P. Baršauskas įsitikinęs, kad šalies švietimo sistema rimtai serga, o ją gydyti turinti Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) ir toliau trypčioja vietoje, tikindama visuomenę, kad skęstančio aukštojo mokslo gelbėjimas – jo paties reikalas.
Rektorius pastebėjo, kad kokybės siekiantys šalies universitetai, šiemet nustatę minimalų priėmimo balą, neteko dalies studentų, kurie nuėjo ten, kur lengviausia įstoti. Bet ko nepriimantys universitetai Švietimo ir mokslo ministerijos buvo nubausti finansiškai – pagal galiojančius įstatymus jie neteko studentų atnešamų studijų krepšelių.
P. Baršausko teigimu, nei vienas šalies aukštosios mokyklos vadovas šiandien nepajėgus išspręsti savo ugdymo įstaigos bėdų be ministerijos pagalbos.
− Teigiate, kad dabartinė aukštojo mokslo finansavimo sistema yra tokia, kad į kokybę besiorientuojančios aukštosios mokyklos nukenčia. Kodėl? Kokios yra didžiausios dabartinės sistemos problemos?
− Didžiausia problema – studijų kokybė. Tačiau niekas nevyksta be priežasties – šią problemą kažkas sąlygoja. Tas „kažkas“ – aukštųjų mokyklų finansavimas, t.y. jų biudžetas. Jei jos turėtų pakankamą biudžetą, galėtų siekti itin aukštos mokslo kokybės. Žvelgiant plačiau, Lietuvos aukštojo mokslo tragedija yra tokia: mūsų šalyje švietimui ir mokslui pinigų išleidžiama tiek, kad lyginant su kitomis šalimis, atrodome visai neblogai, tačiau tie pinigai panaudojami neefektyviai – jie išbarstomi. Universitetų tinklas yra išpūstas, o tokio darinio mūsų valstybė nepajėgi finansuoti tokiu lygiu, kaip kitose šalyse.
Noriu, kad suprastumėte mane teisingai – aš tikrai neverkšlenu dėl biudžeto. Nesiruošiu lyginti mūsų aukštųjų mokyklų biudžetų su Masačusetso technologijos instituto (MIT) ar Harvardo universiteto biudžetais – tai būtų neprotinga.
Užtenka palyginti mūsų finansavimą su kaimynais estais. Ar žinote, kokie šiandien yra atlyginimai mūsų universitetuose? Jaunas žmogus, atėjęs dirbti į universitetą mokslinį darbą, gauna apie 420 eurų į rankas. Iš jo reikalaujama daktaro laipsnio, tarptautinių straipsnių, dviejų užsienio kalbų mokėjimo ir dar daugybės dalykų. Ir taip yra visuose šalies universitetuose.
Tuo metu mūsų kaimynai estai kalba, kad Estijai šiandien užtenka trijų universitetų ir atitinkamą mokslo sritį vykdančiam padaliniui duoda pinigus. Estijoje profesoriaus alga yra 2,5 karto didesnė nei Lietuvoje.
Mes visi kalbame, kad atsivėrė tarptautinė mokslo erdvė, bendradarbiaujame su kitomis pasaulio aukštosiomis mokyklomis, tačiau biudžetais tarptautiniame lygmenyje ne tik nekonkuruojame su niekuo, bet ir esame gilioje duobėje.
Kad šitas finansines, o tuo pačiu iš jų išplaukiančias ir studijų kokybės, problemas, gali išspręsti rektoriai ar pačios aukštosios mokyklos, yra ne kas kita, kaip gudrus politinis manipuliavimas. Pasižiūrėkite į universitetų biudžetus – 60 procentų jų išleidžiama algoms, kurios yra juokingos! Tad apie kokią mokslo kokybę mes galime kalbėti?
Kiekvieno žmogaus poreikiai yra skirtingi, tačiau matydamas jauną mokslininką, neabejoju, kad jis privalėtų gauti bent tūkstantį eurų po mokesčių. Tai leistų jam gyventi bent kiek iškelta galva. Čia kalbame apie akademinės algos minimumą, o norint išlaikyti savo universitetuose mokslo talentus, tokios algos turėtų būti didesnės bent tris kartus.
− Ar krepšelių sistema yra gera, tik ją reikia pakoreguoti, ar turėtų būti priimtas iš esmės kitoks studijų finansavimo modelis?
− Tai antroji Lietuvos švietimo problema – studijų finansavimo pertvarka. Ją universitetai galėtų atlikti labai greitai, jei tam juos motyvuotų valstybė. Šiandien šalies švietimo vadovai motyvaciją keičia draudimų ir ribojimų vėzdu.
Jei Lietuvos universitetai gauna pinigus už vieną studentą, t.y. jo krepšelį, tada ir prasideda lenktynės ne dėl kokybės, o dėl kiekybės. Butaforiškai lipdomos programos, kad tą studentą tik pritraukti, nežiūrima į studijų turinį. Visada sakiau, kad valstybės švietimo politika turi būti orientuota į kokybę, o ne į kiekybę.
KTU sau išsikėlė tokią kokybės kartelę (įvedė minimalų priėmimo balą). Ją laikome aukštai, tad dėl to praradome nuo 300 iki 500 studentų. Tie studentai niekur nedingo – jie nukeliavo į kitą universitetą, už kuriuos pastarasis gavo pinigus. Kitaip tariant, už tai, kad siekiame kokybės, esame baudžiami Švietimo ir mokslo ministerijos. Šiandien ta „bauda“ siekia apie 1 milijoną eurų.
