Širdį draskantis kūdikio verksmas sugraudino tik mamas
„Gulime su vaikučiu ligoninėje, o gretimoje palatoje guli 8 mėnesių kūdikis iš globos namų. Vienas. Jis verkia, tačiau slaugė neleido prie jo prieiti ir nuraminti. Esą, kad nepriprastų. Kas nustatė tokią tvarką? Jis juk gali išvaržą išrėkti galų gale! Pasak jaunos mamos, ir pati slaugė nusistebėjo, kodėl vaikas vienas... Kiek gali, ji pasirūpina juo, prieina, girdo ji, bet su kitais jam kontaktuoti neleidžia. O vaikas pats sau sėdi, žiūri į duris ir laukia, kada kas ateis... Geriau to nematyti“, - socialiniame tinkle „Facebook“ piktinosi jauna mama.
Šis moters pasisakymas socialiniame tinkle sulaukė stipraus kitų mamų pasipiktinimo. „Slaugė – ne kalėjimo prižiūrėtojas, kas čia per žiaurumas?!..Valstybė esame mes patys ir net vienas žmogus gali daug ką pakeisti. Aš nueičiau ir paglostyčiau tą mažylį, nejaugi mane už tai išmestų iš ligoninės. Viskas prasideda nuo mūsų pačių... Mano beveik 6 metų dukrai prieš mėnesį operavo tonziles Airijoje. Negalima tokio vaiko palikti vieno nei minutei. Naktį praleidau ištiesiamame fotelyje. Kaip Lietuvoje tokius mažiukus palieka vienus ir neleidžia prieiti savanoriams pamyluoti? Baisu... Keisčiausia, kad vaikų namai niekada neskelbė viešai , kad ieško savanorių sergantiems vaikams slaugyti. Sėdi ir tyli, bet kai reikia pinigų ar kokių skurlių, garsiai kalba apie tai“, - vienas po kilo pasipylė kitų moterų komentarai.
Viena iš diskusijos dalyvių prisiminė, kad su analogiška situacija prieš porą metų susidūrė vienoje Kauno ligoninėje. „Kažkas nenustodamas gailiai verkė. Ėjome ieškoti, iš kur sklinda verksmas ir radome palatoje verkiantį apie dvejų metukų vaiką, paliktą vieną. Pradėjome jį kalbinti, norėjau panešioti, bet atėjo seselė ir aprėkė, kad negalima vaikų iš globos namų pratinti prie nešiojimo, ir apskritai uždraudė artintis prie tos palatos. Žvėriška“, - pasakojo ji.
Medikai tikina darantys, ką gali. Santariškių klinikų Vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Rima Rozenbergaitė sutiko, kad toks slaugės elgesys netinkamas, tačiau pabrėžė, kad jų ligoninėje tai negalėjo nutikti.
„Šie vaikučiai prašo dėmesio ir daug dėmesio. Jie ir taip nuskriausti, kad neturi mamos, ir vertina kiekvieną žmogų, kuris prieina prie jų. Mūsų slaugytojos tikrai labai myli šiuos vaikučius, nes joms atsiveria plati galimybė tobulinti savo profesines savybes. Jos jaučiasi kaip mamos. Taigi mūsų ligoninėje šiems vaikams skiriamas ypatingas dėmesys. Su jais pabūnama ilgiau, jie panešiojami, su jais pažaidžiama. Pagaliau mes turime slaugytojų padėjėjų, kurios gali skirti jiems taip pat daugiau dėmesio“, - tikino pašnekovė.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė įsitikinusi, kad ši situacija – kompleksinės problemos dalis.
„Lietuva jau seniai įsipareigojusi pereiti nuo institucinės globos prie globos šeimoje, kitaip tariant, nuo kolektyvinio vaikų auginimo įstaigose – prie individualaus namuose. Vaikams neužtenka turėti šiltą pižamą, lovytę ir gauti maisto. Žmogus nėra kolektyvinis gyvūnas, todėl ir negyvename kolonijomis kaip skruzdės. Svarbiausias mūsų poreikis – tarpusavio šiluma ir pasitikėjimu paremtas ryšys su kitu žmogumi. Kūdikio sveikai raidai būtina vakare užmiegant ir ryte prabundant matyti tą patį veidą. Institucijoje tokio ryšio užtikrinti neįmanoma. Dar ryškiau tai pasimato kritinėse situacijose – pavyzdžiui, vaikas suserga ir patenka į ligoninę arba jį reikia vedžioti pas psichoterapeutą ir nėra, kaip tai padaryti, nes viena auklė vienu metu prižiūri 12-14 vaikų. Nors faktiškai globos namuose dirbančių darbuotojų daugiau negu pačių vaikų, tik trečdalis personalo tiesiogiai dirba su vaikais. Kiti yra pagalbinis personalas – valytojos, vairuotojai, buhalterės, administratorės ir pan. Reikalauti samdyti jų dar daugiau? Ir taip institucinei priežiūrai per metus išleidžiama šimtas milijonų litų, o paslaugų kokybė – visiškai neefektyvi, tai patvirtino ir Valstybės kontrolės auditas,“ - sakė D. Šakalienė.
