo sūnų – baigus tokius mokslus norisi eiti ne į „Maximą“ ar „Senukus“, o į įmonę, kur galėtų panaudoti tarptautinio verslo žinias, anglų kalbą. Juk Lietuvoje yra daug įmonių, kurios eksportuoja, importuoja. Žinoma, iš pradžių jis galėtų dirbti paprastu vadybininku, tačiau svarbu, kad būtų perspektyva siekti aukštesnės pozicijos“, – sakė pašnekovė.

Reikalavimus gero išsilavinimo ir tuo pačiu – darbo patirties, Lino mama vadino užburtu ratu: kur žmogui gauti patirties, jei niekas neima į darbą mokslus baigusio, norinčio dirbti žmogaus?

„Neima be patirties, nes nenori nė kiek į darbuotoją investuoti. Tačiau ar tikrai svarbesnė kelerių metų paprasčiausio nekvalifikuoto darbo patirtis už žinias, kurių žmogus pasisėmė tarptautinėse korporacijose, studijuodamas? Buvo daug investuota į sūnaus išsilavinimą, o įmonėms gaila investuoti kelis kartus mažiau, kad užsiaugintų specialistą? Juk padirbęs kasininku prekybos centre jis netaps geru, pvz., medienos pardavėju, nes ne tą darė. Tačiau žiūriu, kad Lietuvoje ir tokia patirtis „užskaitoma“. O gal jam tikrai reikia eiti padirbėti nekvalifikuoto darbo ir tik tada ieškoti pagal išsilavinimą?“ – klausė mama.

Kaip mano moteris, turtingesnėse Europos šalyse jos sūnus tikrai gautų gerai apmokamą darbą, tačiau buvo priverstas grįžti į Lietuvą ir kol kas negali išvykti iš šalies dėl šeiminių priežasčių.

Prieš kelerius metus pati keitė darbą, bet jai buvo lengviau

Prieš kelerius metus Lino mama pati keitė darbą, tačiau mano, kad jai buvo lengviau.

„Sūnaus koziris – išsilavinimas, o mano buvo didelė darbo patirtis. Gavau daug pasiūlymų, tačiau buvo svarbu, kad darbas būtų įdomus, ne monotoniškas. Taip atsitiko, kad pats darbas susirado mane, o ne aš jį: mane internetiniame darbo paiškų tinklapyje pastebėjo įdarbinimo agentūros darbuotoja, aš jai patikau, ir pasiūlė įmonei, kurioje dabar dirbu“, - pasakojo moteris, tikinti, kad anksčiau ar vėliau ir jos sūnus suras puikų, adekvačiai apmokamą ir mėgstamą darbą.