Štai ir atsakymai, kaip universitetas gali vienas siekti kokybės – jis to negali daryti be valstybės paramos. Aukštojo mokslo kokybę Lietuvoje galima pakelti. Tačiau tam neužteks pakelti atlyginimus – tam reikia turėti ne 46 aukštąsias mokyklas, one daugiau kaip 4 aukšto, Europos mokslinio lygio įstaigas. Tik tada atsiras trauka eiti talentams dirbti į universitetus.
Tiesa, tai nereiškia, kad kitos aukštosios mokyklos turėtų užsidaryti – jas galima apjungti, ne pakankamai aukšto lygio universitetai galėtų tapti stipriomis kolegijomis arba asocijuotais aukštųjų mokyklų dariniais, silpnos kolegijos – profesinėmis mokyklomis.
− Esate sakęs, kad socialiai teisingiausia būtų, jei mokėtų visi studentai, bet ne po daug?
− Gyvenimas yra gyvenimas ir tam tikri jo etapai žmogui atiduoda savo duokles. Krepšelių sistema savo laiku jau davė savo teigiamą duoklę šalies švietimo sistemai. Anuomet buvo dar didesnė aukštojo mokslo krizė – Lietuvoje į aukštąsias mokyklas įstodavo 83 procentai baigusiųjų mokyklas. Įvedus krepšelius, ši problema lyg ir dalinai išsisprendė – minėtas rodiklis sumažėjo iki 45 procentų.
Dabar krepšelių sistema yra akivaizdžiai atgyvenusi. Kokia ji turėtų būti? Vertinant Lietuvos ekonominę ir Europos geopolitinę situaciją, socialiai teisingiausia būtų kompleksinė sistema. Čia labai nedidelę dalį už studijas mokėtų studentas, o didžiąją dalį dengtų valstybė.
Tą nedidelę dalį taip pat būtų galima išskirstyti. Gabiausius ir geriausius reiktų atleisti nuo šios dalies mokėjimo, kaip ir socialiai remtinus jaunuolius. Kitaip tariant, dalis žmonių visai nieko nemokėtų.
Didžiosios dalies mokama suma galėtų siekti apie 500 eurų per metus – lygiagrečiai turėtų veikti ir itin skaidri paskolų sistema, prižiūrima valstybės. Tai leistų subalansuoti ne tik dabartinių aukštųjų mokyklų biudžetus, bet ir priverstų žmogų studijuoti rimčiau, o ne vieną kartą per semestrą užeiti į paskaitą.
− Konstitucijoje įtvirtinta nemokamo mokslo garantija gerai besimokantiems piliečiams yra realiai įgyvendinama? Kaip apibrėžti „gerai besimokantį“?
Siūlomoje sistemoje nebeliktų kvailų diskusijų apie tai, kaip nustatyti, kuris studentas mokosi blogai, o kuris gerai. Supraskime, kad objektyvaus balo čia nerasime – galime sakyti, kad „geras“ pažymys yra tiek 8, tiek 9.
Tada, kai vienoje paskaitoje sėdi mokantis visą sumą už mokslą ir nemokantis nieko, o skirtumas tarp jų balų tesudaro 0,01, jūs niekada nesukursite objektyvios vertinimo sistemos.
Naujoje sistemoje galėtume pradėti kalbėti apie kokybinius dalykus, tačiau valstybei šiai sistemai reiktų pasiruošti – nustatyti aiškiu, analitiniu pagrindu, kiek ir kokių specialybių, sričių Lietuvai reikia. Tik tada galėtume pradėti kalbėti apie mokslo kokybės kėlimą.
Akivaizdu, kad politikai turėtų ryžtis radikaliai keisti krepšelio sistemą.
− Švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė neseniai viešai užsiminė, kad ji ateityje tikisi susitarti su aukštosiomis mokyklomis dėl minimalaus stojimo balo. ŠMM tokią tvarką jau buvo pasiūliusi visoms aukštosioms mokykloms šiais metais, tačiau didžioji dalis jų į tai numojo ranka. Ar neliks kalbos kalbomis?
− Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje dėl minimalaus balo sunkiai diskutavome apie tris mėnesius ir sutarėme, kad šis balas turi būti vienodas. Šis visų pasirašytas dokumentas buvo įrankis ministrei, kuri juo galėjo svariai pasinaudoti, keisdama šalies švietimo sistemą į gerąją pusę – tereikėjo jį paversti įstatymo dalimi. Deja, niekas nebuvo padaryta, o viskas įvyko atvirkščiai.
Be abejo, stojimo balas neišgelbės švietimo kokybės, tačiau tai yra svarbi detalė. Reiktų nepamiršti, kad kokybę kelia ir pats studentas-talentas. Jis duoda impulsą visai sistemai – tiek dėstytojui, tiek mokyklai. Labai geras pavyzdys – KTU gimnazija ir jos ugdomi talentai.
Apie kokią mokslo kokybę galime kalbėti, kai į tą pačią specialybę, skirtinguose universitetuose, stojančiųjų vidurkis gali skirtis net 10 kartų? Stojimo sąlygos tose pačiose specialybėse skirtinguose universitetuose turi būti vienodos visiems. Akivaizdu, kad minimalus stojimo balas universitete turi koreliuoti su kolegijos balu – negalime padaryti taip, kad aukštosios mokyklos kartelę turi, o kolegijos durys atviros visiems norintiems.