Šiuo metu vis dar nėra tinkamų paslaugų šeimoms, kurios leistų sumažinti vaikų paėmimo iš šeimų srautą – kasmet Lietuvoje tėvų globos netenka apie 1000 vaikų. Kaip rodo kitų šalių praktika, šeimos, gavusios jų situaciją atitinkančias paslaugas laiku, dauguma atvejų įveikia sunkumus ir toliau augina vaikus. Vis dar neturime profesionalaus globėjų tinklo, kuris leistų šeimai išgyvenant krizę vaiką ar kūdikį perkelti į kitą šeimą, o ne į instituciją. Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovės, šiems pokyčiams įvykti būtinas stiprus visuomenės palaikymas. Tačiau net ir šiuo metu galima imtis praktinių priemonių, kad jau šiandien padėtume mažyliams, vieniems paliktiems ligoninėje. Kelių mėnesių sunkiai sergančio kūdikio palikimas ilgas valandas vieno, verkiančio ir kenčiančio, pažeidžia ne tik vaiko teisę į saugų ir harmoningą vystymąsi, teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, bet ir galimai pažeidžia kankinimų ir nežmoniško elgesio draudimą.
„Turbūt visi suvokiame, kad palikti palatoje vieną ir drausti nuraminti aštuonių mėnesių plaučių uždegimu sergantį kūdikį yra nežmoniškas elgesys. Be abejo, iš gatvės įleisti nepažįstamus žmones nėra išeitis, tačiau šalia besigydančios mamos, kurių asmens duomenis personalas turi ir kurios drauge su savo mažyliais nori pasirūpinti šiais vaikais, yra geresnė laikina išeitis nei vaiko kankinimas. Taip pat pagal šiuo metu galiojančią tvarką pakankamai greitai galima susitvarkyti dokumentus lankomajai arba savanoriškai globai, kuri leidžia lankyti globos namų vaikus. Šį globos tipą galima pritaikyti savanorių tinklo kūrimui. Kreipusis pagal gyvenamąją vietą į savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, darbuotojai patikrina asmens patikimumą, kad užtikrintų lankomo vaiko ar vaikų saugumą. Manau, kad tai pakankamas pagrindas, kad su tokiais žmonėmis ligoninės galėtų sudaryti savanorio sutartis. Tereikia geranoriškumo ir praktinio požiūrio“, - teigė pašnekovė.
Kaip atsiranda monstrai: ką įdedame, tą ir turime
Pasak jos, yra ne vienas tragiškas pavyzdys, kokia žala daroma kūdikiui, kai jis negauna žmogiško kontakto. Rumunijoje, kai šimtai kūdikių buvo auginami suguldyti lovyčių eilėse ir tegalėdavo žiūrėti į lubas, nebuvo nešiojami, myluojami, jie mirdavo kaip musės, mirtingumo lygis globos namuose buvo keliolika kartų didesnis nei bendroje populiacijoje. Todėl netgi laikinas savanoris, galintis panešioti kūdikį, yra geriau negu nieko.
„Girdėjau labai daug panašių istorijų ir tai nuvilia. Gal tos vienos mergytės kančios pagaliau mums padės atsibusti. Puikiai suprantu, kad globos namų darbuotojai negali skirti daug dėmesio vienam vaikui. Medicinos darbuotojai – taip pat. Kita vertus, galima padaryti šiek tiek daugiau nei priklauso pagal pareigas. Užuot išgėręs papildomą puodelį kavos, gali pasėdėti šalia vaiko ir paskaityti jam pasaką. O jei matai, kad mama, kuri guli su savo vaiku, rodo iniciatyvą, ją reikia tik palaikyti. Man teko susidurti su kai kuriomis Vakarų Europos šalių ligoninėmis. Niekada nepastebėjau, kad personalas nepalaikytų geranoriškų iniciatyvų.
