„Šiais metais turime apie 380 pirmo kurso bakalaurų ir keliolika daugiau magistrų. Noriu pasakyti, kad kiti universitetai, kurie siūlo filologines programas, šiuos metus pradėjo toli gražu ne taip sėkmingai. Vis dėlto geriausieji renkasi Vilniaus universitetą ir mes esame jais labai patenkinti“, – pastebi docentė.
N. Juchnevičienės teigimu, daugelį atbaido iš senosios graikų kalbos atėjęs žodis „filologas“, kuris reiškia „žodžio mylėtojas“. Bet iš tiesų, pabrėžia ji, tai ne tik žodžio, bet ir minties, ir viso kultūrinio lauko mylėtojas: „Suprantu, kad tas žodis daug kam kiša koją, daug kas mano, kad jis pasenęs, todėl tokie yra ir mokslai. Bet jokiais būdais ne.“
– Įpusėjo rugsėjis, tad labai įdomu sužinoti, kiek studentų pasirinko VU Filologijos fakultetą?
– Jūs, matyt, puikiai žinote bendrą Lietuvos viešosios erdvės kontekstą, kai keli ministrai iš eilės aiškino moksleiviams jokiais būdais nestoti į humanitarinius ir socialinius mokslus ir stoti į technologijas. Dėl to jau prieš metus buvome labai sunerimę, kad nesurinksime studentų, nes kaip tik tuo metu agitacija žiniasklaidoje buvo labai intensyvi. Praėję metai parodė, kad vis dėlto moksleivių neveikia toks kalbėjimas, kuris labai dažnai yra nepagrįstas.
[...] Šiais metais turime apie 380 pirmo kurso bakalaurų ir keliolika daugiau magistrų. Noriu pasakyti, kad kiti universitetai, kurie siūlo filologines programas, šiuos metus pradėjo toli gražu ne taip sėkmingai. Vis dėlto geriausieji renkasi Vilniaus universitetą ir mes esame jais labai patenkinti. Juo labiau kad mūsų studentai turi įveikti labai griežtą kartelę – universitetas nepriima su mažesniu negu trys balu, o, kiek žinau, kiti universitetai priima kad ir su 0,4 balo.
– Šiemet buvo renkamasi anglų, ispanų, italų, lenkų, lietuvių, prancūzų, rusų, vokiečių filologijos ir skandinavistikos studijos. Kurios populiariausios ir kurios surinko mažiausiai studentų?
– Pastebime, kad vis dėlto ekonominis Lietuvos gyvenimas diktuoja tam tikras tendencijas. Nors mes stengiamės Lietuvai rengti išsilavinusius žmones, kurie nesunkiai prisitaiko ir suranda darbą visose srityse, vis dėlto jau kelerius metus skandinavistika (danų, norvegų ir švedų kalbos) be konkurencijos. Kadangi norinčiųjų labai daug, o visų pageidavimų mes negalime patenkinti, į skandinavistiką įstoja tik labai geri studentai.
Kita vertus, yra studijų programų, kurias kasmet renkasi vis mažiau studentų, todėl kyla klausimas, ar tų programų Lietuvai nereikia. Man atrodo, kad labai paklausi ir lenkų kalba, nes yra labai mažai profesionalių vertėjų į lenkų kalbą – Lietuvoje jų labai trūksta. Taip pat labai paklausi ir labai reikalinga Lietuvai rusų kalba. Nežinau, kodėl susidarė tokia situacija – ar dėl bendro fono, ar dėl to, kad geriausi studentai išvažiuoja polonistikos studijuoti į Varšuvą. Juo labiau kad Lenkijos vyriausybė labai remia lenkų kilmės moksleivius ir visokiais būdais juos bando prisikviesti į Lenkiją.
Pavyzdžiui, kasmet mūsų fakultete vyksta lenkų kalbos ir literatūros olimpiada, kurią fakultetas organizuoja kartu su Varšuvos universitetu. Tos olimpiados nugalėtojai be konkurso priimami į Lenkijos universitetus studijuoti polonistikos. Kitaip sakant, Lietuvai tų žmonių reikia, bet kodėl patys taip patriotiškai nusiteikę Lietuvos lenkai nenori studijuoti savo kalbos ir kultūros, neturiu atsakymo.
– Sakėte, kad ir rusų filologijos studijos nesurenka studentų. Be abejo, jaunoji karta labai atitrūkusi nuo rusų kalbos, netgi rusų menininkai, atvykę į Lietuvą, pastebi, kad nebegali su žurnalistais susikalbėti rusiškai – pastarieji reikalauja anglų kalbos.