Kiekvienas iš mūsų gimdamas atsineša potencialą būti geru žmogumi, tačiau ką įdedame, tai ir turime. Jeigu nuo pat pradžių paneigi svarbiausią vaiko poreikį – būti mylimam, reikia suvokti, kas iš jo užaugs. Man teko atlikti tyrimą kalėjimuose – kalbėjausi su žmonėmis, padariusiais labai žiaurius nusikaltimus. Visi be išimties jie buvo traumuoti vaikystėje. Valstybė neapgynė jų, kai jie patyrė smurtą, buvo alkani, mušami, prievartaujami, o jiems tapus žiauriais nusikaltėliais valstybės mechanizmas suveikė ir uždarė juos visam likusiam gyvenimui. Nėra ko baisėtis, iš kur tokie monstrai atsiranda. Mes tokiais juos padarome. Jei toks vaikas būtų ne nepatogus daiktas, o žmogus, į kurį turime įdėti šilumos ir meilės, jis ir užaugtų mokantis mylėti ir duoti kitiems tai, ką pats gavo. Tačiau pas mus žodis gerumas – devalvuotas, rodyti gerą širdį laikoma arba keistu dalyku, arba kažkuo, ko mūsų visuomenei visai nereikia“, - svarstė pašnekovė.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė prisiminė, kad su panašia situacija susidūrė prieš 23 metus. Tuo metu ji buvo ką tik „iškepta“ medicinos seselė. Kai ji paėmė skyriuje gulėjusį kūdikį iš globos namų, gavo pylos nuo labiau patyrusių kolegių. Esą jį išlepins. Praėjo du dešimtmečiai, o požiūris nepasikeitė.
„Prieš kelias savaites pati važiavau į Santariškes, nes sulaukėme prašymo, ar galėtume pagelbėti vaikui sauskelnėmis ir maisteliu, nes pas juos guli pusantrų metų vaikutis iš daugiavaikės šeimos. Mama vieniša ir jai nebuvo išeities, kaip tik palikti savo vaiką ligoninėje vieną ir grįžti pas penkis ar šešis, laukiančius namuose, iš kurių vienas – neįgalus. Laimė, atsirado savanorė, kuri pasiliko su vaiku naktį. Panaši situacija buvo dar prieš kelias savaites – gulėjo vaikas iš globos namų. Pagalbos jam paprašė šalia gulėjusi mama su savo vaiku, kuri iš pradžių juo rūpinosi. Matant tokius vaikus kiekvienai mamai iš skausmo plyšta širdis. Kita vertus, suprantama, kad darbuotojas iš globos namų negali su juo likti. Tačiau kol turėsime kūdikių globos namus, tol turėsime ir tokias situacijas. Šiuo metu Lietuvoje yra penki tokie globos namai su 300 kūdikių. Ir ne taip paprasta jiems rasti globėjus ar įtėvius.
Tačiau per naktį globos namų neuždarysi. Pertvarkos vyksta, bet tai ne vienos nakties procesas. Būtent todėl reikalingas pakankamas savanorių, kurie galėtų pabūti su šiais vaikais, tinklas. Kita vertus, užsidega daug raudonų lempučių – koks tai žmogus, iš kur, ar jis turi bent kokį nors supratimą, kaip prižiūrėti kelių mėnesių kūdikį. Tam tikrų bazinių žinių, mano galva, vis dėlto reikia. Tačiau tai išsprendžiamas dalykas – mes galėtume apsiimti apmokyti savanorius“, - teigė pašnekovė.
Pasak jos, problema išsispręstų, jei daugiau žmonių ryžtųsi globoti globos namų vaikus. Tai ne nauja idėja – šiandien jau apie šešis tūkstančius vaikų yra pas globėjus. Tačiau globą reikia stiprinti, gerinti, o globėjams suteikti kuo daugiau pagalbos.
R. Dičpetrienės teigimu, pasiimti globoti vaiką nėra sudėtinga. Pirmiausiai savivaldybėje reikėtų pareikšti norą, kad to norite. Tuomet būtina praeiti trijų mėnesių mokymus, kurie tikrai nėra formalūs. Vaiko teisių specialistai patikrins jūsų buities sąlygas – ar namuose bus pakankamai vietos vaikui. Taip pat patikrinimas teistumas ir reikalaujama sveikatos pažymos.
„Aš pati globoju mergaitę, kuri jau dvejus metus pas mane atvyksta savaitgaliais. Esu užpildžiusi paprasčiausią globos formą. Tiesa, eiti į kursus reikėjo. Aš matau, kiek daug duoda šie apsilankymai ir kokie jie svarbūs jai. Todėl žmogus turi prisiimti atsakomybę išlaikyti tęstinumą. Baisiausia vaikui, kai tu atvažiuoji pas jį vieną ar du kartus ir dingsti. Kita vertus, kartais geriau ir vieną kartą atvažiuoti ir pavaišinti saldainiais ir išvažiuoti nei visai nieko nedaryti. Atvežkite tuos saldainius, jeigu nieko daugiau negalite pasiūlyti. Taip irgi pradžiuginsite vaiką“, - tikino „Gelbėkit vaikus“ vadovė.