– Ankstesniais metais didelės bėdos nebuvo, bet šiais metais didžiulė duobė. Dabar studentų pagal sąrašą bus kokie septyni, per papildomą priėmimą – dar pora. Įstoja, bijau, ne patys geriausi. Kur čia bėda, negaliu pasakyti. Nors tarp kitų studijų programų studentų rusų kalba gana populiari – daug kas ją renkasi kaip antrą užsienio kalbą. Pagrindinis motyvas – noras originalo kalba skaityti rusų klasikų kūrinius, susižavėjimas rusų literatūra. Kodėl taip yra šiais metais, nežinau – matyt, lietuviukai su rusų kalba kontakto nebeturi, tad motyvacija stoti ten nėra aukšta. O pagrindinę studentų dalį anksčiau sudarydavo tie, kurie baigė rusų mokyklas.
– Anglų kalba dabar labai stipriai ruošiama mokyklose ir daugeliui atrodo, kad anglų filologijos studijos nebeprideda jokio pliuso. Ar dar yra žmonių, kurie ja žavisi?
– Man irgi dažnai kyla toks klausimas. Anksčiau tai iš tiesų buvo plačiau praverti vartai į pasaulį, o dabar į anglų filologiją priimami moksleiviai, kurie mokykloje pasiekė B2 anglų kalbos lygį, kitaip sakant, jų anglų kalba visai nebloga. Tačiau jie nesimoko anglų kalbos nuo pradžių – jie ateina jau mokėdami ir tada prasideda gilinamosios kalbos, literatūros ir kultūros studijos. Nors mokykloje anglų kalba dėstoma visai neblogai ir ji sklinda iš visų įmanomų priemonių, bet taisyklingai kalbėti ir rašyti tikrai ne kiekvienas, kuris įstojo į anglų filologiją, moka.
Noriu pasakyti, kad didžiulė mūsų švietimo bėda ta, kad jis visiškai nuhumanitarėjo. Literatūros mokykloje yra labai mažai (išskyrus lietuvių literatūros senuosius klasikus, kuriuos studijavome ir mes, ir kažkiek jaunesnių rašytojų). Kitaip sakant, Vakarų literatūros naratyvo – didžiojo žmonijos humanitarinio diskurso – jie negauna. Tad galbūt traukia tai. Anglų filologija yra tarp populiariausių studijų, kasmet priimame apie 80 studentų, bet mokytis nėra taip lengva, kaip kai kuriems atrodo. Jie mano, kad jau moka anglų kalbą panašiai kaip gimtąją lietuvių kalbą ir studijuoti bus lengviau. Jokiais būdais. Kiekvienais metais nubyra labai nemažai studentų.
– Kodėl gajus stereotipas, kad filologija, kaip specialybė, profesija, nėra verta dėmesio?
– Labai gaila, kad tas stereotipas vis dar gajus, bet ko norėti posovietinėje visuomenėje... Iš tiesų Filologijos fakultetas nerengia specialistų tikrąja to žodžio prasme. Universitetas neregia profesijų. Universitetas, be abejo, suteikia tam tikrų specialybės žinių, bet šiaip jis ugdo kritiškai mąstančią, visapusiškai išsilavinusią, gebančią visą gyvenimą mokytis ir siekiančią tobulėti asmenybę. Noriu pasakyti, kad filologai nemindo darbo biržos slenksčio. Jie puikiai dera visur. Jei norite, ir saugumo institucijose, ir valstybės tarnyboje, ir versle, ir vertimo įstaigose. Žodžiu, mūsų studentai iš tiesų pritaiko studijų metu įgytus gebėjimus ir žinias. Ir sėkmingai gyvena bei verčiasi.
– Vadinasi, problema ta, kad žodis „filologija“ per siaurai suprantamas?
– Taip, suprantu, kad daugelį atbaido labai senas, iš senosios graikų kalbos atėjęs žodis „filologas“, kuris reiškia „žodžio mylėtojas“. Bet iš tiesų tai ne tik žodžio, bet ir minties, ir viso kultūrinio lauko mylėtojas. Užsienyje tai vadinama „humanities“, „arts“ arba „philosophy“, o mes išlaikėme seną krypčių grupės pavadinimą. Tiesą sakant, nemanau, kad jį reikėtų keisti. Galima būtų kaip nors kitaip bandyti žaisti, bet vis tiek liks klasifikacijos problema. Pavadinsi menais („arts“)? Arba „humanities“? Bet humanitariniai mokslai yra ir istorija, ir filosofija, ir filologija. Taip, suprantu, kad tas žodis daug kam kiša koją, daug kas mano, kad jis pasenęs, todėl tokie yra ir mokslai. Bet jokiais būdais ne.